Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Woody Allen: II dalis

Viktė Džiaugytė. 2017 12 07

MĖNESIO REŽISIERIUS. Woody Allen: II dalis

Tęsiame pradėtą pasakojimą apie Woody Alleną. Kviečiame paskaityti antrąją straipsnio dalį.

Režisierius: dešimtojo dešimtmečio žanrinė įvairovė

Kaip jau sakyta – W. Alleno kūrybą sąlyginai galima skirstyti į tris etapus. Tačiau jei pirmieji du apėmė maždaug po dešimtmetį, trečiasis trunka jau gerus trisdešimt metų. Tad visai logiška jį skaidyti į trumpesnes atkarpas.

Po vadinamojo W. Alleno kūrybos aukso amžiaus sekė šiek tiek chaotiškas periodas. Lyginant su ankstesniuoju periodu staiga smarkiai krito W. Alleno filmų kokybė – žinoma, tas kritimas taipogi sąlyginis, tačiau tiek 1987 m. pasirodęs „Rugsėjis“ (angl. „Spetember“), tiek dar po metų kino sales pasiekusi „Kita moteris“ (angl. „Anothe Woman“, 1988 m.) buvo gana toli nuo to, ką W. Alleno filmų žiūrovai buvo įpratę matyti.

Tačiau W. Allenas įrodė, kad tai – tik laikinas periodas. Devintą dešimtmetį jis baigė dar vienu stipriu darbu – trims Oskarams nominuota egzistencine komiška drama „Nusikaltimai ir nusižengimai“ (angl. „Crimes and Misdimeanours“, 1989 m.).

Tolesnius jo filmus tam tikra prasme galima vertinti kaip žaidimus žanrais. Nors liko ištikimas komedijai ar komiškai dramai, toli nuo jų nepabėgo, tiesiog dažniausiai sumiksuodavo su kokio nors kito žanro elementais. Taip W. Alleno filmografijije radosi filmų su detektyvo, kriminalo, miuziklo, mistikos elementais. Šeši šio periodo W. Alleno filmai buvo nominuoti Oskarui už geriausią scenarijų.

Žymiausiais šio periodo W. Alleno filmais galima laikyti juostas „Alisa“ (angl. „Alice“, 1990 m.), „Vyrai ir žmonos“ (angl. „Husbands and Wifes“, 1992 m.), „Kulkos virš Brodvėjaus“ (angl. „Bullets over Brodway“, 1994 m.), kuris buvo nominuotas ir už geriausią režisūrą bei „Išnartstytas Haris“ (angl. „Deconstructed Harry“, 1997 m.).

Visi kalba, kad aš tave myliu

Kadras iš 1996 m. miuziklo „Visi kalba, kad aš tave myliu“. Woody Allenas su Julia Roberts Venecijoje

Režisierius: kinematografinė kelionė po Europą

Ankstesnį kūrybos laikotarpį galima būtų pratęsti iki 2000-ųjų pradžios ir baigti 2004 m. pasirodžiusia juosta „Melinda ir Melinda“ (angl. „Melinda and Melinda”). Nes po to W. Allenas susipakavo filmavimo įrangą, sėdo į lėktuvą ir perskridęs Atlantą atsidūrė Senajame žemyne. Ir tai nebuvo tik laikina stotelė – neskaitant kelių amerikietiškų intarpų, europietiškasis W. Alleno kūrybos laikotarpis, per kurį jis pastatė septynis filmus (kurie kai kada pavadinami reklaminiais ir skatinančiais turizmą) užsitęsė iki 2012 m. Tiesa, tai nebuvo pirmasis W. Alleno kūrybinis vojažas į Europą – dar 1996 m. Venecijoje ir Paryžiuje buvo filmuota jo romantinė muzikinė komedija „Visi kalba, kad aš tave myliu“ (angl. „Everyone Talks I Love You“).

Tačiau šįkart W. Allenas Europoje užtruko daug ilgiau. Nors kuo toliau, tuo labiau jo filmų kokybei būdingas švytuoklinis svyravimas (vienas geras – vienas prastas –  vienas geras – vienas prastas ar panašiai) ir toli gražu ne visų jo „europietiškų“ kūrinių meninė vertė yra vienoda, vis tik ilgoje W. Alleno filmografijoje išsiskiria ir keli šio laikotarpio filmai.

