Režisierius Ash Brannon, geriausiai pažįstmas dėl tokių projektų kaip „Žaislų istorija“ (orig. „Toy Story“) – pirmoji ir antroji dalys – bei „Ant bangos“ (orig. „Surf‘s Up“), pristato naujausią savo filmą – „Svajoklis Budis“ (orig. „Rock Dog“). Tai istorija apie atokiame kalnų kaimelyje gyvenantį šunelį Budį, kuris kasdieną iš savo tėvo mokosi ypatingo kovos meno. Jo dėka jis galėtų padėti nuo vilkų saugoti pagrindinę kaimelio bendruomenę – avis. Tačiau Budis jaučia, kad kovos menai ir vienintelis jo laukiantis pašaukimas – ne jam. Ir jis tai dar  labiau supranta, kai, vieną dieną, iš dangaus nukritęs radijas sugroja nuostabiausią Budžio girdėtą dainą, kurios įkvėptas jis leidžiasi į jos kūrėjo paiešką.

Pirmasis įspūdis, pradėjus žiūrėti šį filmą, susidarė toks, jog režisierius, ko gero, buvo be galo įkvėptas projektų „Kung Fu Panda“ bei „Dainuok!”, nes būtent čia ir atrodo, jog šio filmo siužetas – daugiau mažiau – yra minėtųjų filmų siužetinis hibridas – besimušantis šuo nusprendžia kamehames iškeisti į gitaros rifą. Kas dar keisčiau, jog jis realiai viską meta dėl to, jog galėtų tarnauti arogancijos plaukų gniutulu paspringusiam katinui, kuris ir parašė tą magišką dainą.

Istorijoje pakankamai ryškiai dominuoja tėvo ir sūnaus santykių problema, kuomet tėvai, dažnai „pralošę“ savo jaunystę ir įvairiausius neišsipidžiusius lūkesčius, bando visa tai kompensuoti augindami savo vaikus ir juose kurdami tai, ko patys nesugebjo pasiekti. Čia dažniausiai ir iškyla konfliktas tarp to, ko nori tėvai ir ko, kaip individai, nori vaikai.

Taigi ši istorija yra išties kupina daugybės potekstinių minčių židinys, kurias kiekvienas pamato ir išfiltruoja savaip. Ir, nepaisant ganėtinai riebaus siužetinių klišių tono, šis filmas būtent tuo ir įdomesnis, jog čia kiekvienas gali pamatyti kažką savito – pasipiktinti Budžio naivumu viską metant dėl muzikos ir savo užgaidų, ar būtent sveikinti jo ryžtą tai padaryti ir ieškoti savito kelio.

Žvelgiant iš scenarinės filmo perspektyvos, čia viskas kaip ir neblogai: dialogai paprastai ir lengvai suvokiami, o jais perteikiamos idėjos išsikristalizuoja labai aiškiai. Tad vaikai pamatę šį filmą tikrai neliks sumišę dėl jo painumo. Įdomiai atkurtos aktualios šiųdienės jaunimo temos, šmaikščiai ir sąmojingai atsiskleidžia personažų pokalbiuose. Bet kažko daugiau iš scenarijaus nesitikėčiau. Kaip ir minėjau, čia pakankamai gausiu įvairiausių klišių, kurių galbūt vaikai ir nepastebės.

Techniškai filmukas suręstas irgi visai neprastai: vizualiai patraukli animacija, ryškūs personažai, ypatingai matomas narcisistiškas katinas. Pagirtinas garso takelis, tad sėdėdami tikrai galėsite trepsėti kojomis į siūbuojančius ritmus.

Reziumuodamas galiu pasakyti, jog kinematografikai tai toks projektas, kuris yra būtent per viduriuką: į jį labai didžiulių lūkesčių galite tikrai nedėti, tačiau jį pamatę – neturėtumėte nusvivlti. Bet jeigu eisite į jį su savo atžalomis, nenustebkite, jeigu po filmuko jie pareikš, kad jokiais medikais ar advokatais jie nebus, o norės užsirašyti į sekantį „X Faktorių“ ir siekti „savo“ svajonės.

5.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
5.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles