Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Stevenas Soderberghas

Vilmantas Venckūnas. 2017 09 06

MĖNESIO REŽISIERIUS. Stevenas Soderberghas

Jauniausias „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas. 2001 metais jis padarė tai, ko iki tol nebuvo padaręs nė vienas režisierius ir šio pasiekimo dar niekam nepavyko pakartoti. Šviesaus atminimo legendinis amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas jį pavadino „Sandenso kartos reklaminiu veidu“. Scenaristas ir režisierius Stephenas Gaghanas jį praminė „kino kūrimo Michaelu Jordanu“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su rugsėjo mėnesio „Buvau Kine“ režisieriumi Stevenu Soderberghu.

Stevenas Andrew Soderberghas gimė 1963 metų sausio 14 dieną Atlantoje, Jungtinėse Valstijose. Jis buvo antras vaikas iš šešių Mary Ann ir Peterio Soderberghų šeimoje. Kai Stevenas buvo mažas, jie persikraustė į Šarlotsvilį, o vėliau į Baton Rūžą. Čia būsimasis režisierius praleido visą savo paauglystę. Jo motina dėstė Luizianos universitete bei pasirodydavo vietinės televizijos rytinėje laidoje kaip kviestinė aiškiaregė. Jo tėvas buvo to pačio Luizianos universiteto Edukologijos fakulteto dekanas.

S. Soderbergho tėvai labai mėgo filmus. Per kiekvienas Kalėdas tėvas išsinuomuodavo projektorių ir visa šeima žiūrėdavo tą patį filmą kiekvienais metais. Tai buvo 1953 metų muzikinis fantastinis filmas „5000 Daktaro T pirštų“ (angl. „The 5,000 Fingers of Dr. T“). Savo laiku ši juosta nesulaukė nei kritikų, nei žiūrovų meilės, tačiau vėliau tapo kultine klasika. S. Soderbergho tėvai, tiesiog, dievino šį filmą, nes matė jį per pirmąjį savo pasimatymą.

Būdamas penkiolikos Stevenas pirmą kartą susidūrė su kino kūrimu. Kaip laisvasis klausytojas jis eidavo į Luizianos universiteto animacijos paskaitas ir pradėjo pats kurti trumpametražius filmus su aparatūra, kurią pasiskolindavo iš universiteto studentų. Baigęs mokyklą jis nestojo į Luizianos universitetą, o nusprendė išbandyti savo laimę Holivude. Čia jis praleido trumpą gyvenimo etapą, kurio metu dirbo laisvai samdomu filmų montuotoju. Kurį laiką jis nuomavosi kambarį režisieriaus Stepheno Gyllenhaalo namuose. Tuo pat metu tuose namuose gyveno ir režisieriaus vaikai, dabar garsūs aktoriai Jake‘as ir Maggie Gyllenhaalai.

Platesnė visuomenės dalis apie S. Soderberghą išgirdo 1985 metais, kai roko grupė „Yes“ pasamdė jį režisuoti jų koncertinio filmo. Vėliau juosta „Yes: 9012 Live“ pelnė Stevenui „Grammy“ nominaciją. Į didįjį kiną Stevenas įžengs po dar ketverių metų.

Filmo „Seksas, melas ir video juosta“ (angl. „sex, lies, and videotape“) idėją S. Soderberghas brandino apie metus. Galiausiai scenarijų parašė ant bloknoto lapelių kelionės per Jungtines Valstijas metu. Filmavimas truko mėnesį Baton Rūže, kuriame ir vyksta filmo siužetas. Juosta apie meilės trikampį, komplikuotą seksualinį gyvenimą bei vyrų ir moterų santykius sulaukė milžiniško populiarumo bei kritikų meilės.

„Seksas, melas ir video juosta“ pademonstravo primirštą dialogų meno galią filmuose. Kai kurių kritikų nuomone, šis kūrinys apibrėžė ir nustatė nepriklausomo Amerikos kino rėmus, o S. Soderbergho karjeros šuolis padėjo pamatus ir kitų nepriklausomo kino kūrėjų sėkmės istorijoms.

Juosta pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje. Taip 26 metų S. Soderberghas tapo jauniausiu šio prestižinio apdovanojimo laureatu. Kanuose filmas taip pat buvo apdovanotas tarptautiniu kritikų prizu, o Jamesas Spaderis tapo geriausiu aktoriumi.

„Seksas, melas ir video juosta“ uždirbo S. Soderberghui pirmąją „Oskaro“ nominaciją bei Sandenso filmų festivalio publikos simpatijų apdovanojimą. Įdomu, kad režisierius ilgai abejojo ar siųsti savo darbą į Sandensą, nes manė, kad juosta nėra iki galo išdirbta ir pabaigta. Po metų jis jau buvo festivalio žiuri narys.

Tačiau prireikė dar aštuonerių metų, kol S. Soderberghas bus vėl liaupsinamas kritikų ir mylimas žiūrovų. Po jo režisūrinio debiuto sekę darbai nebuvo komerciškai sėkmingi, o ir didelės meilės iš kritikų taip pat nesusilaukė.

