Recenzija

Suburbikonas

Suburbicon

Suburbikonas
N-16Komedija, Kriminalinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
105 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

George Clooney

Vaidina:

Matt Damon, Julianne Moore, Oscar Isaac

Platintojas:
NCG Distribution

5

Recenzijos autorius:
5
Redakcijos vertinimas:
4.9
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 12 07

Režisierius George‘as Clooney‘is pastato filmą pagal brolių Joelio ir Ethano Coenų scenarijų, kuriame vaidina Mattas Damonas, Julianne Moore ir Oscaras Isaacas. Jau nutyso seilė? Tai susisiurbkite ją atgal, nes „Suburbikonas“ (angl. „Suburbicon“) tikrai nėra tai, ko tikėjotės.

1959 metai. Suburbikonas – tobulas miestelis Amerikoje, kuriame laimingai gyvena draugiški žmonės. Tačiau ne viskas taip tobula, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vieną naktį į Gardnerio (akt. Mattas Damonas) ir Rozės (akt. Julianne Moore) namus įsilaužia vagys, apiplėšimo metu žūva Gardnerio žmona. Šeimos sūnui Nikui (akt. Noah Jupe‘as) pradeda kelti įtarimą mamos mirtis ir į namus įsikrausčiusios tetos (kurią taip pat vaidina Julianne Moore) bei tėvo elgesys. Tuo tarpu Suburbikono gyventojus trikdo į kaimynystę įsikrausčiusi juodaodžių šeima.

„Suburbikono“ scenarijų daugelio numylėti broliai Coenai parašė dar 1986 metais. Tuomet po dešimt metų buvo pranešta, kad George‘as Clooney‘is susižavėjo istorija, imsis ją režisuoti ir atliks pagrindinį vaidmenį, kol tuo tarpu broliai Coenai bus juostos prodiuseriai. Tačiau prireikė dar dešimties metų, jog šis projektas išvystų dienos šviesą. Iš karto galima nusiraminti, jokio nušvitimo neįvyko ir liūdėti, jog „Suburbikonas“ tiek metų dulkėjo – neverta. Galutinis produktas šiek tiek perša mintį, kodėl broliai Coenai numetė šį scanarijų į stalčių ir nesiėmė jo realizacijos.

Filme bandoma sutalpinti tikrai nemažai: kriminalinė istorija, socialinis visuomenės veidrodis bei rasistinės problemos gvildenimas. Tačiau noras viską apčiupti virsta tuo, kad iš rankų viskas ir išslysta.

Pirmiausia pakalbėkime apie kriminalinę „Suburbikono“ istoriją. Turim šiek tiek komiškus veikėjus, turim „Fargo“ stiliaus istoriją, turim intrigą ir… Deja, ne viskas taip paprasta. Taip, šioje istorijos dalyje labiausiai juntamas brolių Coenų stilius. Tačiau „Suburbikonas“ yra tarsi pusfabrikatis, lyginant su tikrais brolių Coenų šedevrais. Istorija pasakojama lėtai ir vangiai, kas ganėtinai migdo jau pirmojoje juostos dalyje. Vėliau lyg jau esame viliojami į intriguojančią atomazgą, bet ji išbliūkšta ir, galutinai sudėjus visus taškus ant i, atrodo, atsiprašau už išsireiškimą, išsibezdėjusi. Nieko stulbinančio mes nepamatome, pirmojoje juostos dalyje dar neužsnūdę žiūrovai didžiąją paslaptį galėjo nujausti, o ne tokie atidūs stebėtojai turėjo nusivilti. Jokio efekto nebuvo. Tad drebėjimas, kuris galėjo išjudinti kiek vangoką istoriją, nugrimzdo jos nuobodumo liūne.

Šalia viso to vyksta kita istorija. Joje rodoma kaip į Suburbikoną, pagrindinės filmo šeimos kaimynystę atsikrausto afroamerikiečių Majersų šeima. George‘as Clooney‘is su kompanija nesugeba iki galo išpuoselėti ir šitos istorijos. Pirma, jei tikitės kažkokios įspūdingo dviejų pagrindinių siužetinių linijų susiliejimo į vieną, tai tikėkitės iš naujo. Majersų šeimos istorija yra visiškai šalutinis kūnas, kuris su kriminaline Lodžų istorija turi mažai ką bendro.

Ši siužetinė linija kiek nustebina, nes žiūrint juostos anonsus nesitiki, jog filmas retkarčiais nukreips viską politine ir socialine kryptimi. Tačiau taip nutinka. Majersų istorija buvo įkvėpta realių įvykių, nutikusių Jungtinėse Valstijose. Net jei tai ir nebūtų įkvėpta to, kas iš tikro buvo, tai ką matome ekrane nelabai stebina. Ypač žinant, koks buvo požiūris į juodaodžius beveik iki aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Nestebina ir todėl, kad tai vyksta ir dabar. Prisiminkime neseniai vykusius Šarlotsvilio įvykius. Ar net nežvelkime į už Atlanto. Atsiminkime Lietuvoje nutikusius išpuolius prieš Berneen ar Victorą Diawarą. Taip, apie tai reikia kalbėti. Tačiau ar šiame filme to reikėjo? Nemanau. G. Clooney‘is šia siužetine linija palietė didelį skaudulį savo šalies ir viso pasaulio istorijoje. Tačiau ar jis pateikė kažką naujo, suteikė mums kažkokių minčių? Ar jis mus sukretė? Visiškai ne. Pamatėme, jog juodaodžiai gali būti engiami vien dėl savo odos spalvos. Kad jie gali būti kaltinami nebūtais dalykais, nors yra taikūs ir nieko blogo nedaro. Išgirdote kažką naujo? Tikriausiai ne. Tai ir nepamatysite kažko naujo ir stebuklingo.

