Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Denis Villeneuve

Viktė Džiaugytė. 2017 10 04

MĖNESIO REŽISIERIUS. Denis Villeneuve

Kaip šiuolaikinė NBA negali išgyventi be legionierių, taip ir Holivudas nuolat pasipildo užsieniečiais režisieriais, suteikdamas didžiausiems pasaulio talentams praktiškai neribotas finansines galimybes. Tačiau viena yra savo kūrybinę laisvę parduoti už pinigus ir sėsti režisuoti n-tosios komiksinio perdirbinio dalies, ir visai kas kita išlaikyti savą kūrybinę liniją ir nuo paties savęs springstančiam Holivudui pasiūlyti kai ką naujo ir šviežio. Šiuo atveju kalbame apie kanadietį Denis‘ą Villeneuve‘ą, kuris čia sėkmingai sukasi nuo 2013 m. Tiesa, į Sapnų fabriką D. Villeneuve‘as, spalio 3 d. šventęs savo gimtadienį, neįšoko kaip koks Pilypas iš kanapių – prieš tai buvo ne vienas įsimintinas ir dėmesio vertas filmas. Bet apie viską iš pradžių.

Meilė kinui… ledo ritulio aikštelėje!

D. Villeneuve‘as gimė 1967 m. spalio 3 d. Bėkankūre, prancūziškai kalbančioje Kanados provincijoje Kvebeke. Kino virusu būsimasis režisierius užsikrėtė kiek neįprastoje vietoje – ledo ritulio aikštelėje. Paklausite, o kas bendra tarp ledo ritulio ir kino salės? Iš tiesų, gal ir nieko, tik tiek, kad jei nesiseka nei stovėti ant pačiūžų, nei atmušinėti ritulio, ir jei iš pirmo žvilgsnio aišku, kad iš tavęs būsimasis Stenlio taurės laimėtojas tikrai neišaugs, tai nemažai laiko tenka praleisti ant atsarginių žaidėjų suolo. Kaip prisimena pats D. Villeneuve‘as, jis buvo labai prastas žaidėjas, todėl didžiąją treniruotės dalį praleisdavo būtent ten, o kadangi sėdėti ant suolo būdavo pakankamai nuobodu, sau prisigalvodavo visokių istorijų ir tokiu būdu pabėgdavo nuo realybės.

Pabėgimai į išgalvotų istorijų pasaulį ilgainiui nuo atsarginių žaidėjų suolelio persikėlė į kino salę ir čia mažasis Denisas sporto prasme pasirodydavo besąs ne toks jau apgailėtinas nevykėlis – akivaizdu, jis nebūtų tapęs antruoju Wayne‘u Gretzky‘iu, bet tam, kad galėtų Trua Rivjero kino teatre galėtų pažiūrėti George‘o Lucaso „Žvaigždžių karus“ (angl. „Star Wars“), jis nepatingėdavo dviračiu numinti 50 kilometrų iš savo gimtojo Bėkankūro.

Jaunasis „Spielbergas“ ir Oskarą suvaidinęs raktas

Baigęs pradinę mokyklą D. Villeneuve‘as tęsti mokslų buvo išsiųstas į Trua Rivjerą. Čia jis ir toliau nepasižymėjo sportiniais gabumais, tačiau vystė sinematografinį polinkį. Kol kiti būsimojo režisieriaus bendramoksliai žaidė futbolą ir skyrė pasimatymus merginoms, D. Villeneuve‘as rašė kilometrinius scenarijus. Tuo metu D. Villeneuve‘ą buvo galima apibūdinti kaip drovų paauglį, moksliuką, kuriam patiko eiti į mokyklą, o savo laisvalaikį jis aukojo ne „normaliems paaugliškiems“ užsiėmimams, o Septintajam menui.

Užsirašęs į kino ateljė D. Villeneuve‘as atrado François Truffaut, Jeaną-Lucą Godardą, Francis‘ą Fordą Coppolą ir daugelį kitų. Dvylikametis jis mėgo žaisti, kad yra režisierius, sulaukęs pasaulinio pripažinimo – tą patvirtindavo laimėtas Oskaras, kurio vaidmenį visai sėkmingai atlikdavo… raktas. Jo draugai jam netgi prilipdė „Spielbergo“ pravardę, o jis pats svajojo sukurti šio režisieriaus filmo „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. „Close Encounters of the Third Kind“, 1977 m.) perdirbinį.

Kino studijos ir laimėtas konkursas

Tačiau paauglystė baigėsi ne taip linksmai, kaip prasidėjo. Gimnazijoje pasirinkęs realinį profilį, D. Villeneuve‘as mokėsi tiksliuosius mokslus, ir nors jie jam patiko, jis jautėsi prislėgtas ir atsidūręs aklavietėje. Bet tik į stojęs į universitetą jis leido sau pasukti ten, kur nuo pat vaikystės traukė jo širdis –  į kino pasaulį. Kvebeko Monrealio universitete jis pasirinko komunikacijos su kino pakraipa studijas, tokiu būdu aiškiai parodydamas, kad perspektyva tapti notaru, kurio profesija jo giminėje „paveldima“ iš kartos į kartą, jo visai nedomina.

1990 m. baigęs studijas ir įgijęs komunikacijos bakalauro laipsnį D. Villeneuve‘as toliau gilino savo kino žinias, tik šįkart jam visai netikėtą galimybę suteikė laimėtas Kanados radijo ir televicijos (ICI Radio – Canada Télé) organizuotas jaunimui skirtas konkursas „Turas per Europą ir Aziją“ (pranc. „La course Europe – Asie“). Ši laida tapo puikiu tramplinu ne tik D. Villeneuve‘ui, bet ir dar keliems jauniems sineastams. Konkurso dalyviai keliavo po įvairias pasaulio šalis ir iš ten siuntė trumpus reportažus. Nuo Tibeto iki Radžastano, nuo Jordanijos iki Provanso – iš viso 25 trumpametražiai D. Villeneuve‘o filmukai sužavėjo tiek žiūrovus, tiek konkurso komisiją. Jau tada atsiskleidė jo išskirtinis talentas ir begalinė fantazija. D. Villeneuve‘ui tuomet buvo 23-eji.

Todėl turbūt nieko keisto, kad toks kino deimantas neliko nepastebėtas ir laimėjo 1990 – 1991-ųjų sezoną, kurio pagrindinis prizas buvo stažuotė nacionaliniame kino biure (pranc. Office national du film – ONF). Čia D. Villeneuve‘as lydėjo režisierių Pierre‘ą Perrault į Kanadai priklausančią Arkties dalį, kur 1994 m. buvo filmuojamas dokumentinis filmas „Ledo karys“ (pranc. „Cornouailles“, 1996 m.). Tiesa, D. Villeneuve‘o darbai filmavimo aikštelėje ar greta jos apsiribojo sriubos virimu ir kameros trikojo nešiojimu. Tačiau mėnesį, kurį kartu su kūrybine grupe praleido filmuodamas avijaučius, D. Villeneuve‘as iki šiol laiko išskirtine patirtimi. Juolab, kad „Ledo karys“ buvo paskutinis P. Perrault filmas.

Denis Villeneuve

Jaunas Denis Villeneuve’as

Pirmieji žingsniai kino pasaulyje

Pasibaigus konkurso dovanotai stažuotei ir kelionei į šiaurę, 1994 m. D. Villeneuve‘as sukūrė savo pirmąjį trumpametražį filmą „REW-FFWD“. Ir nors dabar pats režisierius pripažįsta, kad šis pirmasis jo darbas buvo siūtas raudonais siūlais, vis tik, jo nuomone, šis trumpametražis yra geresnis už du kitus po jo ėjusius ilgo metro filmus. Anot režisieriaus, šiame trumpametražyje slypi gryna energija, kurią jis vėl pradėjo atrasti tik po gerų penkiolikos metų, kurdamas „Moterį, kuri dainuoja“ .

Tokia buvo pradžia. Tačiau kino pasaulio durys D. Villeneuve‘ui plačiau atsivėrė ne iš karto. Kurį laiką jis režisavo muzikinius vaizdo klipus. Tačiau ši veikla jam ne itin patiko: „Dainos skirtos įsivaizduoti: man nepatiko primesti vaizdo“. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – būtent besidarbuodamas šioje srityje D. Villeneuve‘as susipažino su André Turpinu, kuris vėliau tapo jo kanadietiškų filmų operatoriumi. 1996 m. su jais abiem susisiekė vienas įtakingiausių Kanados prodiuserių Roger‘ė Frappier, kuris kolektyviniam filmui „Kosmosas“ (pranc. „Cosmos“, 1996 m.) rinko šešių režisierių, atstovaujančių X kartai, komandą. D. Villeneuve‘as šioje antologijoje režisavo segmentą „Technecis“ (pranc. „Le Technétium“). 1997 m. filmas buvo parodytas paralelinėje Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des réalisateurs“).

