Šiemet Kanai jau baigėsi. Nors jau dalijausi straipsniais su pirmo šviežumo įspūdžiais iš įvykio vietos (paskutinysis, trečiasis, rašytas penktadienio vakarą), trumpai sudėliosiu tai, ką mačiau, į sąrašą, pradėdama nuo geriausių. Sąrašas sudarytas remiantis visiškai subjektyviu asmeniniu vertinimu – galite su juo nesutikti, galite baksnoti į kitų kritikų nuomones, bet vis tik džiugu, kad mano ir garbiosios Kanų žiuri skonis sutapo Rubeno Östlundo „Kvadrato“ atžvilgiu. Kaip jau rašiau – man šis filmas patiko nuo pat pradžių, tik iki pat laureatų paskelbimo abejojau, ar jis yra pakankamai „kaniškas“ – žinia, kiekvieni apdovanojimai turi savas taisykles, savus juoduosius arkliukus ar tuos, kurie yg užsitraukę kažkokį nematomumo prakeiksmą, pro žiuri akis visada taip ir praslysta nepastebėti (nepastebimi) ir ignoruojami. Tad trumpai, daugiau mažiau pagal tai, kas, kaip ir už ką patiko ar nepatiko.

Šalia filmų pavadinimų nurodomos santrumpos: CO – pagrindinė konkursinė programa (pranc. Competition oficiel), CR – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programa, HC – nekonkursinė programa (pranc. Hors competition)

Tai, kas patiko, ką verta ir rekomenduotina pamatyti, ką galima žiūrėti dar kartą:

     1. „Kvadratas“ (angl. „The Square“) (CO) – už humorą, ironiją ir eleganciją. Kalbama, kad Kanuose buvo parodyta šiek tiek smarkiau apkarpyta versija, nei kad režisierius Rubenas Östlundas būtų norėjęs. Jau patvirtinta, kad galutinis variantas dar šiek tiek keisis. Tačiau intelektuali šiaurietiška dramedija neprailgs net išsitęsusi iki 3 valandų.

     2. „Dvigubas meilužis“ (pranc. „L‘amant double“) (CO)– už kino intelektą, meistriškai kuriamą intrigą ir įtampą, skirtingų raiškos priemonių naudojimą ir… kates! Nežinau, kam gali nepatikti François Ozono filmai – juo labiau, kad kiekvienas jo naujas darbas yra didesnis ar mažesnis kinematografijos stebuklas. Tik va, Kanuose jis ir jo filmai kažkodėl dažniausiai ignoruojami. Ką padarysi, kaip sakoma – ne viskas matuojama materialiais apdovanojimais.

     3. „Nuožmusis“ (pranc. „Le redoutable“) (CO)– už stilių, humorą ir lankstų požiūrį į gyvą ikoną. Louis Garrelis dėl šio vaidmens nepagailėjo net savo gražiųjų garbanų, o Michelis Hazanavičius, puikiai valdantis komedijos žanrą, sukūrė stilingą ir nenuobodų Jeano Luco Godardo portretą.

     4. „Meirovičių istorijos“ (angl. „The Meyrowitz Stories“) (CO) – už jaukumą, šilumą bei paprastumą. Kartais to ir tereikia.

     5. „Kryptys“ (bulg. „Posoki“) (CR) – už Lietuvai artimą bulgarišką realybę, parodytą paprastai, šiek tiek autoironiškai, į dramą primaišant kasdienybės humoro.

Tai, kas beveik patiko, arba bent jau buvo geriau už visus likusius:

     1. „Iš niekur“ (vok. „Aus dem Nichts“) (CO)– nors scenarijus gerokai skylėtas, o kai kurie siužeto vingiai gana lengvai nuspėjami, D. Kruger vaidyba yra daugiau nei įspūdinga.

     2. „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. „The Killing of Sacred Deer“) (CO) – už tą Yorgos Lanthimos‘o nepatogų keistumą, kuris neleidžia atsipalaiduoti ir įkyriai erzina, nuvesdamas iki tamsiausių režisieriaus fantazijų.

     3. „Geri laikai“ (angl. „Good Times“) (CO) – už neonines šviesas ir desperatiškas Roberto Pattinsono personažo pastangas išgelbėti brolį. Apskritai – už kitokį – tamsų ir niūrų – R. Pattinsoną, už nespindintį Niujorką, už nesaldžią Ameriką.