1998 metais pasirodė septintasis S. Soderbergho filmas „Dingti iš akių“ (angl. „Out of Sight“), kuris vėl atkreipė publikos ir ekpertų dėmesį. Pagal Elmore‘o Leonardo romaną pastatyta kriminalinė komedija sulaukė dviejų „Oskaro“ nominacijų ir buvo pirmas komerciškai sėkmingas S. Soderbergho filmas nuo „Sekso, melo ir video juostos“ laikų. „Dingti iš akių“ filmavimo aikštelėje režisierius pirmą kartą dirbo su George‘u Clooney‘iu. Taip prasidėjo šių vyrų kūrybinis bendradarbiavimas ir draugystė.

„Jis įkvėpia žmones, jų klausosi. Jis dosnus, ištikimas ir, kas svarbiausia, jis šmaikštus. Problemas jis sprendžia geriau nei bet kuris kitas mano pažįstamas žmogus. Dėl to žmonės jį skatina kandidatuoti į prezidento postą, bet jis tam per protingas“, – taip apie G. Clooney‘į viename interviu pasakojo S. Soderberghas.

Po „Dingti iš akių“ sėkmės režisierius nusprendė nesustoti ir paspaudė greičio pedalą. Taip jis sulaukė triumfo akimirkos, tikriausiai, net didesnės nei 1989 metų Kanų kino festivalyje.

Stevenas Soderberghas pasižymi nemažu produktyvumu. Tačiau periodas tarp „Sekso, melo ir video juostos“ bei „Dingti iš akių“ pademonstravo, kad ne visada kiekybė žengia koja kojon su kokybe. Vis tik, 2000 metai yra išimtis. Tai metai, kuriuos galime laikyti sėkmingiausiais (kol kas) šiam režisieriui.

Kovo mėnesį pasirodo „Erina Brokovič“ (angl. „Erin Brockovich“), drama pasakojanti apie vienišą mamą, kovojančią su didžiule energetikos kompanija. Kritikų atsiliepimai teigiami, o žiūrovai susižavi juosta, kurioje Julia Roberts pademonstruoja vieną geriausių (jei ne patį geriausią) savo karjeros pasirodymų.

Metų pabaigoje pasirodo „Narkotikų kelias“ (angl. „Traffic“). Tai juosta apie prekybą narkotikais, parodoma per skirtingų pusių perspektyvą. S. Soderberghas jau kurį laiką troško sukurti filmą apie tai, bet nenorėjo, kad tai būtų dar vienas kūrinys apie priklausomybę. Galiausiai režisierius kartu su scenaristu Stephenu Gaghanu perkelė britų miniserialą „Traffik“ į didįjį ekraną. Aktorių kolektyvą sudarė pirmo ryškumo žvaigždės: Benicio Del Toro, Michaelas Douglasas, Jamesas Brolinas, Catherine Zeta-Jones ir kiti. „Narkotikų kelias“ sulaukė kritikų ir žiūrovų meilės, daugelis liaupsino meistrišką B. Del Toro aktorinį darbą.

„Erina Brokovič“ ir „Narkotikų kelias“ yra geri, netgi, labai geri filmai. Vis tik, jie nebus minimi tarp geriausių laikų kino darbų. Tačiau šie du kokybiško kino darbai pelnė S. Soderberghui didžiausią jo karjeros pasiekimą.

S. Soderberghas gavo dvi „Oskaro“ nominacijas už geriausią režisūrą. Tai buvo pirmas kartas per 60 metų, kai režisierius tais pačiais metais buvo nominuotas dukart. Tačiau Stevenas nominacijomis nesismulkino ir nuskynė „Oskaro“ statulėlę už „Narkotikų kelią“. Abu filmai buvo nominuoti ir geriausio filmo kategorijoje, bet nusileido „Gladiatoriui“ (angl. „Gladiator“). Tačiau tą vakarą prestižine statulėle džiaugėsi ne tik režisierius. Julia Roberts ir Benicio Del Toro taip pat lipo į sceną sakyti padėkos kalbų, atsiimdami apdovanojimus už savo aktorinius pasirodymus.

Iki šiol Stevenas Soderberghas yra vienintelis režisierius, kuris buvo nominuotas kaip geriausias režisierius už du filmus „Oskarų“, „Auksinių gaublių“ ir Amerikos režisierių gildijos apdovanojimuose tais pačiais metais.

Po tokio triumfo režisierius nestabdė ir parodė, kad gali kurti visokį kiną. 2001 metais pasirodė „Oušeno vienuoliktukas“ (angl. „Ocean‘s Eleven“). 2004 ir 2007 metais sekę tęsiniai su pirmtaku yra iki šiol komerciškai sėkmingiausi režisieriaus filmai. S. Soderberghas pademonstravo, kad gali kurti ne tik mažo biudžeto nepriklausomus filmus, rimtas, „oskarines“ dramas, bet ir kokybišką bei smagų pramoginį kiną.

