Šventojo elnio nužudymas

The Killing of a Sacred Deer

Visi graikų režisieriaus Yorgos‘o Lanthimos‘o filmai yra mažų mažiausiai keisti. Švelniai tariant. Y. Lanthimos‘as mėgsta naudoti absurdą, kuris žiūrovus įspraudžia į visiškai nepatogią ir kompromituojančią situaciją, kai lyg ir norėtųsi puse lūpų prunkščioti, tuo pačiu metu suprantant, kad juoktis vis tik nėra iš ko. Kol kas Y. Lanthimos‘o filmografija nėra ilga – šeši ilgametražiai filmai, – tačiau bent trys yra tikrai neblogai žinomi. Visų pirma reikėtų prisiminti 2011 m. Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje nominuotą draminį trilerį „Iltinis dantis“ (graik. „Kynodontas, 2009 m.), kuris tarsi lakmusas padalija auditoriją į dvi dalis – vieniems Y. Lanthimoso primesto absurdo taisyklės pasirodė priimtinos, kitiems – visiška nesąmonė. 2015 m. Kanuose režisierius pristatė savo pirmąjį anglakalbį filmą „Omaras“ (angl. „Lobster“), kuris vėlgi žiūrovus paliko sutrikusius ir sunepatogintus. Tačiau tokio kardinalaus nuomonių pasidalijimo, koks kilo po „Šventojo elnio nužudymo“ (angl. „Killing of Sacred Deer“, 2017 m.), kuris pernai Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, iki šiol nei vienas Y. Lanthimos‘o filmas nebuvo sukėlęs. Ar Y. Lanthimos eina Larso von Triero pėdomis? Bus matyti, bet reakcijos į jo „Šventojo elnio nužudymą“ primena tai, kas dėjosi su L. von Triero „Antikristu“ (angl. „Antichrist“, 2009 m.).

Trumpai apie filmo siužetą

Stivenas Merfis (akt. Colin Farrell), atrodo, yra sėkmingas kardiochirurgas. Panašu, kad jo gyvenimas klostosi puikiai tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityse – kartu su žmona Ana (akt. Nicole Kidman), kuri yra ne mažiau sėkminga oftamologė, jiedu augina du puikius vaikus – keturiolikmetę Kim (akt. Raffey Cassidy) ir dvylikametį Bobą (akt. Sunny Suljic), gyvena dideliame name gražiame ir gerame kvartale, darbe yra gerbiamas kolegų. Tačiau Stivenas dažnai susitinka su keistu paaugliu – šešiolikmečiu Martinu (akt. Barry Koeghan), kurį tėviškai globoja. Iš tiesų juos sieja Stiveno kaltė, kurios jis nesugeba pripažinti, tačiau kurią anksčiau ar vėliau teks išpirkti.

Nusiplauti rankas

Filmas pradedamas iš tamsos staigiai pereinant prie stambiu planu rodomos širdies operacijos. Kaip vėliau paaiškėja – tai svarbu ne tik siužetine, bet ir simboline prasme. Širdis, sunkiausiai dirbantis žmogaus kūno raumuo, atvertoje krūtinės ląstoje yra tokia trapi ir pažeidžiama, ir viskas atiduodama į gydytojų rankas. Tad šis kadras tampa ir savotiška užuomina į dieviškumą, galią valdyti žmonių likimus – o šis motyvas tęsiasi per visą filmą.

Kaip ir kita linija, kalbanti apie vengimą prisiimti atsakomybę. Iš Biblijos perimtas frazeologizmas čia naudojamas ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Iš karto po širdies operacijos kadro rodoma, kaip Stivenas nusimauna ir į šiukšlių dėžę išmeta kruvinas gumines pirštines. Vėliau ne kartą akcentuojamas jo rankų grožis, baltumas ir švarumas. Tačiau tai – tik fasadas, po kuriuo Stivenas kruopščiai slepia juodą kaltės dėmę, kurios neįmanoma nei nusiplauti, nei nusimovus išmesti kartu su kruvinom pirštinėm. Kaltė, už kurią atsakomybės jis nenori ar negali prisiimti, tačiau dieviškasis teisingumas reikalauja atpirkimo.

Tai kas bus tavo Ifigenija, Agamnenonai?

Anot Senovės graikų mito, kartu su savo palydovais bemedžiodamas Mikėnų karalius Agamnenonas nušovė elnią – šventą Artemidės gyvūną, dėl ko užsitraukė šios deivės rūstybę. Tačiau prasidėjus Trojos karui jam teko priimti sunkų sprendimą – tam, kad medžioklės deivė į graikų laivų bures atsiųstų palankius vėjus, Agamnenonas turėjo paaukoti savo dukterį Ifigeniją. Pagal alternatyvias mito versijas aukojimo momentu Artemidė pakeitusi merginą stirna (elne) ir priėmusi tokią išpirką.