     4. „Apgautasis“ (angl. „The Beguiled“) (CO) – už išvystytą intrigą ir įtampos nuojautą. Nors tai yra perdirbinys, o Sofią Coppolą daug kas laiko „plastmasine“ režisiere, nesugebančia sukurti nieko tikro, išgyvento ir savito, JAV pilietinio karo fone vykstanti istorija, perleista per jos prizmę, atgyja su intrigomis ir konkurencija, šešėliais, reikšmingais žvilgsniais ir nutylėjimais. Collinas Farrelas čia yra lašas testosterono, estrogeno persisunkusioje uždaroje erdvėje.

     5. „Dykumos nuotaka“ (isp. „La novia del deserto“) (CR) – už gyvenimo filosofiją, brandų atradimų džiaugsmą ir Pietų Amerikos dykumas.

Tolesni filmai buvo iš kategorijos „maždaug per vidurį“. Tai daugiau mažiau be trukdžių praplaukiantys, bet itin smarkiai neužkliūnantys filmai, greitai pasimirštantys ir nenusėdantys atmintyje. Čia – ir tie filmai, kuriems iki pirmojo dešimtuko pritrūko visai nedaug, ir tie, iš kurių buvo galima tikėtis daugiau, ir tokie, kurie gal ir ne itin patiko, bet sugebėjo nustebinti tam tikromis detalėmis ar sprendimais. Gal ir neatsitiktinai čia supuolė net keli filmai, kurių siužetą galima apibūdinti kaip „žmogaus kovą su sistema“.

     1. „Nuosėdos“ (pers. „Lerd“) (CR) – pirmasis iš „žmogus vs. Sistema“ sąrašo. Pliusai – ryškūs personažai, susikoncentravimas tik ties dviem pagrindiniais, kokybiškas kameros darbas. Minusai – neoriginalus siužetas ir problematika, nuspėjamumas. Filmas „susižiūri“ neblogai, tačiau į jį panašių filmų yra ne vienas ir ne du – ką patvirtina vien šio festivalio repertuaras.

     2. „Abrilės dukterys“ (isp. „Las hijas de Abril“) (CR) – pliusai – Emma Suárez, motinos ir dukters santykių problematika, gal net su tam tikromis užuominomis į psichoanalizę. Minusai – iki galo neišplėtoti personažai, neatskleisti jų ryšiai, nepaaiškinta iki filmo esamojo laiko susiklosčiusi situacija.

     3. „Šviesa“ (jap. „Hikari“) (CO) – skaidrus ir viltingas filmas, su švariais vaizdais ir šviesos atspindžių žaidimais. Minusai – neįsimenanti, iš esmės gana banali istorija, režisierės Naomi Kawase naudojami nužaisti negalios, atskirties motyvai.

     4. „Laiminga pabaiga“ (angl. „Happy End“) (CO) – lėtas ir sunkiai suvirškinamas filmas, praktiškai be siužeto. Pliusai – aktorių komanda (Jeanas-Louis Trintingantas, Isabelle Huppert, Mathieu Kassovitzas) ir vaidyba, itin subtilūs filmo eigos pokyčiai, Michaelio Haneke‘s kaip patyrusio režisieriaus, savotiški meistriškumo štrichai. Minusai, be jau minėtų aukščiau – intrigos nebuvimas, pritemptas išrėminimas (mobiliuoju telefonu nufilmuoti ryškiai per ilgi epizodai).

     5. „Nuolankioji“ (rus. „Krotkaya“) (CO) –iš vienos pusės – neįmanoma (o ar ir reikia) tai, kas problematiška rodyti tik rausvai ir pūkuotai, kaip kad galbūt pageidautų valdžia ir turizmo departamentas. Kita vertus – ištverti daugiau nei dvi valandas rodomus pačių Rusijos visuomenės paribių skaudulius ir pūlinius, skurdą, prakaitą, alkoholį, abejingumą – ar, kaip tik, pernelyg aktyvų lindimą į kitų žmonių reikalus, kai niekas neprašo – tikrai ne pats maloniausias potyris. Bendrą vaizdą tik dar labiau sugadina visiškai nereikalinga ir ryškiai per ilga scena prie vaišių stalo su ištęstomis teatrinėmis kalbomis ir raiškiojo skaitymo konkurso aktorių intonacijomis.

     6. „Kalnai“ (isp. „La Cordillera“) (CR) – lūkesčius gerokai apvylęs filmas, kurį gelbsti nebent stiprus operatoriaus darbas, įspūdingos kalnų panoramos ir Ricardo Darínas. Visa kita, kas, pagal idėją turėjo būti politinis trileris, yra drungna ir nepalieka gilesnio įspūdžio.

