Kaip ten sako liaudies išmintis: „Kas skaito rašo, tas duonos neprašo“? Airių emigrantų šeimoje augęs Martinas McDonaghas gana anksti suprato, kad būtent rašymas taps jo pragyvenimo šaltiniu. Tiesa – ne iš karto. Jo talentas pradėjo duoti apčiuopiamų vaisių, tačiau gerą dešimtmetį būsimam režisieriui ir scenaristui teko taikytis su bedarbio dalia. Vis tik gebėjimas valdyti žodį (ir sąmojį!) galiausiai  jį jau atvedė prie Oskaro, o šiemet visai pagrįstai gali tikėtis dar bent vieno ar net kelių. Ir nors jauniesiems skaitytojams tikrai nepatariame M. McDonagho apsisprendimo išsilavinimo klausimu laikyti sektinu pavyzdžiu, vis tik siūlome susipažinti su šiuo režisieriumi, kuris kino industrijoje sukasi dar pakankamai neseniai, tačiau kiekvienas jo filmas nelieka nepastebėtas.

Vaikystė ir paauglystė

Martinas McDonaghas gimė 1970 m. kovo 26 d.Londone, airių imigrantų šeimoje. Jo tėvas dirbo statybose, mama – valytoja. Jo tėvai į Londoną iš Airijos, tikėdamiesi, kad čia ras geresnes gyvenimo galimybes, persikėlė dar 1960 m. Tad būsimojo režisieriaus ir scenaristo vaikystė bei paauglystė buvo padalyta tarp Pietų Londono ir Airijos, į kurią jo tėvai vis tik grįžo 1992 m. Martinas augo kartu su vyresniu broliu Johnu, kuris taip pat tapo režisieriumi ir scenaristu. Tačiau jei ne kraujo ryšys, panašu, kad jie vienas kitą būtų nudobę – tokie audringi ir įtempti paauglystės santykiai ryšiai atsispindi tiek vieno, tiek kito kūryboje.

Abu su broliu jiedu lankė katalikišką mokyklą, o vasaros atostogas leisdavo tėvo gimtinėje – vakarinėje Airijos pakrantėje įsikūrusiame Konemaros miestelyje. Vėliau į šią uolėtą ir vėjų košiamą vietą M. McDonaghas dažnai nukeldavo savo rašomų pjesių personažus. Būdamas keturiolikos metų jis buvo susitaupęs pakankamai pinigų, kad galėtų nusipirkti bilietą į spektaklį, kuriame vaidino Alas Pachino.

Sulaukęs 16 metų Martino brolis Johnas metė mokyklą ir pareiškė, kad ketina tapti rašytoju. Lygiai taip pat sulaukęs tokio amžiaus pasielgė ir Martinas. Turbūt nieko keisto, kad netrukus abiem teko verstis gyvenant iš socialinių pašalpų. Tėvams visam laikui grįžus atgal į Airiją broliai perėmė jų paliktą namą. Tad nuo 1992 m. maždaug dešimt metų Martinas McDonaghas skaitė savo mėgstamiausių autorių (tokių kaip Vladimias Nabokovas ar Jorge Luis Borgesas) knygas, žiūrėjo mėgstamus filmus, o pragyvenimui užsidirbdavo imdavęsis smulkių darbų – jo CV rastume įrašų apie darbą prekybos centruose ar Didžiosios Britanijos prekybos ir pramonės departamento administracijoje, kaip asistento nepilnu etatu. Tuo pačiu metu M. McDonaghas pradėjo rašyti tamsias istorijas, paremtas liaudies pasakomis.

Scenaristo karjeros pradžia

Sukaupęs nemažą kiekį savo rašytų apsakymų, M. McDonaghas pradėjo juos siuntinėti įvairioms kino kompanijoms, tikėdamasis, kad kuri nors susidomės ir pagal tai sukurs trumpametražį filmą. Deja, čia ypatinga sėkme jis pasigirti negalėjo – neskaitant vieno kūrinio, tapusio radijo spektakliu Australijoje, M. McDonaghas daugiau kaip ir niekuo pasigirti negalėjo.

