Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis yra pripildytas istorijų apie jaunus kūrėjus, iš paskutinių savo centų sukūrusius pigius filmus, vėliau nuvedusius juos į kino olimpą. Nuo Quentino Tarantino ir Paulo Thomaso Andersono iki Kevino Smitho ir Weso Andersono, dabartinis (ypač originalusis) Holivudas laikosi būtent ant tame dešimtmetyje išgarsėjusių kūrėjų.
„Svingeriai“ pasauliui suteikė tris tokius žmones, visus savaip įdomius ir vis dar aktyvius kine. Dougui Limanui tai buvo pirmas stambesnis filmas, leidęs ilgainiui imtis „Borno“ istorijų ir bendradarbiavimo su Tomu Cruise‘u. Vince‘as Vaughnas, kurio pasirodymą šiame filme pastebėjo Stevenas Spielbergas, jau greitai filmavosi antroje „Juros periodo parko“ dalyje ir kurį laiką pasidžiaugė žvaigždės gyvenimu. Jonas Favreau, filmą parašęs per keliolika dienų, ilgainiui ir vaidino, ir rašė, o dabar yra vienas didžiausių režisierių Holivude.
Sunkoka pasakyti, ar žiūrint „Svingerius“ buvo įmanoma nuspėti šio trejeto karjerą, kadangi su panašiais filmais vėliau jie nebuvo įsivėlę, nors talentų užuomazgų išties galima rasti. Čia yra pasakojama apie Los Andžele gyvenančius draugus Maiką (akt. Jon Favreau) ir Trentą (akt. Vince Vaughn), bandančius prasimušti pramogų pasaulyje. Maikas yra iš Niujorko persikraustęs komikas, Trentas norėtų tapti aktoriumi, tačiau filmas nerodo jų profesijos siekimo, o labiau užsiima jų asmeninio gyvenimo nagrinėjimu. Didžiausias dėmesys šiuo atveju skiriamas Maikui – jis neseniai išsiskyrė su savo ilgamete drauge ir dabar, padedamas Trento ir kitų draugų, siekia su tuo susitaikyti.
„Svingeriai“ visų pirma žavi savo minimalizmu: ambicingumo čia yra mažokai, kas filmui išeina tik į naudą. Visa istorija sukasi apie Maiką ir jo tvarkymąsi su išsiskyrimu. Jis praeina visas gedėjimo ir kitas įmanomas stadijas, siekdamas tiek vėl susitaikyti su drauge, tiek jos nekęsdamas, tiek ieškodamas kažko naujo, tiek puldamas į gilų liūdesį ar rauktis verčiančius gėdingus poelgius. Filmas nei karto neparodo merginos, su kuria Maikas išsiskyrė, taip „Svingerius“ paverčiant tik vieno veikėjo istorija ir iš visų jėgų stengiantis įvesti žiūrovus į jo mąstymą, kas filmui visai pavyksta.
Tono ir nuotaikos prasme filmas yra gana nepastovus, šokinėjantis nuo kvailos komedijos prie gilios dramos, nors tuo pačiu tai yra paaiškinama ir natūralu, nes Maiko mintys yra visiškai sujauktos ir sunkiai kontroliuojamos. „Svingeriai“ galiausiai ir koncentruojasi į tai, kaip Maikas gali (ir ar išvis gali) vėl kontroliuoti savo gyvenimą ir ar jis tai gali padaryti Los Andžele, ar privalo pakeisti visą aplinką kartu su visais draugais. Specifiškumo dėka filmas yra pakankamai gilus ir įdomus, net jeigu ir per daug nesileidžiantis į filosofinius apmąstymus, viską pagrindžiantis (daugiausiai chaotiškais) Maiko veiksmais.
Žiūrint „Svingerius“ niekad neapleidžia mintis, kaip filmiškai atrodo šitas filmas. Ta prasme, kad tai nėra pernelyg stipri drama, jog įtrauktų taip, kad pamirštum žiūrintis filmą. Pats scenarijus yra pripildytas frazių, kurios tiesiog prašosi būti kartojamos, o ir filme yra pakankamai elementų, kurie yra arba subtilios, arba nelabai aliuzijos į kitus filmus („Nasrų“ muzika bus atpažįstama visiems). Kiekvienoje minutėje yra akivaizdu, kad tiek J. Favreau, tiek D. Limanas suvokia kuriantys ne tiek filmą, kiek trampliną į kitus projektus ir akivaizdžiai smaginasi tai darydami. Aktoriai (neskaičiuojant J. Favreau) gauna po vieną didesnę sceną, kuri galėtų atkreipti kitų kūrėjų dėmesį, nors vėlgi, tos scenos nėra ištrauktos iš konteksto ir akis bado nebent jų tikslo akivaizdumas. V. Vaughnas ir dėka šio filmo taip pat Holivude prasimušęs Ronas Livingstonas yra pakankamai stiprūs aktoriai, kad nusipelnytų įdomesnių situacijų, net jeigu filmas visad yra susijęs tik su Maiku.
„Svingeriai“, tiesa, turi pakankamai solidų emocinį pamatą, kad visad turėtų į ką atsiremti ir jo dėka galima pamiršti kartais lengvą parodiją primenančias scenas. Struktūriškai filmas turi ypač stiprią istoriją, neturinčią aiškiai pastebimų nereikalingų detalių ir visad vienokiu ar kitokiu būdu pasakojančią apie Maiką ir jo egzistencinius (ar ypač specifinius) gyvenimo klausimus. Jo istorija yra pakankamai universali (pasakojanti apie išsiskyrimą) ir pakankamai specifinė (su keistais draugais, nepažįstama aplinka ir viliojančia motyvacija pasiduoti), kad būtų visokeriopai įtraukianti.
Esant norui prie filmo galima rimčiau prisikabinti. Kai kurios scenos tęsiasi nepatogiai per ilgai, J. Favreau vaidindamas retkarčiais persistengia ir neleidžia įsitraukti, o nesibaigiantis tų pačių frazių kartojimas ilgainiui pereina nuo smagaus prie nenatūralaus ir įkyraus. Visgi tai yra labiau detalės nei esminės dalys, o pastarosios šiame filme yra išties stiprios ir dažniausiai atliekančios savo darbą, galinčios ir prajuokinti, ir nuliūdinti. D. Limanas, J. Favreau ir V. Vaughnas galbūt daugiau nebuvo susiję su tokio tipo filmais, tačiau pažiūrėjus šį yra logiška, dėl ko kiekvienas jų užėmė savą Holivudo dalį ir vis dar mėgaujasi šio filmo atnešta sėkme.