Visų pirma – paties W. Alleno kaip stipriausas jo darbas apskritai įvardijamas psichologinis trieleris „Lemiamas taškas“ – pirmasis su naująja W. Alleno mūza Scarlett Johansson, kuri iš karto po to filmavosi ir dar viename „Londono trilogijos“ filme, jei sąlyginai pagal filmavimo lokaciją taip galima bendrai sugrupuoti draugėn „Lemiamą tašką”, „Sensaciją“ (angl. „Scoop“, 2006 m.) ir „Kasandros sapną“ (angl. „Cassandra’s Dream“, 2007 m.).

Po ūkanotojo ir lietingojo Londono W. Allenas pasuko į saulėtą Ispaniją (o jei tiksliau – į Kataloniją), kur gimė romantinė dramedija „Viki, Kristina Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“, 2008 m.), ispanų aktorei Penelopei Cruz atnešusi Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį. Todėl nieko keisto, kad aktorė vėliau mielai tęsė bendradarbiavimą su režisieriumi ir kuriam laikui perėmė mūzos pareigas iš S. Johansson.

Londonas, Barselona… Paryžius! Filmas apie romantiškąjį meilės miestą „Vidurnaktis Paryžiuje“ (angl. „Midnight in Paris“, 2011 m.) W. Allenui atnešė dar vieną eilinį Oskarą už geriausią originalų scenarijų. Po Paryžiaus W. Allenas grįžo į Londoną (su juosta „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“/ angl. „When you meet a tall black stranger“), o paskui dar pasuko į Romą („Į Romos su meile“ (angl. „To Rome with Love“, 2012 m. – čia ir buvo antrasis filmas su P. Cruz ir kol kas paskutinis W. Alleno filmas, kuriame pasirodo jis pats – vėliau jis dar nusifilmavo Johno Turturo komedijoje„Žigolo“ (angl. „Fading Gigolo“, 2013 m.) ). Be to, turėjo minčių filmuoti ir Švedijoje – ko gero, taip savotiškai būtų atidavęs savo duoklę I. Bergmanui.

Šiuo laikotarpiu tarp „europietiškų“ juostų įsimaišė viena amerikietiška – į vyresnę auditoriją orientuota juodoji komedija „Kad ir kas benutiktų“ (angl. „Whatewer Works“, 2009 m.), kurios scenarijų W. Allenas buvo parašęs dar aštuntajame dešimtmetyje.

Vicky Cristina Barcelona

Kadras iš „Viki, Kristina Barselona“ filmavimo aikštelės. W. Allenas su aktoriais Javieru Bardemu, Penélope Cruz ir Scarlett Johansson

Režisierius: dažnas Kanų svečias

Jei XXI a. pirmajame dešimtmetyje W. Allenas žiūrovus kvietė į geografinę kelionę, tai paskutiniai jo filmai taipogi siūlo keliauti, bet kiek kitaip. Vis dažniau savo filmais jis kviečia nusikelti į praeitį („Mėnesienos magija“ (angl. „Magic in the Moonlight“, 2014 m.) – XX a. trečiasis dešimtmetis, „Aukštuomenės klubas“ (angl. „Café Society“, 2016 m.) – XX a. ketvirtasis dešimtmetis, netrukus kino teatrus pasieksiantis „Užburtas ratas“ (angl. „Wonder Wheel“, 2017 m. – XX a. šeštasis dešimtmetis). Dviejuose jo filmuose – „Mėnesienos magija“, su kuriuo W. Allenas vėl trumpam grįžo į Europą (jei konkrečiau – į Prancūzijos Žydrąją pakrantę), ir „Neracionalus žmogus“ (angl. „Irrational Man“, 2014 m.) – filmavosi Emma Stone. Apskritai, vaidinti W. Alleno filme yra prestižas ir aktoriai dažniausiai sutinka per daug nesiderėdami. O jis pats nesibodi kviesti ne tik gerai žinomus ir pripažintus aktorius, bet ir visai jaunus, pradedančius ar tokius, kurių vaidybiniais sugebėjimais viešojoje erdvėje plačiai abejojama.

