Jau darosi tikrai akivaizdu, kad Lietuvos kinas įgauna labai didelį pagreitį ir nenumaldomai skrieja kūrybos greitkeliu. Gal net ir į šviesų rytojų. Kasmet vis daugėja darbų, kuriuos net patys didžiausi lietuviškų filmų kritikai gali žiūrėti. Ir kartais net jausti malonumą. Žinoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba, tačiau visame metiniame filmų kratinyje išties galima rasti gerų ar pakenčiamų darbų. Šiais metais pasirodęs išties aukštos kokybės „Lošėjas“ pavergė ne tik lietuvių širdis, todėl galima džiaugtis ir tarptautine sėkme. Nors buvo ir gerokai daugiau Lietuvos kino kūrinių, visi jie nusileido jau minėtai juostai. Nepaisant to, dar galima atminti ir šiltą tėvo ir dukters kelionę filme „Pakeliui“. Taip pat galima prisiminti ir tragišką „Rūsį“. Visi kiti darbai buvo absoliučiai neįsimintini nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės. Ir dabar į kino ekranus atkeliau labai nestandartinis filmas „Šventa karvė“, kurios pagrindiniai veikėjai – įspūdingų ir tikrai įdomių kelionių asai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius. Kiek netipinė juosta pretenduoja tapti vienu geresnių šių metų darbu, tik klausimas, ar jiems tai pavyks…

Turinys

Kalėdų senelis ir briedis – du neatskiriami šv. Kalėdų simboliai. Juos vaidinantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius vaikučius nuolat džiugina jau ne vienerius metus. Kol galiausiai briedį nuolat vaidinantis Vytaras nusprendžia, kad jam pabodo būti raguotu padaru ir jis spjauna į visą šį reikalą. Praradęs gyvenimo ir šventinį džiaugsmą Vytaras viską metą ir iškeliauja į Indiją. Paskui jį į paieškas pasileidžia Martynas, siekdamas surasti ir susigrąžinti draugą. Ir taip prasideda varginanti ir nuotykių pilna kelionė ne tik po Indiją, bet ir po vidinius dviejų geriausių bičiulių santykius.

Nors jau ne kartą per televiziją yra tekę matyti Vytaro ir Martyno keliones po pačius įvairiausius kraštus. Buvo ir ta pati „Tuk Tuk Indija“. Tačiau šis kūrinys, kad ir šiek tiek savo stilistika primena ankstesnius projektus, visgi, yra kitoks. Įdomiausia tai, kad beveik visi aktoriai (jei juos taip galima pavadinti) vaidina (jei taip galima išsireikšti) save. Išgalvotų asmenų yra labai mažai ir jie procentaliai užima labai mažą filmo dalį. Kita vertus, ir šiaip beveik visas filmas sukasi apie tris veikėjus. Ir tai savotiškai yra įdomus sprendimas, kurio dar nė vienas Lietuvos kino kūrėjas nedarė. Bent pastaraisiais metais.

Pasakojant istoriją nemažai dialogų yra paremta ankstesniais bičiulių išgyvenimais kitose kelionėse. Dar dialogai labai stipriai paremti keiksmažodžiais. O jei tiksliau – apkauti penkiais aukštais pačių didžiausių, riebiausių, bjauriausių ir dar visokiausių žodžių, kuriuos dabartinėje visuomenėje vartojame kaip paprastus priežodžius. Gal tai ir nebūtų didelė problema, jei į kino sales nebūtų vedami vaikai. Žiūrint filmą vis kilo mintis, kaip jaučiasi tėvai ir ar jie užima pačias įvairiausias pozas bandydami uždeginti savo atžalų ausis? Neypatingai išsamus anonsas nė nedavė suprast, kad filme kas penktas žodis bus b**t, na***i, k***a ir panašiai.

Jei kalbant apie pačią istoriją, tai ji yra matyta jau tikrai ne vieną kartą. Žinoma, ne Lietuvoje. Tačiau tai juostai pliuso neprideda. Iš esmės, jau po pirmųjų dešimt minučių pasidaro aišku, kas vyks toliau. Visas siužetas yra labai paprastas, super lengvas ir net nelabai įdomus, tačiau tai kompensuoja rodomi vyriški santykiai. Būtent šis filmo aspektas ir yra juostos varikliukas.

Nors praktiškai dauguma žmonių supranta, kokia iš ties yra tikra vyriška draugystė, tikrų tikriausiai ją suprasti gali tik vyrai. Sakoma: „Jei vyrai bendraudami kas pusvalandį nepasiunčia vienas kito, tai jie nėra tikri draugai.“ Ir tai yra tikrų tikriausia tiesa. Įdomiausia yra tai, kad jos tikras draugas nesupyks, kai jo bičiulis grakščiai pasiūlys jam nukeliauti toli toli. Ir būtent toks bendravimas yra parodomas šiame filme. Gana grubus, gal kiek per smarkus, bet visiškai tikras. Ir kiekvienas vyriškosios lyties žiūrovas sėdės ir linkčios galvą, kad turi tokį draugą. Moterys, baisiai nepykite, seksizmo šioje pastraipoje nėra. Tai yra tiesiog natūralus vertinimas. Ir štai šis dalykas atgaivina juostą nuo nuobodulio, kuris kartais apima žiūrint ir taip neilgą kūrinį.