Šiame kūrybiniame laikotarpyje režisierius pristatė ir du, tikriausiai, mažiausiai suprastus savo darbus, dėl kurių jis šiek tiek graužėsi. 2002 metais pasirodė „Soliaris“ (angl. „Solaris“) su dažnu S. Soderbergho kompanionu George‘u Clooney‘iu pagrindiniame vaidmenyje. Tai nebuvo Andrejaus Tarkovskio šedevro perdirbinis. S. Soderberghas norėjo pateikti savąją Stanislavo Lemo romano interpretaciją. Atsiliepimai buvo vidutiniški, o pats filmas buvo nuostolingas.

Režisierius ekspermentavo ir 2005 metais su drama „Gerasis vokietis“ (angl. „The Good German“). Juosta turėjo priminti praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio noir filmus. Pastangos ekspertu nesužavėjo, o publika nubaudė filmą. 32 mln. JAV dolerių biudžeto juosta uždirbo tik 6 mln. JAV dolerių. Pats filmo kūrėjas skirtingai atsiliepdavo apie šį savo darbą. Viename interviu jis teigė, kad „Gerasis vokietis“ nebuvo iki galo išbaigtas kūrinys ir jam iki galo nepavyko perteikti savo idėjos. Vis tik, kitame interviu S. Soderberghas teigė, kad jam patinka kokį filmą jis sukūrė ir jis mano, jog žiūrovai, tiesiog, nesuprato. Dėl kritikų jis nesirūpino, nes savo filmų recenzijų neskaitė nuo „Narkotikų kelio“ laikų.

Vis tik, „Soliaris“ ir „Gerasis vokietis“ gerų prisiminimų režisieriui nekelia. S. Soderberghas ne kartą viešai apgailestavo ir graužėsi, jog studijos juo taip pasitikėjo, investavo į jo darbą, o jis savo kūriniais juos nuvylė ir privertė patirti milijoninius nuostolius.

Iš jau aptarto Steveno Soderberho kūrybos etapo matyti, kad šis kino kūrėjas nebijo ekpermentuoti, imtis įvairiausių temų. Tą jis tik patvirtino vėlėsnėje savo kūryboje.

2008 metais režisierius pristatė dviejų dalių, keturių valandų epą apie legendinį revoliucionierių Ernestą „Če“ Gevarą. Šiam darbui S. Soderberghas vėl suvienijo jėgas su Benicio Del Toro. Pastarajam darbai su šiuo režisieriumi tikrai sėkmingi, nes už Če Gevaros vaidmenį aktorius buvo apdovanotas Kanuose. JAV kino akademija „pražiūrėjo“ šią juostą ir ji nebuvo nominuota nė vienoje kategorijoje. Tai papiktino tų metų „Oskaro“ laureatą Seanną Penną.

„Aš nesuprantu, kodėl Soderberghas ir Del Toro nėra karūnuoti. Tai sensacingas filmas! Galbūt dėl to, kad ispanų kalba, galbūt dėl trukmės, galbūt dėl politikos…“, – kalbėjo S. Pennas.

Po filmo apie Če Gevarą, S. Soderberghas viename interviu pareiškė, kad kurį laiką nebenori kurti rimtų, apdovanojimų ceremonijose liaupsinamų filmų. Tuomet režisierius sakė, kad dabar kiną kurs savo malonumui.

Informacija apie kitą režisieriaus filmą iš nuostabos antakius kilstelti privertė ne vieną kino gerbėją. „Elitinės prostitutės dienoraštis“ (angl. „The Girlfriend Experience“ ) pasakojo apie eskorto merginos padėtį finansinės krizės metu. Pagrindinį vaidmenį S. Soderberghas atidavė ne kam kitam, o populiariai pronografinių filmų aktorei Sashai Grey. Kas galėjo būti visiška tragedija, pavirto į visai įdomų kūrinį, kurį pradžioje minėtas Rogeris Ebertas net įvertino keturiomis žvaigždutėmis iš keturių.

Dar keletas sėkmingų projektų, išliaupsintas biografinis filmas apie populiarųjį pianistą Liberace‘ą, smagus ir dramatiškas „Magiškasis Maikas“ (angl. „Magic Mike“) ir… pasitraukimas iš kino! 2013 metais Stevenas Soderberghas paskelbė, kad kuriam laikui pasitraukia iš didžiojo kino. Kol daug kas spekuliavo ar tai pertrauka, ar galutinis pasitraukimas, režisierius darbavosi televizijoje, prisidėjo prie tokių filmų kaip „Ji“ (angl. „Her“) montažo, tapė.

Šiemet sulauksime pirmojo S. Soderbergho filmo nuo 2013 metų. Pertrauka baigėsi. Mėnesio gale ekranus pasieks veiksmo komedija „Loaganų sėkmė“ (angl. „Logan Lucky“). Iš anonsų ir aprašymų matyti, kad Stevenas Soderberghas ir toliau nesivaikys nominacijų, apdovanojimų, snobų ar ekspertų meilės. Tiesiog, kurs kiną savo (ir mūsų) malonumui.