Pradedant 2010 m. retas Kanų kino festivalis apsieina be W. Alleno naujo filmo premjeros – tiesa, jo kūriniai konkursinėje programoje nedalyvauja, bet pasirenkami parodyti „hors competition“. Tokia garbė teko jo filmams „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“, „Vidurnaktis Paryžiuje“, „Mėnesienos magija“ ir „Aukštuomenės klubas“. Pats režisierius čia dar 2002 m. buvo apdovanotas Auksine palmės šakele už viso gyvenimo kūrybą.

Parker Posey, Woody Allen,Emma Stone

Jis turi kostiumą! Woody Allenas kartu su aktorėmis Parker Posey (kairėje) ir Emma Stone 2015 m. Kanuose pristato filmą „Neracionalus žmogus“

Muzikantas

Be anksčiau išvardytų talentų W. Allenas dar yra ir aistringas muzikantas – neatsitiktinai daugelį jo filmų lydi vingrios džiazo melodijos. Daugelį metų W. Allenas puoselėjo svajonę sukurti filmą apie džiazo ištakas Naujajame Orleane, tačiau, panašu, dėl projekto kaštų šios minties teks atsisakyti.

Dar būdamas vaikas W. Allenas pradėjo groti klarnetu, nuo septintojo dešimtmečio koncertuoja viešai, dažniausiai su „Preservation Hall Jazz Band“. O su „New Orlean’s Jazz Band“ W. Allenas jau daugelį metų be jokių išimčių groja kiekvieną pirmadienį. Muzikos kritikai W. Alleno lygį vertina kaip „kompetentingo mėgėjo“, tačiau jis yra pakankamas, kad W. Allenas kartu su kitais muzikantais galėtų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose ar surengti koncertinį turą po Europą, kaip tai padarė 2007 m.

Woody Allen_8

Woody Allenas groja klarnetu su savo „New Orlean Jazz Band“

Kūrybai būdingi elementai

Kitais metais pasirodysianti komedija „Lietinga diena Niujorke“ (angl. „A Rainy Day in New York“) bus penkiasdešimtasis(!) W. Alleno ilgametražis filmas – ji, beje, jau nufilmuota, dabar laukia postprodukcijos darbai. Tad peržvelgdami jo įspūdingą filmografiją lengvai pastebėsime keletą dalykų, atsikartojančių bent keliuose jo filmuose.

Visų pirma – komedijos žanras. W. Allenas pradėjo nuo komedijos ir liko jai (kaip niekam kitam) daugiau mažiau ištikimas beveik per visą savo karjerą. Todėl, ko gero, niekas nedrįstų ginčytis dėl W. Alleno svarbos ir įtakos šiam žanrui.

Antra – iš vieno filmo į kitą migruojantis Niujorko neurotiko tipažas. W. Allenas vaidino daugelyje savo filmų ir dažniausiai pasirodydavo būtent tokiu – nervingo, perdėtai nerimaujančio, o dėl to daug ir greitai tarškančio intelektualo amplua. Net ir tuose filmuose, kur jis pats nevaidina, galima nesunkiai pastebėti sėkmingai jį pavaduojančius aktorius – nesvarbu, ar tai būtų vyrai, ar moterys.

Nors būdamas komikas W. Allenas vengė žydiško humoro, dažname filme (ypač, jei vaidina pats) žydiška kilmė paminima, nevengiama pasišaipyti iš tam tikrų su tuo susijusių stereotipų.

Galbūt ne tokios ryškios ir nežinantiems sunkiau pastebimos autobiografinės detalės – įtempti santykiai su motina ar vaikystės polinkis į magijos triukus.

W. Allenui būdinga turėti mūzą – daugelis aktorių sugrįžta filmuotis pas jį ne vieną kartą. Pavyzdžiui, D. Keaton vaidino septyniuose, Ira Wheeler – dešimtyje, Mia Farrow – 13-oje filmų,  o kur dar gausybė aktorių W. Alleno filmuose vaidinusių du, tris, keturis, penkis ar ššis kartus. Rekordininkas šioje srityje yra Kennethas Edelsone’as, kuris vaidino aštuoniolikoje šio režisieriaus filmų. Tačiau nei vienas iš niekas taip ir nesugebėjo pralenkti paties W. Alleno, kuris pasirodo 30 savo filmų.

Allenas ir jo moterys

Šiame straipsnyje, kuris ir taip išėjo pakankamai ilgas, sąmoningai stengėmės nelįsti į W. Alleno privataus gyvenimo sferą, kuri, švelniai tariant, yra pakankamai kotroversiška. Ir nors režisieriaus asmeninio gyvenimo nereikėtų painioti su jo kūryba, vis tik tai, kas liko už kamerų savo laiku toli peržengė „privačios“ zonos ribas.

Bet pradėkime nuo kiek šviesesnių dalykų. W. Allenas savo laiku buvo itin populiarus tarp moterų, todėl sulaukdavo išskirtinio jų dėmesio, kuris, akivaizdu jam buvo priimtinas ir malonus. Per visą gyvenimą W. Allenas santuoką sudarė tris kartus, tačiau santuokiniai ryšiai netapo kliūtimi paraleliai plėtoti romanų su kitomis moterimis.

Pirmą kartą W. Allenas vedė 1956 m., būdamas vos dvidešimties. Santuoka su septyniolikmete Harlene Rosen truko trejus metus. Nerami ir erzinanti sąjunga, pateisinanti Frederico Beigbederio aksiomą, truko trejus metus. Vėliau H. Rosen bylinėjosi su W. Allenu dėl šmeižto.

Antroji W. Alleno santuoka, sudaryta 1966 m. irgi truko neką ilgiau. Su tuometine savo mūza Louise Lasser, kuri trumpai pasirodė trijuose jo filmuose („Imk pinigus ir bėk“, „Bananai“, „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“) bei dubliavo „Kas naujo, gražuole?“, W. Allenas išsiskyrė po ketverių metų.

Tiesa, tuo metu W. Alleno orbitoje jau sukosi Diane Keaton, su kuria jis susipažino, kai Brodvėjuje buvo statomas spektaklis pagal jo pjesę „Pagrok dar kartą, Semai“, kuriame jiedu vaidino. Kaip 2013 m. viename interviu prisipažino pati D. Keaton, ji įsimylėjo W. Alleną iš pirmo žvilgsnio ir labai norėjo tapti jo mergina, tad šiek tiek pasistengė, kad taip nutiktų. Poros ryšys truko maždaug metus, tačiau D. Keaton ir po to filmavosi W. Alleno juostose – visų pirma paminint „Anę Hol“, už kurią jiedu abu buvo įvertinti Oskarais: ji – kaip geriausia aktorė, jis – kaip geriausias režisierius.

Kitas ne mažiau nei „Anė Hol“ garsus W. Alleno filmas „Manhetetnas“ taip pat neapsiėjo be užkadrinės istorijos. Nors pats W. Allenas niekada pats nepripažino, vis tik vieša paslaptimi tapo jo santykiai su tuomet septyniolikmete aktore Stacey Nelkin. Aktorė vaidino jau „Anėje Hol“, tačiau tas epizodas, kuriame ji pasirodo, montuojant filmą buvo negailestingai iškirptas. Antrą kartą ji filmavosi W. Alleno „Mahetente“, trečią – po geros pertraukos ji pasirodė 1994 m. W. Alleno filme „Kulkos virš Brodvėjaus“.

9-ojo dešimtmečio pradžioje W Allenas sutiko moterį, su kuria nesusituokęs pragyveno gerus dvylika metų. Tai buvo aktorė Mia Farrow, kuri ekrane tuomet pakeitė W. Alleno ankstesnę mūzą D. Keaton. Kartu su M. Farrow W. Allenas susilaukė vienintelio biologinio vaiko Ronano (nors dabar M. Farrow viešai abejoja W. Alleno tėvyste, teigdama, kad jos sūnaus tikrasis tėvas gali būti Frankas Sinatra). Taip pat 1991 m. gruodį jis įvaikino M. Farrow įvaikius Dylan ir Mosę. O po mėnesio kilo didžiulis skandalas.

Woody Allen, Mia Farrow

Woody Allenas ir Mia Farrow

Teisinės problemos

1991 m. W. Allenas oficialiai įsivaikino Dylan ir Mosę Farrow, o 1992 m. sausį M. Farrow W. Alleno bute rado nuotraukų, kuriose buvo užfiksuota nuoga jos įdukra, tuomet 21-erių metų Sun-Yi Previn, kurią aktorė buvo įsivaikinusi su ankstesniu sutuoktiniu 1978 m. Pietų Korėjoje. Tai nulėmė žiaurias W. Alleno ir M. Farrow skyrybas. O pats režisierius tęsė santykius su S. Y. Previn – 1997 m. pora susituokė ir kartu su dviem įdukrintomis mergaitėmis gyvena iki šiol.

Viskas tuo gal ir būtų pasibaigę, jei ne kiek netikėtai išvirtusi M. Farrow ir W. Alleno skyrybų atomazga. Porai išsiskyrus bendrų vaikų ir įvaikių globos teisės atiteko M. Farrow, tačiau bendru sutarimu W. Allenas galėjo su jais matytis. 1992 m. rugpjūčio mėnesį – taigi, nuo skyrybų praėjus daugiau kaip pusmečiui, pagal W. Alleno tuomet septynmetės įdukros Dylan parodymus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos. Prieštaringas procesas baigėsi tokiu pačiu kontroversišku teismo sprendimu. Teismo medikai nenustatė kokių nors seksualinės prievartos požymių, liudytojų parodymai buvo prieštaringi, o ir pačios Dylan pasakojimas nebuvo nuoseklus, tad teismas darė išvadą, kad tai greičiau M. Farrow reakcija ir savotiškas atsakas į ankstesnį W. Alleno elgesį su S. Y. Previn, o ne iš tikrųjų padaryta nusikalstama veika. Vis tik tuo pačiu teismas uždraudė matytis su Dylan. Ronaną W. Allenas galėjo lankyti tik kito asmens akivaizdoje, o tuomet penkiolikmetis Mosė pats pasirinko nesimatyti su W. Allenu.

Taškas šioje istorijoje dar nepadėtas – spaudoje kartas nuo karto pasirodo ironiškų Ronano pastabų W. Alleno atžvilgiu. Savo ruožtu Mosė, daugiau kaip dvidešimt metų nebendravęs su W. Allenu, netikėtai stojo į šio pusę, pareikšdamas, kad visa ši istorija – jo įmotės M. Farrow kūrinys.

Pabaigai

Žinia, šaukštas deguto statinę medaus sugadina, tačiau vis tik nesinorėtų W. Alleno portreto baigti tokiais tamsiais štrichais. Tad gal verčiau palikime W. Alleno reputaciją ir elgesio teisėtumą vertinti specialistams o patys geriau sutelkime dėmesį į jo kūrybą. O ji, kaip jau spėjote įsitikinti vien iš šio straipsnio, yra gausi, įvairialypė, savita ir daugiau mažiau meistriška – tiesa, dabar vidutinių ar ne itin vykusių kūrinių pasitaiko vis dažniau, kita vertus – jų kokybinė kartelė vis tiek išlaikoma aukščiau nei kokia 70 procentų visos Holivudo produkcijos. O ar bereikia priminti, kad W. Allenui jau virš aštuoniasdešimt metų, tačiau jis vis tiek dirba kaip užsuktas ir kasmet pristato po naują filmą. Juolab, kad jis pats to neima į plaučius: „Kuriu filmus sau pačiam, kaip kad į psichiatrinę ligoninę paguldytas žmogus pats vienas daro krepšinio sirgalių „bangą“. Užimti pirštai yra laimingi pirštai. Man nerūpi mano filmai. Man nerūpi, net jei jie po mano mirties bus nuleisti į klozetą“ ir „jei mano filmai neuždirba pinigų, reiškia, kažką padariau teisingai“. Sutikite – kad galėtum sau leisti turėti tokią poziciją šiuolaikiniame komercinio pelno besivaikančiame Holivude, reikia būti išskirtine persona. O W. Allenas toks ir yra.

Woody Allen_9