Prie visai neblogos atmosferos prisideda ir puiki atmosfera, kuri vyrauja stebuklais alsuojančioje Indijoje ir jos kraštovaizdžiuose.

Norisi kiek pabarti filmo režisierių Donatą Ulvydą. Viena paskutiniųjų filmo scenų yra kiek per grubi ir nelabai skoninga. Galima pripažinti, kad ji privertė nusišypsoti, mat viskas aišku, kam ji buvo skirta, tačiau tam tikri aspektai gali būti priimti ir neigiamai. Subtilumas šioje situacijoje būtų labiau pravertęs.

Techninė pusė

Kaip žinia, visuose filmuose labai didelę reikšmę turi garso takelis. Ne išimtis ir šioje. Galima pripažinti, kad dalis kūrinių, skambančių viso filmo metu, yra parinkti ganėtinai neblogai. Pagrindinį „vaidmenį“ juostoje atlieka grupės „Biplan“ dainos, kurios yra geros ir malonios klausyti, tačiau pernelyg lengvos ir gal kiek per silpnos, kad kaip įmanoma geriau iliustruotų vaizdą ir sustiprintų efektą. Tai nėra labai blogai, tačiau nesustiprintas efektas reiškia lengva nuobodulį.

Galima visai pagirti juostos operatorius, kurie tikrai gerai sugebėjo perteikti ne tik veikėjų išgyvenimus, bet ir juos supančias aplinkas. Galbūt Lietuvos vaizdai mūsų jau nebestebina, todėl Lietuviškas vaizdas nesuteikia labai daug emocijų. Tuo tarpu Indija, labai vaizdžiai ir gerai parodyti vietinių gyvenimo ypatumai ir, savaime suprantama, žadą atimantys kraštovaizdžiai, buvo tikrai puikiai pateikti. Tad galima pasveikinti abu juostos operatorius.

Tiek garso, tiek vaizdo montažai filme yra pusėtini. Vaizdo montažas kiek šlubuoja, perėjimai iš vienos scenos į kitą atrodo gal ir sklandžiai, tačiau vietomis šuoliai tarp vienos pasakojimo dalies ir kitos atrodo per dideli ir kiek sutrikdo. Kai kur skirtingi kadrai pernelyg sugreitinami, todėl kartais atrodo, kad kokiam epileptikui nuo tokios greitos kaitos gali baigtis liūdnuoju. Garso montažas kaip ir sklandus, tačiau problema yra kita. Labai neretai pasitaikė scenų, kuriose garsas kiek per tylus, trūksta energijos ir užvedimo.

Aktoriai

Lietuviškų filmų tendencija tęsiasi ir šioje juostoje. Viso filmo metu galima buvo išskirti tik vieną vaidinantį žmogų ir tai ne lietuvį. Tai – indas Mohitas Agarwalas. Jam puikiai sekėsi tai daryti ir jo kuriamas veikėjas atrodė labai smagus. Vienintelė vieta – kvailas „Ant kalno mūrai“ dainavimas. Pati scena nebuvo juokinga, o iš jo lūpų sklindanti iki kaulų smegenų įsikirtusi daina atrodė dirbtina ir net labai nemaloni. Visa kita – ganėtinai neblogai.

Tenesupyksta Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus, bet jie vaidinti visiškai nesugeba. Pasakymas, kad jie ne aktoriai šioje situacijoje negelbėja, nes apie juos ir sukasi 90 procentų filmo. Nepaisant absoliutaus sumedėjimo ir labai sukaustytų monologų, dialogai būdavo ganėtinai šmaikštūs. Tai būdavo tos akimirkos, kai vyrai pamiršdavo, jog yra filmuojami ir tiesiog bendraudavo. Būtent jų charizma ir tarpusavio chemija gelbsti juos iš nerangumo prieš kameras.

Visų kitų juostoje rodomų aktorių ir muzikos atlikėjų vaidmenys pernelyg maži ir visiškai nereikšmingi, todėl jų aptarinėti net nėra prasmės.

Verdiktas

„Šventa karvė“ – tai ganėtinai smagi istorija apie pačią tikriausią vyrišką draugystę, kuri yra aukščiau pačių didžiausių pykčių. Labai šablonišką istoriją ir nuvalkiotą scenarijų gelbsti vaidinti visiškai nesugebančių, tačiau paprastumu, natūralumu ir charizma pavergiančių pagrindinių aktorių pasirodymas. Prie geresnių pusių galima priskirti ir visai neblogą operatoriaus darbą, kuris sugeba sudominti ir kartais džiuginti puikiais vaizdais.