Šiame filme Stivenas tampa Agamnenonu, kurio likimas ir šeimos gerovė dabar priklauso nuo naivaus, bet kartu ir savaip gąsdinančiai keisto paauglio. Martinas tampa dievybe, kuri pagal savo teisingumo suvokimą nustato tiek žaidimo sąlygas, tiek išpirkos dydį. Nors tai (dieviškumo momentas) niekaip nėra tiesiogiai įvardijamas, čia suveikia Y. Lanthimos‘o filmams būdingas magiško realizmo (tik tokio labai jau tamsaus) prieskonis – žiupsnis beveik realistiškos fantastikos ir žiūrovams belieka taikstytis su šio režisieriaus filmų pasaulio dėsniais. Martino dieviškumą patvirtina ir iškalbingas Anos gestas, kai ji pasilenkusi bučiuoja jam kojas. Tad ką paaukosi kerštingai dievybei, Agamnenonai?

Savanaudiškas individualizmas

Dažniausiai nelaimė žmones suvienija. Tačiau šiame filme matome priešingą variantą. Ir viso to pagrindinė priežastis – Stiveno elgesys, nuslėpta praeitis, paslaptys, viena po kitos kylančios į paviršių. Susidūrę akis į akį su šeimą ištikusia moksliškai nepaaiškinama nelaime, kiekvienas jos narys ima veikti individualiai, o kai kurie – ir savanaudiškai. Visų prima tai pasakytina apie Stiveno ir Anos dukterį Kim. Kita vertus, Kim, kuri Martinui jaučia neslepiamą simpatiją, ko gero, vienintelė žino daugiau, nei kiti šeimos nariai. Iš pradžių ji deda viltis į Martiną, vėliau, supratusi, kad nieko iš to nebus – bando pabėgti (na greičiau perkeltine prasme, atsižvelgiant į jos fizinę būklę), galiausiai bando pataikauti savo tėvui, taip rinkdama savotiškus taškus bekompromisiame išlikimo žaidime.

Stiveno žmona Ana, norėdama ištrūkti iš susidariusios situacijos, pati imasi veiksmų. Galbūt jos vienintelės elgesys nėra visiškai savanaudiškas – tai, ką ji daro, ji daro dėl savo vaikų ir savo šeimos, net jei taip tenka išpirkti savo sutuoktinio kaltes. Vis tik pabaigoje ir ji neiškenčia nepasidavusi Kim taktikai – išlikimo instinktas paima viršų.

Savo ruožtu Stivenas taip pat veikia savarankiškai ir užsispyrėliškai nepriima jam primestų žaidimo taisyklių. Jis negali ir nenori prisiimti atsakomybės, nesutinka pasiaukoti pats, kai jam tas siūloma gražiuoju, o galiausiai pasiųstą dievišką teisingumą bando nulaužti fizine jėga ir brutalia prievarta. Tačiau galiausiai ir jis supranta, kad šįkart likimo gijos – ne jo, o Martino rankose.

Silpniausia figūra šiame dieviškojo teisingumo plane yra jaunėlis Bobas. Ir nors berniukas stengiasi neatsilikti nuo sesers, tenka pripažinti, kad čia jų jėgos nėra lygios. Maža to, kad prakeiksmas jį ištinka pirmąjį, jis dar ir kenčia Stiveno psichologinį smurtą, o kartais – beveik patyčioms prilygstančią fizinę prievartą. Ir nors, teisinant Stiveną, galima sakyti, kad taip elgtis jį skatina desperacija, vis tik jo elgesys panašiose situacijose su Kim ir su Bobu nėra vienodas.

Nuo Kubricko iki von Triero

Kanų publika – išranki ir įnoringa, todėl nepasibodi garsiu švilpimu išreikšti savo nepasitenkinimo. Tiesa, tas nepasitenkinimas 2009 m. per dano L. von Triero juostos „Antikristas” peržiūrą viršijo visas ribas. Nors Y. Lanthimoso neištiko L. von Triero likimas, keletas nepasitenkinimo švilptelėjimų ekrano pusėn sklido ir po „Šventojo elnio nužudymo“ peržiūros.

Žiūrovų (ne tik Kanų publikos) reakcija į šiuos du filmus labai panaši – arba visiškai sumaišoma su žemėmis, arba keliama ant šedevro pjedestalo. Bendra ir tai, kad abu režisieriai mėgsta įstumti žiūrovus į nepatogias situacijas ir nekuria vienasluoksnio, aiškiai suprantamo kino, kuris po peržiūros nepalieka jokių klausimų.