Tačiau sėkmė vis tik buvo ne už kalnų. 1994 m. jo brolis išvyko į Kaliforniją studijuoti scenarijaus rašymo subtilybių, o pats M. McDonaghas nesėdėjo rankų sudėjęs ir ištisus devynis mėnesius praleido rašydamas savo septynias pjeses. Jis vėl pabandė nusiųsti savo kūrinius įvairioms teatro kompanijoms, tačiau ir vėl nesėkmingai. Niekas nesusidomėjo jo rašiniais, kol galiausiai vienas Airijos teatras sutiko statyti spektaklį pagal pirmąją M. McDonagho pjesę „Lyneino grožio karalienė“ (angl. „The Beauty Queen of Leenane“). 1996 m. Druido teatre įvyko spektaklio premjera. M. McDonaghas buvo giriamas už sugebėjimą suderinti dramos ir juodojo humoro elementus – t. y. bruožus, kurie lydi visą jo kūrybą.

Po finansinių nepriteklių metų 1996-ieji M. McDonaghui buvo išties sėkmingi ir dosnūs – Britų salose jis tapo netgi nemenka literatūrine įžymybe, kai Londono Evening Standard teatro apdovanojimuose buvo pripažintas kaip perspektyviausias scenaristas. 1997 m. pagal jo pjeses Golvėjaus teatre buvo pastatyti du, o Londono karališko kiemo teatre – trys spektakliai. Po šio įvykio M. McDonaghas galėjo lygiuotis ne su bet kuo, o su pačiu Williamu Shakespeer‘u – jie yra vieninteliai autoriai, kurių kūryba taip gausiai rodoma Londono karališkojo kiemo teatre.

Tačiau sėkmingai pradėjęs M. McDonaghas sustojo. Vėlesnius septynerius metus (iki 2004 m.) jis nieko nerašė. Tarp kritikų sklandė nuomonė, kad, galbūt, vienu ypu parašytos pirmosios septynios pjesės bus išsunkusios iš M. McDonagho visą literatūrinį talentą. Galiausiai jis viešai pareiškė, kad kurį laiką neberašys teatrui ir pasuks į kino sritį.

Karjera kine – Oskaru apdovanotas trumpametražis ir „Reikalai Briugėje“

Tad nuo 2004 m. apie M. McDonaghą galime kalbėti ne tik kaip apie scenaristą, bet ir kaip apie režisierių. Būtent 2004 m. jis parašė scenarijų ir režisavo trumpametražį filmą „Revolveris“ (angl. „Six Shooter“). Sprendimas nuo teatro pasukti prie kino pasiteisino daugiau, nei, ko gero, pats M. McDonagas galėjo tikėtis – jo debiutinis trumpametražis buvo įvertintas Oskaru.

Kaip ten sakoma – kartą paragavus sunku sustoti? Tad po ketverių metų kino ekranus pasiekė M. McDonagho debiutinis ilgametražis „Reikalai Briugėje“ (angl. „In Bruges“, 2008 m.). Juodojo humoro prisodrinta kriminalinė dramedija, kurioje vaidino Colinas Farrellas, Brendanas Gleesonas ir Ralphas Fiennesas pasakoja apie du airius – samdomus žudikus, atsidūrusius Belgijos mieste Briugėje. Tiesa, juodu ten „komandiruoti“ ne savo noru, o dėl to, kad C. Farrello vaidinamas Rėjus vykdydamas užduotį netyčia nužudė vaiką… Šioje juostoje randame tai, už ką buvo giriamos M. McDonagho pjesės – juodojo humoro ir dramos balansą. Negalima pamiršti ir spalvingų personažų, bei juos įkūnijusių aktorių puikios vaidybos. Juosta neprasprūdo ir pro JAV kino meno ir mokslo akademijos akis – M. McDnaghas šįkart sulaukė nominacijos už geriausią originalų scenarijų.

„Septyni psichopatai“

Dar ketverių metų M. McDonaghui prireikė parašyti scenarijų ir pagal jį sukurti antrąjį filmą – dar vieną labai nurautą kriminalinę komediją „Septyni psichopatai“ (angl. „Seven Psychopats“, 2012 m.). Šioje juostoje, kurioje be jau pamėgto C. Farrello vaidina Samas Rockwellas, Woody Harrelsonas, Christopheris Walkenas, M. McDonaghas ne tik vėl meistriškai žongliruoja savo firminiais arkliukais, bet dar ir įvelia į tokį žaidimą kino tikrovės lygmenimis, kad žiūrovai tikrai lieka mažumėlę priblokšti.

