Atrodytų, filmo žiūrėjimas kine yra daugiau ar mažiau universali patirtis, kad ir kokiame pasaulio krašte bebūtum, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena šalis, kiekvienas kino teatras turi savo kultūrą, tradicijas ir, savaime suprantama, kuriamą aplinką. Taigi, kiekvienąkart nuvykus į naują šalį ar net miestą įdomu susipažinti, kaip filmo žiūrėjimas vyksta būtent ten. Kaip pirmuosius įspūdžius iš ne Lietuvos kino teatrų aprašysime įspūdžius iš Osakos mieste Japonijoje esančio „Namba Parks Cinema“ kino teatro.
Kaip ir dažniausiai Lietuvoje, taip ir Osakoje „Namba Parks Cinema“ yra integruotas į vieną didelį parduotuvių kompleksą, tad čia nieko neįprasto kaip ir nėra. Vienintelis skirtumas – čia pačios kino teatro patalpos įkurtos keliuose dangoraižio aukštuose. Vos įėjus į pastatą iškart galima rasti nuorodas į kino salę, kurios veda link atskiro lifto, keliančio tik į aštuntą aukštą. Jis skirtas tik nuvykimui iki kino kasų. Pasikėlus liftu ir prasivėrus durims vaizdas labai nestebina. Visas aukštas skirtas tik kasoms ir barui, kuriame galima įsigyti gėrimų ir užkandžių. Vizualiai tai galima prilyginti Vilniuje esančio „Forum Cinemas Vingis“ patalpoms, kuriose taip pat atliekamos tos pačios funkcijos. Tačiau jau išlipus iš lifto išvystu visiškai kitokį vaizdą, nei esu pratęs matyti Lietuvoje.
Šioje vietoje labiausiai į akis krintantis vaizdas – tobula tvarka prie kasų. Turiu galvoje ne ant žemės primėtytus spragėsius (ko, beje, taip pat nėra). Ne. Kalbu apie oro uostuose dažniausiai taikomą gyvatėlės principu sudėliotą kelią prie kasų. Pradžioje tai atrodo gana keistai, tačiau ši tvarka išties pasiteisina. Išeigos taškas vienas, o grūsčių, net ir esant keliems šimtams žmonių, taip pat nėra. Ir, žinoma, dirba ne dvi, o dešimt kasų, kuriose viskas vyksta konvejerio principu ir nusipirkt bilietus į filmą, net ir nemokant vietinės kalbos, yra paprasta kaip du kart du.
Nusipirkus bilietą reikia keliauti į salę, kuri yra jau kitame pastato aukšte. Visą kelią būni lydimas įvairiausių filmų reklamomis, plakatais ir stendais. Matome ne tik popierinius stendus. Pakeliui buvo galima išvysti ir Pelenės stiklinę kurpaitę ir kitokių „aksesuarų“. Likus maždaug dešimčiai minučių iki filmo pradžios įeinu į salę ir matau, kad ji jau beveik pilna. Nors ir gerokai vėluojantis „Gilyn į mišką“ (angl. „Into the Woods“), kiek teko matyti internete pateiktas sales, buvo be galo populiarus, o žmonės tiesiog šlavė bilietus.
Beveik 400 vietų salė, nors ir tikrai didelė, atrodė labai jauki ir erdvi. Vietos tarp eilių buvo tikrai daug, todėl net ir aukštaūgiams patogiai sėdėti ir kojomis nespardyti priešais sėdinčiųjų yra paprasta. Interjeras taip pat malonus. Sienos apkaltos ne juoda drobe, o padengtos dirbtinėmis plytomis, įrengtose nišose švietė liepsnų imitacijos. Tokia aplinka tikrai leidžia atsipalaiduoti ir jaustis patogiai. Likus penkioms minutėms iki oficialios filmo pradžios į salę įeina paskutinis žmogus. Galbūt tai ir nėra taisyklė, tačiau atrodė tikrai neįprastai, mat po jo į salę nieks neįėjo.
Staiga šviesos pritemsta ir ekrane pasirodo pirmieji vaizdai. Rodomas filmo anonsas, kuris atrodo kiek neįprastai ir vėliau pasidaro aišku kodėl. Geras penkias minutes ekrane sukosi įvairių greitai prekyboje pasirodysiančių DVD ir BluRay filmų reklamos. Tai tikrai stebina, nes mūsų šalyje tokių reklamų neįsivaizduočiau. Po šių pristatymų prasidėjo tradiciniai filmų anonsai ir kelios, tik su kinu susijusios reklamos. Tokių nesąmonių, kaip kalbančios nosys ar dviračiu važiuojančios burnos čia neišvysi.
Vos pasibaigus reklamoms ir užgesus šviesoms salėje stojo mirtina tyla. Tai be galo nustebino, nes Lietuvoje yra įprasta pralaukti dar bent 10 minučių filmo, kol visi liausis traškinti bulvių traškučių pakuotes, pragriauš pusę turimų spragėsių dėžių ar išlukštens visus iki vieno saldainius. Vos prasidėjus filmui čia iškart buvo juntama pagarba kinui, kurios per dvi valandas nenutraukė joks kalbėti užsimanęs marozėlis. Taip pat, niekam nė nešovė į galvą mintis vidury filmo seanso išsitraukti savo išmanųjį ir imt rašinėti žinutes ar ką nors skaityti. Visi iki vieno žiūrėjo filmą iki pabaigos ir praktiškai nekrutėjo.
Ir tada nutiko tai, ko gyvenime dar buvau nematęs. Akivaizdu, kad Japonijoje filmas pasibaigia ne ties paskutine scena, o su paskutiniu titru. Ir tai ne koks „Marvel“ filmas, kuriam pasibaigus salėje Lietuvoje lieka tik „geekai“, o juos išmesti kesinasi valytojos ir salių darbuotojai, nuolat junginėjantys šviesas. Pasibaigus filmui, kaip tūlas lietuvis, jau puoliau grabaliot po kėde sudėtus daiktus, kai pastebėjau, kad niekas salėje nė nejuda. Pasidarė įdomu, tad nusprendžiau pažiūrėti, kaip ilgai žmonės išsėdės salėje. Mano nuostabai, iš kėdžių pakilo vos trys vyrai, kuriems, greičiausiai, prispaudė gamtiniai reikalai. Visi kiti sulaukė pabaigos, kol užtemo ekranas ir užsidegė šviesos. Tada visi atsistojo, paplojo ir ramiai vienas po kito, nesigrūsdami, o tvarkinga vorele, paliko vėl jaukiai nišose esančių „liepsnų“ apšviestą salę.
Galiu drąsiai teigti, kad japonai yra gerokai kultūringesni ir daug rimčiau žiūri į kiną, nei tą daro lietuviai. Nekalbu tik iš žiūrovų pusės. Kino centras taip pat parodė aukštą klientų aptarnavimo lygį greitai parduodamas bilietus, suteikdamas maloniai nuteikiančią ir poilsiui skirtą aplinką ir nebandydamas išvaryti sėdinčiųjų iš salės. Galima sakyti, kad mums iki to dar augti ir augti.