Tačiau sinefiliškų užuominų čia yra daugiau. Pati filmo stilistika, kadruotė ir perspektyva yra pasiskolinta iš amerikiečio Stanley Kubricko. Kai kas „Šventojo elnio nužudyme“ įžvelgia keletą sąsajų su paskutiniu šio režisieriaus darbu mistiniu draminiu trileriu „Plačiai užmerktos akys“  (angl. „Eyes Wide Shut“, 1999 m.). Ir tai nebūtinai turi reikšti plagijavimą. Tad geriau teeinie visi kino pseudosnobai Alejandro González‘o Iñárritu „Hju Glaso legendoje“ (angl. „The Revenant“, 2015 m.) ar tame pačiame L. von Triero „Antikriste“ ieškoti Andrejaus Tarkovskio pėdsakų, ar rankioti kiekvieną filmą, kuris tik drįso atkartoti Lilly ir Lanos Wachowski „Matricos“ išrastą krentančių atskirų smulkių detalių išryškinimą. Akivaizdu, kad toks blusinėjimas ir tokie kaltinimai yra absurdiški.

Aktorių pasirodymas ir techniniai dalykai

Filmo personažus jau aptarėme anksčiau. Įdomiausi, be abejo, yra Stivenas ir Martinas. Iš pradžių net neaišku, kas juos sieja ir kurį laiką galima tik spėlioti. Abu išgyvena pasikeitimą – tik skirtingomis kryptimis. Kartu su Stivenu leidžiamės į jo vidinį pasaulį, sužinome jo vienokio ar kitokio elgesio priežastis. Martinas savo ruožtu išlieka nepažinus, tačiau prasiplečia informacijos laukas – lieka neaišku, kodėl jis toks, bet bent iš dalies pamatome, ką jis gali. Savotišką priešpriešą sudaro visiškai skirtinga personažų kalbėjimo maniera – Sitvenas žodžius beria greitakalbe, o iš Martino lūpų jie sklinda vangiai.

Aktorių kolektyvo darbas yra puikus, nors ne vienas įvardijo, kad su Y. Lanthimosu dirbti įdomu, bet sunku, kadangi jis reikalauja ne vaidinti, o tiesiog būti. Stiveną vaidinantis C. Farrellas, kaip ir ankstesniame Y. Lanthimos‘o filme „Omaras“, čia yra neatpažįstamai rimtas ir sėkmingai nutolęs nuo savo „blogo berniuko“ įvaizdžio. Jaunojo Barry‘io Koeghan‘o pasirodymas kiek kontraversiškas – kartais atrodo, lyg jo vaidinamas Martinas kalbėtų beveik be intonacijos, tačiau reikia suprasti, kad tai yra paties personažo bruožas. N. Kidman pasirodymas čia taip pat tiko, kaip ir jaunųjų aktorių Raffey Cassidy bei Sunny Suljic‘o.

Pereinant prie techninės pusės aptarimo, visų pirmą norisi kalbėti apie kinematografinės raiškos priemones. Jau minėjau, kad filmavimo stilistika, „išplaukę“ begaliniai koridoriai yra perimta iš S. Kubriko. Gana dažnai kadro pradžioje kameros pozicija yra stabili, o paskui pradedama judėti ir išryškinami objektai, iki tol buvę antrame plane. Įspūdingi kameros rakursai perteikia patalpų aukštį ir jose esančių žmonių smulkumą, tokiu būdu sterilioms ligoninės erdvėms suteikdami netgi savotiško sakralumo. Filmo kadrus dažnai lydi blogą lemtį prognozuojanti muzika, įsiterpia keli diagetiniai intarpai.

Reziumė

„Šventojo elnio nužudymas“ – dar vienas Y. Lantimos‘o filmas, su jam būdingais elementais. Nestokojantis originalumo, tačiau tuo pačiu metu keistas, trikdantis ir nepatogus iki negalėjimo, paliekantis daugiau klausimų, nei duodantis atsakymų, nestokojantis absurdo, žiaurumo ir šlykštumo elementų. Tad šį filmą labai sunku rekomenduoti – ne todėl, kad būtų visiškai nevertas dėmesio, bet todėl, kad jis nėra skirtas visiems žiūrovams – ypač tiems, kurie netoleruoja absurdo ar šiaip yra silpnesnių nervų ir jautresnės širdies. Tačiau „Šventojo elnio nužudymą“ reikia žiūrėti per Ifigenijos akinius – tuomet daug kas stoja į aiškias pozicijas.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles