Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Taika Waititi

Viktė Džiaugytė. 2017 11 04

MĖNESIO REŽISIERIUS. Taika Waititi

Spalio mėnesį „Buvau kine“ „Mėnesio režisieriaus“ rubriką skyrėm kuo toliau, tuo labiau iš Kanados į Holivudą „importuojam“ Denisui Villeneuve‘ui. Lapkritį taip pat dedikuojam dar vienam „importui“. Tik šįkart tai – kino kūrėjas ne iš JAV kaimynės Kanados, o iš kur kas egzotiškesnės šalies. Šįkart keliausime į Naująją Zelandiją.

Išgirdus šios šalies pavadinimą kino kontekste, dažniausios, ko gero, būtų dvi reakcijos – arba pradėtume karštligiškai kuistis po atminties užkaborius, kol galiausiai tektų pripažinti, kad nieko o nieko ten nepavyko aptikti, arba veidą staiga nušviestų palaiminga šypsena – „Žinau! Peteris Jacksonas!“. Bet vis tik šįkart „Mėnesio režisieriaus“ rubrikos dėmesys skirtas ne žmogui, kuris Naująją Zelandiją pavertė Viduržemiu, o kitam ne mažiau įdomiam kino kūrėjui šiek tiek egzotišku vardu. Taigi, susipažinkite – Taika Waititi!

Vaikystė

Tiesa, kalbant apie T. Waititi, kartais dar žinomą kaip Taika Cohenas, akivaizdu, kad vardas, kuris maorių kalba reiškia tigrą, – ne vienintelė egzotika. Taikos tėvas – Te-Whānau-ā-Apanui genties maoris, o mama – Rusijos žydė. Būtent tokioje šeimoje 1975 m. rugpjūčio 16 d. gimė Taika. Jo vaikystė prabėgo Naujosios Zelandijos sostinėje Velingtone ir mažame rytinės pakrantės miestelyje Vaihau Bei. Jo mama buvo mokytoja, o tėvas – dailininkas, tad būsimasis režisierius gana anksti susipažino su knygomis ir menu. Jis daug skaitė ir piešė. Kaip pats sako, būdamas vaikas domėjosi viskuo – knygomis, menu, sportu. Vaikystėje žaidė kriketą, regbį, važinėjo BMX dviračiais. Buvo tiesiog apsėstas Michelangelo Siksto koplyčios – ją piešė vėl ir vėl.

Tad gal ir nieko keisto, kad iš pradžių T. Waititi irgi norėjo tapti dailininku. Vėliau – giliavandeniu naru. Būdamas paauglys jis dirbo vaisių parduotuvėje, kurioje dar buvo pardavinėjamos ir vaizdajuostės – kaip prisimena pats, tada, kai pasirodė romantinė veiksmo drama „Asai“ (angl. „Top Gun“, 1986 m.) su Tomu Cruise’u, Taika norėjo tarnauti karinėse oro pajėgose ir pilotuoti naikintuvą. Tačiau kai sužinojo, jog tam reikia mokytis matematiką ir tiksliuosius mokslus, tai visiškai atvėsino šį troškimą. Tačiau vis tik šie planai taip ir netapo realybe – kai mokyklos dramos mokytojas jį paskatino vaidinti.

Kino studijos ir aktoriaus karjera

Tad vėliau abejonių nebekilo – T. Waititi pasirinko teatro ir kino studijas Viktorijos universitete, kurį baigė 1996 m. Dar studijų laikais T. Waititi buvo vienas iš penkių ansamblio „So You‘re Man“ narių. Šis ansamblis keliavo po Naująją Zelandiją ir Australiją bei sulaukė šiokio tokio pasisekimo. Besimokydamas universitete T. Waititi susipažino su Jemaine‘u Clement‘u, tapusiu ilgamečiu jo kūrybiniu bendražygiu, pradedant komišku duetu „The Humourbeasts“, kuris 1999 m. buvo pagerbtas Billy T apdovanojimu – aukščiausiu įvertinimu, skiriamu Naujosios Zelandijos komikams.

Tuo pačiu metu Taika vaidino ir kine. 2000 m. netgi buvo nominuotas kaip geriausias Naujosios Zelandijos aktorius už vaidmenį mažo biudžeto, tačiau dideliu hitu tapusiame filme „Šalikuočiai“ (angl. „Scarfies“, 1999 m.). 2001 m. jis atliko mažesnį vaidmenį kelio filme „Gyvatės oda“ (angl. „Snakeskin“) bei vaidino televizijos seriale „Striptizas“ (angl. „The Strip“).

Jemaine Clement, Taika Waititi

Jemaine’as Clement’as ir Taika Waititi

Lemtingas sprendimas ir pirmieji režisūriniai darbai

Būtent čia Taikai, apsirengusiam tik striptizo kelnaitėmis, besėdint žaliajame kambaryje į galvą šovė mintis: „Kodėl aš tai darau, užuot padėjęs kitiems įgyvendinti jų svajones?“. Tai buvo esminis momentas, po kurio T. Waititi apsisprendė tapti režisieriumi, nors, kaip pats sako, anksčiau apie tai negalvojo. Taikai tiesiog atsibodo jam, kaip aktoriui, siūlomas vienodas – komiškas – amplua ir jis nusprendė imtis savų istorijų.

Savąją režisieriaus karjerą T. Waititi pradėjo nuo trumpametražių. Kaip paaiškėjo visai netrukus – sprendimas „persikvalifikuoti“ į režisierių, buvo tikrai neblogas. Jau antrasis jo režisuotas filmas „Du automobiliai, viena naktis“ (angl. „Two Cars, One Night“, 2004 m.) tapo tarptautinių festivalių hitu (pradedant Berlinale) bei susirinko nemažai apdovanojimų ir nominacijų, tarp kurių – ir Oskaro nominacija geriausio trumpamentražio filmo kategorijoje. Tiesa, Taika nebūtų Taika, jei čia būtų praleidęs progą papokštauti. Jau tada jis savotiškai išgarsėjo (o tuo pačiu sulaukė ir nemažo pasipiktinimo), kai per Oskarų ceremoniją apsimetė miegančiu, kol Jeremy‘is Ironsas skaitė šios kategorijos nominantus – maža to, jis ir kitus nominantus įkalbinėjo padaryti tą patį!

Pirmieji ilgmetražiai

Po trijų trumpametražių (tarp kurių buvo ir vėliau pilno metro juosta pavirtusi, jau, ko gero, kultinio filmo statusą užsitarnavusi juodoji komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“ (angl. „What We Do in the Shadows“) ir net septynis apdovanojimus, įskaitant Berlyno ir Sandanso tarptautinių festivalių prizus pelnęs „Tama tu“, 2005 m.), 2007 m. T. Waititi debiutavo su pirmąja ilgametraže juosta – romantine komedija „Erelis prieš ryklį“ (angl. „Eagle vs. Shark“).

Erelis prieš ryklį

Kadras iš filmo “Erelis prieš ryklį”

Šiame T. Waititi filme mažiau juntama maorių humoro įtaka, kuri buvo būdinga jo pirmiesiems darbams – čia ją pakeičia „medinis“ moksliukų humoras. „Erelis prieš ryklį“ yra neįprasta komedija, pasakojanti apie du vienišus keistuolius ir jų nerangias pastangas surasti meilę. Pagrindinius vaidmenis atliko tuometinė Taikos mergina Loren Taylor ir J. Clement‘as, kartu su T. Waititi iš teatro atėjęs į kiną. Vėlgi ir ilgametražis debiutas pavyko – juosta pelnė 6 apdovanojimus ir 4 nominacijas, iš kurių reikšmingiausios – Sandanso festivalio nominacija už geriausią scenarijų, JAV komedijų menų festivalio apdovanojimas analogiškoje kategorijoje ir Naujosios Zelandijos kino ir televizijos apdovanojimas už geriausią režisūrą.

2010 m. pasirodė antrasis T. Waititi ilgametražis – iš dalies autobiografinė komiška drama „Berniukas“ (angl. „Boy“), kuriai scenarijų T. Waititi pradėjo rašyti dar gerokai anksčiau nei ėmėsi „Erelio prieš ryklį“. Šiam filmui T. Waititi panaudojo savo paties vaikystės prisiminimus, o bevystant projektą jis tapo komiškesnis, nei buvo planuota iš pradžių. Kai kurie personažai ir idėjos atkeliavo iš jau minėto Taikos režisuoto trumpametražio „Du automobiliai, viena naktis“. Šis filmas pasakoja apie vienuolikmetį berniuką, audžiantį svajones apie savo tėvą (kurį vaidina pats T. Waititi) – buvusį kalinį, kuris netikėtai vėl susiduria su savo gaujos nariais. „Berniukas“ buvo parodytas septyniuose tarptautiniuose festivaliuose – beveik iš kiekvieno grįžo su apdovanojimu (įskaitant Berlyno kino festivalio Vaikų fondo prizą) ir absoliučiai triumfavo Naujosios Zelandijos kino ir televizijos apdovanojimuose, kur laimėjo net septyniose kategorijose (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausias antraplanis aktorius, geriausias scenarijus, geriausia kinematografija, geriausias montažas, geriausias garso takelis).

Berniukas

Filmuojama juosta “Berniukas”

Ką mes veikiame šešėliuose ir ką mes veikėme prieš tai

Po itin sėkmingo „Berniuko“ komercinio pasirodymo (kuris jau pirmąją dieną pagerino Naujosios Zelandijos rekordą, o per savaitę surinko 900 000 JAV dolerių – iš viso filmas surinko 4 mln.), T. Waititi sukūrė dar vieną trumpametražį, režisavo televizijos serialus, pats vaidino televizijoje ir netgi įkėlė koją į Holivudą – pasirodė pagal „DC“ komiksus sukurtame fantastiniame veiksmo ir nuotykių filme „Žaliasis žibintas“ (angl. „Green Latern“, 2011 m.), kurį režisavo Martinas Cambellas. Taika čia suvaidino Tomą Kalamku. Tiesa, filmas sulaukė daugiausiai negatyvių kritikų atsiliepimų bei tapo dideliu finansiniu fiasko.

Tačiau net ir besisukdamas tokiame įtemptame darbų rate T. Waititi sugebėjo rasti laiko savo paties filmui, kurį šįkart režisavo kartu su savo ištikimuoju kūrybiniu partneriu. J. Clement‘u. Ir ne bet kokiam. 2014 m. pristatytas mokumentinis filmas – juodoji komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“, tapo tikra festivalių bomba pradedant Vilniumi, Varšuva ir Talinu, baigiant Berlynu, Torontu ir San Diegu (nepamirštant saujos kitų). Kaip jau minėjome, šio filmo koncepciją T. Waititi jau buvo pristatęs trumpametražio filmo pavidalu – beliko tik ją išplėtoti.

„Ką mes veikiame šešėliuose“ pseudo dokumentine maniera pasakoja apie keturių vampyrų, kartu gyvenančių Velingtone, kasdienybę – pradedant mitybos įpročiais, baigiant ginčais dėl to, kas turi plauti kruvinus indus. Absoliučiai originali komedija pavergė tiek žiūrovų, tiek kritikų širdis visame pasaulyje. Vos 1,6 mln. JAV dolerių biudžeto filmas surinko 6,9 mln. JAV dolerių – t. y.  keturis kartus daugiau, nei kainavo jį pastatyti.

T. Waititi ir J. Clement‘as patys vaidina šiame filme – atitinkamai įkūnija vampyrus Viago ir Vladislavą. Įdomu tai, kad kiekvienas čia rodomas vampyras referuoja į anksčiau kino ekrane pasirodžiusius šios padermės atstovus – Petyris – į F. W. Murnau „Nosferatu (1922 m.) grafą Orloką, Diakonas – į Todo Browningo „Drakulos“ (angl. Dracula, 1931 m.) pagrindinį personažą, kurį įkūnijo aktorius Bela Lugosi, Vladislavas – į tą patį bendravardį, kurį Francis‘o Fordo Coppolos 1992 m. filme suvaidino Gary Oldmanas, Nikas – į Edvardą iš „Saulėlydžio“ (angl. „Twilight“, 2008 m.), o Viago – į Luisą de Poin diu Lak‘ą iš Neilo Jordano „Interviu su vampyru“ (angl. „Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles, 1994 m.). 2018 m. tikimasi sulaukti panašaus projekto, tik šįkart pagrindiniais herojais taps nebe vampyrai, o vilkolakiai.

What_we_do_in_shadows_2

Kadras iš filmo “Ką mes veikiame šešėliuose”

Talentingas komedijų kūrėjas

Nors T. Waititi, kaip aktoriui, gana greitai pabodo komiški amplua kitų režisierių filmuose, pačiam jam bent kol kas kurti komedijų ir jose vaidinti neatsibosta. O žiūrovams, panašu, kol kas neatsibosta žiūrėti jo sukurtų filmų.

2016 m. T. Waititi grįžo su nauja juosta – komiška nuotykių drama (o gal – dramatiška nuotykine komedija?) „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. „Hunt for the Wilderpeople“). Galbūt ši juosta savo pirmtakės pasisekimo ir neperspjovė, bet taip pat buvo sutikta itin šiltai ir palankiai, bei vėl (eilinį kartą) susižėrė nemažą skaičių apdovanojimų. Kita vertus, jei viską matuosime vien pinigais, tuomet „Laukinių žmonių medžioklė“, kurios biudžetas buvo 2,5 mln. JAV dolerių, surinko netgi 23,2 mln. JAV dolerių, kas reiškia, jog filmas finansiškai atsipirko netgi daugiau kaip devynis kartus. O dar pridėkime dvidešimt apdovanojimų ir daugiau nei antra tiek nominacijų…

Filmas buvo pagirtas ir tarp kritikų. Pagal Naujosios Zelandijos rašytojo Barry‘io Crumpo tokio paties pavadinimo knygą sukurta juosta pasakoja apie maištingą maorį našlaitį Rikį ir atšiaurų bei netašytą jo įtėvį – vienišą medžiotoją Heką, jų slapstymąsi miške ir kovą su jų paieškas paskelbusiomis tarnybomis. Filme gausu sinefiliškų nuorodų. Pats T. Waititi, kaip jau įprasta, taip pat trumpai šmėkšteli ekrane – čia jis vaidina kunigą.

Taika Waititi 3

Kadras iš juostos “Laukinių žmonių medžioklė” filmavimo aikštelės

Holivudo vilionės

Ką daro T. Waititi, kai savo filmui gauna vieną ar du milijonus dolerių? Tiesiog ima ir sukuria tokią komediją, kad žiūrovai leipdami nuo juoko krenta iš kėdžių ir suneša tokį pelną, apie kokį, ko gero, niekas iš anksto nė nesvajoja. O ką daro T. Waititi, kai jam duodama 180 mln. JAV dolerių ir patikima „Marvel“ serijos ekranizacija, nusagstyta didesnėmis ar mažesnėmis Holivudo žvaigždėmis? Atsakymas iš esmės toks pats – jis ima ir sukuria prabangią komediją, kuri ne ką mažiau juokina žiūrovus. Kol kas filmas dar tik pradedamas rodyti, bet jau dabar matant skaičius su daugybe nulių, panašu, kad studijai juosta „Toras. Pasaulių pabaiga“ (angl. „Thor: Ragnarok“) neteks nusivilti. Ar tai reiškia, kad bendradarbiavimas su T. Waititi bus tęsiamas? Ko gero, taip.

Taika Waititi 4

Dar šis tas

Puikų T. Waititi humoro jausmą, režisūrinį bei aktorinį talentą puikiai iliustruoja jo filmai – kol kas nei vienas jo kūrinys nebuvo „prisvilęs“. Jau minėjome, kad jis turėjo gabumų sportui, yra talentingas dailininkas. Be to, jis reiškiasi fotografijos, dizaino ir „stand-up comedy“ (liet. estradinės autorinės komedijos) srityse. Įdomu ir tai, kad jis pats bent trumpam pasirodo visuose savo režisuotuose ilgametražiuose filmuose – ne išimtis ir naujausias „Toras. Pasaulių pabaiga“. Tik šįkart taip lengvai jo neatpažinsite – šiame filme T. Waititi vaidina gremėzdą Korgą.

Maža to, jis garsėja kaip išradėjas – ir, jei tik būtų gimęs gerais penkiais šimtais metų anksčiau, idėjų originalumu turbūt būtų galėjęs varžytis su pačiu Leonardo da Vinciu. Jam priskiriama tokių išradimų kaip saga prisegamo kaklaraiščio ar švitrinio gitaros grifo autorystė. Trumpai tariant – akivaizdu, kad originalumo T. Waititi nestokoja. Belieka palinkėti, kad jo ir toliau neprarastų bei nenustotų džiuginti žiūrovų.