Ir nors finansine prasme savo pirmtaką pralenkė daugiau nei dvigubai (beje, įdomi detalė  – visų trijų M. McDonagho filmų biudžetas yra po 15 mln. JAV dolerių), vis tik M. McDonaghas nebuvo itin patenkintas šiuo savo kūriniu ir savikritiškai prisiėmė savo atsakomybę už jame likusias klaidas.

„Trys stendai prie Ebingo, Misiūryje“, #metoo ir toli pasiųstas Harvey Weinsteinas

Tačiau net jei „Septynis psichopatus“ laikytume šiek tiek mažiau vykusiu filmu (kad tik visi tokius „nevykusius“ kurtų!), tai dabar, praėjus penkeriems metams M. McDonaghas vėl grįžta stipriai. Stipriai visomis prasmėmis.

Naujausia jo juosta – kriminalinė drama „Trys stendai prie Ebingo, Misiūryje“ pasakoja apie neeilinę asmenybę – Mildred Heis. Jos paauglė dukra Andžela buvo išžaginta ir nužudyta, tačiau ikiteisminis tyrimas, net ir praėjus daugiau nei pusmečiui, yra visiškai įšalęs. Vieną dieną Mildred akis užkliūna už apleistų ir niekam nereikalingų reklaminių stendų – ir taip jai gimsta originali idėja, kaip, pasinaudojus šiais stendais, šiek tiek paklibinti tyrimą atliekančius pareigūnus. Tad jei iki šiol tie trys stendai gerus tris dešimtmečius niekam nerūpėjo, tai dabar jie daug kam ima kliūti. Tačiau Mildred – ne tokia, kad lengvai nusileistų. Jei kas nors skelbia jai karą – ji pasiryžusi kariauti.

Juosta buvo pristatyta gausybėje tarptautinių festivalių, iš kurių garsiausi – Venecijos, San Sebastiano bei Toronto. Nominuotas šešiems Satelito, penkiems Sietlo kino kritikų, devyniems BAFTA ir septyniems Oskarų apdovanojimams, be to jau laimėjo keturis Auksinius gaublius (geriausias filmas, geriausias scenarijus, geriausia aktorė, geriausias antraplanis aktorius).

Tačiau filmo stiprumą ir aktualumą lemia ne tik apdovanojimų skaičius. F. McDormand vaidinama Mildred yra tas personažas, kuris kaip joks kitas geriausiai atspindi dabartines aktualijas ir #metoo judėjimą. Tai stipri, už savo teises nebijanti pakovoti moteris, galinti tapti pavydžiu ir įkvėpimu tūkstančiams kitų moterų.

Savo palaikymą šiam judėjimui M. McDonaghas jam būdinga tiesmuka maniera yra išsakęs ir konkrečiai, palinkėdamas prodiuseriui Harvey Weinstanui mirties ir pasidžiaugdamas, kad dabartinė viešumo banga padės moterims jaustis daug saugiau.

Dar šis tas

Kol kas M. McDonagho filmografija dar nėra ilga ir, kaip jis pats sako, jis kuria filmus pakankamai retai, tačiau šiokias tokias išvadas ir apibendrinimus galima padaryti ir iš (kol kas) trijų kūrinių.
Visiems jo filmams būdingas kriminalinis elementas, aštrus, ant juodo humoro ribos balansuojantis sąmojis ir ryškūs personažai.

M. McDonaghas mėgsta dirbti su tam tikrais aktoriais: C. Farrellas, Woody Harrelsonas, S. Rockwellas, Abbie Cornish, Amanda Warren pas jį filmavosi po du, o Željko Ivanekas – ir visus tris kartus.

Jo filmų scenarijai ne kartą buvo atsidūrę Holivudo juodajame sąraše, į kurį įtraukiami tie scenarijai, kurie turi mažiausiai tikimybių kada nors tapti filmais.

Beje, rašydamas „Trys stendai prie Ebingo, Misiūryje“ scenarijų, jis įsivaizdavo būtent F. McDormand, atliekančią pagrindinį vaidmenį ir neslepia, kad projektas greičiausiai būtų sužlugęs, jei ji nebūtų sutikusi jame dalyvauti. O idėja tokiam filmui gimė atsitiktinai pro autobuso langą kažkurioje pietinėje valstijoje pamačius panašius stendus (su panašiais užrašais).

Tad belieka palinkėti, kad M. McDonagho filmai dažniau svečiuotųsi kino ekranuose. Nes jis tą sugeba – sukurti originalias juostas, kurios yra įdomios žiūrovams – kad ir ką Holivudo visažiniai iš anksto bepriburtų.