Majersų ir Lodžų istorijos plaukioja viena šalia kitos, tačiau jų persipynimas taip ir neįvyksta. Kas nuliūdina ir net šiek tiek supykdo. Tačiau pabūkime smulkmeniški ir pabandykime pamatyti nors kruopelytę, kuri jungtų šias linijas.

Pirmiausia, „Suburbikone“ vykstančios istorijos yra tarsi mūsų šios dienos veidrodis. Kol visos visuomenės akys nukrypusios į įvykius prie Majersų kiemo, niekas nežino ir niekam neįdomu, kas vyksta šalia esančiuose Lodžų namuose. O kad ten vyksta intrigos ir kova už išlikimą, niekas net nesuuodžia. Tai šiek tiek primena dabartinę Jungtinių Valstijų kasdienybę. Kiekviena šalies prezidento Donaldo Trumpo žinutė socialiniame tinkle „Twitter“ ar bet koks nesąmonių šmotas paleistas iš jo burnos sulaukia geriausio laiko visose televizijose, žiniose prikabinama ryškus raudonas „breaking news“ pavadinimas. Apie tai diskutuojama dar kelias dienas per visus medijų kanalus, visomis įmanomomis formomis. Taip, žinoma svarbu, ką sako vienas iš galingiausių pasaulio žmonių. Tačiau nesustojanti D. Trumpo blevyzgų transliacija užgožia daugelį kitų svarbių įvykių ir procesų, kurie lieka nepastebėti. Tad tokią aliuziją labai norint galima įžvelgti.

Istorijų sąsajų galima įžvelgti ir abiejų šeimų atžalų draugystėje. Tačiau kūrėjai per daug šios linijos neplėtoja ir nueina banaliai klišiniu keliu, kuriame vaikai nežiūri į jokius socialinius statusus ar rasinius skirtumus, o draugauja dėl asmenybės.

„Suburbikone“ galima įžvelgti ir tobulos amerikietiškos idilės kritiką. Šypsenos, draugiški pasisveikinimai ir visos kitos malonybės savyje slepia rasinę neapykantą ir dviveidiškumą. Tačiau, kad galėtum ką nors kritikuoti, turi parodyti, ką kritikuoji. „Suburbikone“ mes nematome to tobulo pasaulio konstravimo, iš karto matome jo dekonstravimą ir simbolinį išmėsinėjimą. Tobulas miestelio demonstravimas ir pristatymas prasideda ir baigiasi reklaminiu (o veikiau propagandiniu) filmuku juostos pradžioje. Kažkur įsimaišo keistoka Julianne Moore veikėja, su dirbtina šypsenėle ir nenatūraliais malonybiniais kreipiniais. Tad tobulo Suburbikono nepamatome. Puikų tokios amerikietiškos idilės nagrinėjimą galima pamatyti 1998 metais pasirodžiusiame „Maloniame miestelyje“ (angl. „Pleasantville“, jei nematėte, būtinai pažiūrėkite, puikus filmas). Jame mes pamatome, kodėl miestelį jo gyventojai laiko tobulu ir iš ko gali kilti jo netobulumas. Tai yra puikus visuomenės ir jos iliuzijų analizės pavyzdys kine. „Suburbikone“ to nerasite. Filmas primena kūrybinę betvarkę ir neišbaigtą kūrinį.

Nykoki reikalai ir aktorių bei veikėjų pasaulyje. Išskirti būtų galima Julianne Moore, kurios įkūnyta teta Margaret yra keistai gąsdinanti, o jau tai suteikia filmui kažkokios charizmos. Aktorė pastaraisiais metais vis įsikūnija į keistokas veikėjas ir negalima nesižavėti su kokiu polėkiu ji atlieka savo darbą. Trumpu šviesuliu tampa epizodiškas Oscaro Isaaco pasirodymas. Tačiau jis labai epizodiškas, tad didelės įtakos filmo kokybei jis nepadaro. Neblogai vaidina ir jaunasis Noah Jupe‘as. Aktorius galbūt ir nesurengė „Oskaro“ verto pasirodymo, tačiau pademonstravo, jog būdamas jauno amžiaus gali atlikti tokius vaidmenis, o tai tikrai pravers jo karjerai ateityje. Didžiausiu juostos nusivylimu galima laikyti Mattą Damoną ir jo vaidinamą Gardnerį. Šis veikėjas lyg ir yra brolių Coenų tipažo, tačiau yra tragiškai neįdomus ir blankus. M. Damonas tikrai nepersistengė atlikdamas šį vaidmenį. Žinoma, galbūt aš klystu ir apkaltinau jį nepelnytai. Atkasus šunį gal pamatytume, jog jau scenarijuje Gardnerio personažas kėlė nuobodulį ir buvo apsuptas nykios pilkumos.

„Suburbikonas“ yra nuvalkiotos frazės „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ tobula ekranizacija kino ekrane. Stebina ne šio filmo kokybė ar meninė vertė, o kaip toks būrys kino talentų ir profesionalų gali pagaminti tokį blankų ir neypatingą filmą.

5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
4
Kinematografija:
5
Garso takelis:
4
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D