     7. „Izmaelio vaiduokliai“ (pranc. „Les fantomes d‘Ismael“) (HC) – o gero, šio filmo problema yra tai, kad į jį bandyta supinti dvi istorijas – pagrindinę apie kino režisierių, jo naują meilę ir staiga atsiradusią senąją mylimąją; bei šalutinę apie „filmą filme“. Chaotiškas pasakojimas ir šokinėjantis montažas vargina ir tampa labai sunku sekti siužetinę liniją. Iš gerosios pusės verta paminėti aktorių komandą – Mathieu Amalricą, Charlottę Gainsbourg, Marion Cotillard, Louis Garrelį. Jei vis tik žiūrėsite šį filmą – ištempkite ausis: jo pradžioje minimas Vilnius ir Lietuva.

     8. „Gražuolė ir šunys“ (arab „Aala Kaf Ifrit“) (CR) – vėl „žmogus prieš sistemą“, vėl desperatiška kova su neteisingumu. Ko gero, būtų galima prisikirti prie visų kitų vidutiniškai neblogų, bet giliau neįsimenančių filmų. Vis tik kaip filmo privalumą galima pažymėti stiprią pagrindinę veikėją ir kultūrinę Tuniso specifiką.

     9. „Jauna moteris“ (pranc. „Jeune femme“) (CR) – pliusai – paprastumas ir nuoširdumas; minusai – per didelis paprastumas, pernelyg akivaizdžiai mažas filmo biudžetas, iš esmės – dar viena eilinė istorija apie „nepavykusį“ personažą.

     10. „Rodenas“ (pranc. „Rodin“) (CO) – pliusai – stipri kinematografinė pusė, Vincentas Lindonas ir Izïa Higelin. Minusai – nesufokusuotas ir nesukonkretintas pasakojimo centras, savitikslis realios asmenybės vaizdavimas. Taip ir neaišku nei dėl ko, nei koks tas Rodinas norėtas parodyti.

     11. „Tu niekada čia iš tikrųjų nebuvai“ (angl. „You Were Never Really Here“) (CO) – pliusai – už savotišką retų epizodų poetiką, vėlgi – už nespindinčią Ameriką ir už gelbėtoją, kuris nėra supermenas. Vis tik tai brutalus, sprangus ir sunkiai virškinamas filmas, nepaliekantis išrišimo, tik slogią nuotaiką. O storas, randuotas, pavargęs ir apžėlęs Joaquinas Phoenixas – vėlgi ne tas vaizdas, kurį dvi valandas norėtųsi stebėti ekrane.

Tai, kas patiko mažiausiai, kas migdė ir kas iš viso nepatiko:

     1. „Po karo“ (it. „Dopo la guerra“) (CR) – už nekonkretumą, nerealizuotą idėją ir absurdišką pabaigą. Taip ir neaišku, nei kam, nei dėl ko šito filmo reikėjo, tad, ko gero, viską belieka nurašyti tam, kad tai – debiutinis Annaritos Zambrano ilgametražis vaidybinis filmas.

     2. „Diena po to“ (kor. „Geu-hu“) (CO) – už mirtiną lėtumą ir padriką nechronologinį montažą, už filmą be minimalus veiksmo ir siužeto. Vis tik pliusas už juodai baltą stilistiką.

     3. „Kol sugrįš kregždės“ (pranc. „En attendant des hirondelles“) (CR) – už padrikumą, per skystą scenarijų, per silpnai sulipusias istorijas, kurios nesikapsto nei kiek giliau, nei vietinės reikšmės kasdienėse problemose, dažniausiai kylančiose iš regresyvaus visuomenės požiūrio ir tradicijų, nesiderinančių su šiuolaikiniu pasauliu.

     4. „Piktadarė“ (kor. „AK-Nyeo“) (HC) – už neoriginalumą, klišinį scenarijų ir tokią pat klišinę režisūrą, upeliais tekantį kraują ir po vieną puolančius priešininkus.

     5. „Prieš mums išnykstant“ (jap. „Sanpo suru shinryakusha“) (CR) – už visišką chaosą ekrane, kurio nepateisina net režisieriaus noras perteikti Japonijos eklektiką.

     6. „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battement par minute“) (CO) – už banalumą, vienaplaniškumą, kopijavimą ir bandymą simpatijas pelnyti LGBT tema. Nereikia suprasti neteisingai – neturiu nieko prieš LGBT, bet tai, kas rodoma čia, galima pavadinti tiesiog „anti-filmu“. Nulis originalumo, nulis intrigos, jokio „antro dugno“, bandymas žaisti „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai (pranc. „La vie d‘Adele. Chapitre I et II“) jau naudotomis ilgomis homoseksulaus sekso scenomis. Savaime tai nėra blogai, tačiau turėtų būti šiek tiek daugiau nei savitiksliai vaizdai.