Kalbėdamas apie savo pirmuosius ilgametražius, D. Villeneuve‘as yra itin savikritiškas. 1998 m. pasirodė jo pirmasis ilgametražis – romantinė drama „32-as rugpjūtis Žemėje“ (pranc. „Un 32 août sur terre”), o po dvejų metų – drama „Sūkurys“ (pranc. „Maelström“). Ir nors debiutą galima laikyti pavykusiu (J. L. Godardo „Iki paskutinio atodūsio“ (pranc. „Á bout de souffle“) stilistiškai artimas „32-as rugpjūtis Žemėje“ buvo parodytas Kanų kino festivalio paralelinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje bei išrinktas Kanados pretendentu į Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o „Sūkurys“ iš Berlyno kino festivalio grįžo su FIPRESCI prizu, rinko apdovanojimus nuo Paryžiaus iki Toronto bei taip pat buvo pristatytas Oskarams), pats D. Villeneuve‘as šiuos savo filmus apibūdina kaip „nuo pasaulio atitrūkusio kino aistruolio naivius gestus“. Anot jo, tai „autisto filmai, įdomesni ne žiūrovams, o psichiatrui!”. Vis tik tiek kritika, tiek festivalių ir apdovanojimų žiuri, tiek žiūrovai (kurių dauguma vis tik neturi medicininio išsilavinimo) buvo kiek kitokios nuomonės.

Denis Villeneuve

Denis Villeneuve’as džiaugiasi laimėjęs du Kanados kino ir televizijos Genie apdovanojimus

Tolesnis kelias į aukštumas

Po dviejų pirmųjų ilgametražių D. Villeneuve‘as sukūrė vos dviejų minučių trukmės filmą „120 sekundžių tam, kad būtum išrinktas“ (angl. „120 Seconds to Get Elected“, 2006 m.), prisidėjo prie dar vienos antologijos – dokumentinio filmo „Laimės pančiai“ (angl. „Happiness Bounds“, 2007 m.), kuriame vienuolika režisierių ekranizavo 21 Kvebeko poetų eilėraštį. 2008 m. sukurtas dar vienas trumpametražis – 11 minučių trukmės „Kitas aukštas“ (angl. „Next Floor“). Filmas parodytas Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ (pranc. „La semaine de la critique“) ir pelnė Cine+ didįjį prizą trumpametražių filmų kategorijoje.

2009 m. D. Villeneuve’as grįžo su nauju ilgametražiu – kriminaline istorine drama „Politechnikumas“ (pranc. „Polytechnicum“). Ir nors filmas buvo rodomas Kanuose ir šlavė apdovanojimus visame pasaulyje, vis tik šaukštu deguto tapo nepalankūs profesionalių kritikų atsiliepimai – daugiausiai kritikos strėlių susilaukė filmo pabaiga, savitikslis žiaurumas, iš filmo sklindantis abejingumas ir tuštumas. D. Villeneuve‘as nestojo bet kokia kaina ginti savo kūrinio – režisierius nuolankiai ir racionaliai priėmė išsakytą kritiką.

Denis Villeneuve

Denis Villeneuve’as filmuoja “Politechnikumą” (pranc. “Polytechnique”)

Moteris, kuri dainuoja

Akivaizdu, kad į pastabas jis atkreipė dėmesį ir padarė atitinkamas išvadas, kadangi kitas jo filmas – sudėtinga drama su karo ir mistikos elementais „Moteris, kuri dainuoja“ (pranc. „Incendies“, 2010 m. ), yra iki šiol, ko gero, stipriausias jo darbas. Priešingai paplitusiai klaidingai nuomonei, tai nėra filmas „pagal tikrus įvykius“ – D. Villeneuve‘as ekranizavo libaniečio Wajdi Mouawad‘o pjesę – žinoma, dėl to kokybine prasme filmas nei kiek nenukenčia. Juostos premjera įvyko Toronto ir Venecijos festivaliuose. „Moteris, kuri dainuoja“ išrinkta Kanados pretendentu į Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje ir buvo nominuota šiam apdovanojimui bei pelnė dar 35 prizus ir 15 nominacijų. Taip D. Villeneuve‘o vaikystės svajonė priartėti prie Oskaro išsipildė –ir tai nėra pirmas ir paskutinis kartas, kai jam tai pavyko padaryti.

„Moters, kuri dainuoja“ sėkmė atkreipė amerikiečių spaudos dėmesį. Truputį atsilikdami „The New York Times“ šį filmą įtraukė į geriausių 2011 m. filmų TOP 10, o „Variety“ – patį D. Villeneuve‘ą – į analogišką labiausiai rekomenduojamų žiūrėti režisierių sąrašą.

Moteris, kuri dainuoja

Kadras iš filmo “Moteris, kuri dainuoja” (pranc. “Incendies”)

Karjera Holivude

„Moteris, kuri dainuoja“ D. Villeneuve‘ui atvėrė Holivudo duris. Tiesa, po šio filmo jis dar sukūrė du trumpametražius, bet juos greičiau reikėtų laikyti kino žaidimais.

Pirmasis D. Villeneuve‘o darbas Holivude su žiūrovams puikiai pažįstamais aktoriais buvo kriminalinė mistinė drama „Kaliniai“ (angl. „Prisoners“, 2013 m.), kuriame vaidino Hugh Jackmanas, Jake’as Gyllenhaal’as, Viola Davis, Melissa Leo bei Paulas Dano. Juosta buvo nominuota Oskarui už geriausią kinematografiją – tiesa, A. Turpiną čia pakeitė Rogeris Deakinsas. Tačiau Holivudinis debiutas buvo sėkmingas. Tą patvirtina tiek nemenkas skaičius įvairių apdovanojimų, tiek palankūs kritikų atsiliepimai, tiek tai, kad D. Villeneuve‘as iki šiol tęsia karjerą čia.

denis-villeneuve-prisoners-2

Juostos “Kaliniai” (angl. “Prisoners”) filmavimo aikštelė. Hugh Jackmanas, Jake’as Gyllenhaalas, Denis Villeneuve’as

Įdomu tai, kad pasukęs į Holivudą D. Villeneuve‘as paraleliai sukūrė dar ir kanadietišką filmą. Tais pačiais metais (ir su tuo pačiu J. Gyllenhaal‘u) pasirodė kitas D. Villeneuve‘o filmas – „Priešas“ (angl. „Enemy“). Kaip ir „Kaliniai“, mistinis trileris „Priešas“ buvo pristatytas Toronto kino festivalyje. Filmas taipogi sulaukė palankios kritikos ir žiūrovų reakcijos.

Tačiau kelias į Oskarus čia nesibaigia. 2015 m. D. Villeneuve’as su kriminaline veiksmo drama „Sicario“, kurioje vaidino Benicio Del Toro, Emily Blunt, Joshas Brolinas, grįžo į Kanus. Iš viso juosta pelnė 15 apdovanojimų ir net 150 nominacijų, tarp kurių – ir trys Oskaro nominacijos (geriausia kinematografija, geriausias garso takelis, geriausias garso montažas).

denis-villeneuve-jake-gyllenhaal-enemy

Juostos “Priešas” (angl. “Enemy”) filmavimo aikštelė. Denis Villeneuve’as ir Jake’as Gyllenhaalas

Bet irtai dar ne pabaiga. 2016 m. D. Villeneuve’as pristatė kai ką naujo fantastikos žanre – mistinę mokslinės fantastikos dramą „Atvykimas“ (angl. „Arrival“). Intelektuali juosta buvo nominuota net aštuoniems Oskarams (tarp kurių – ir geriausio filmo, ir geriausios režisūros kategorijose). Tiesa, Oskarų vakaras tapo nemenku nusivylimu – iš aštuonių nominacijų apdovanojimu pavirto tik viena (už garso montažą).

atvykimas_1

Kadras iš fimo “Atvykimas” (angl. “Arrival”)

Svajonių projektas

Straipsnį apie D. Villeneuve‘ą pradėjau tuo, kad Holivudas jau kuris laikas atrajoja pats save su nesibaigiančiais perdirbiniais, priešistorėmis ir tęsiniais. Ant šito grėblio dabar mina D. Villeneuve‘as, kuris ėmėsi režisuoti Ridley‘io Scotto 1982 m. sukurto mokslinės fantastikos trilerio „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“) tęsinį „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049 m.). Iš vienos pusės – šiek tiek gaila ir tikrai nesinorėtų, kad D. Villeneuve‘as savo kūrybinį talentą švaistytų tokia kryptimi. Kita vertus, pats D. Villeneuve‘as šį filmą įvardijo kaip savo svajonių projektą, o žinant jo potencialą ir ligšiolinę filmografiją bei kūrybinę inteligenciją galime tikrai pagrįstai tikėtis vieno įdomiausių kino įvykių šiais metais (galbūt netgi potencialaus Oskarų favorito?). Kaip D. Villeneuve‘ui pavyko jį realizuoti pamatysime visai netrukus.

O tai, kad D. Villeneuve’as visai neblogai apsiprato Holivude, rodo ne tik kryptingai sėkminga karjera, bet ir tolesni režisieriaus užmojai. Baigęs darbus su „Bėgančiu skustuvo ašmenimis 2049“, jis užsimena, kad tikrai būtų nieko prieš tapti Bondiados režisieriumi. Kaip ten bus parodys netolima ateitis. Aišku viena – kad ir ko imtųsi šis režisierius, iš jo galima tikėtis maksimalių pastangų, netikėtų sprendimų ir begalinės fantazijos.