Kai 1927 metais du įtakingiausi Holivudo kino pramonės magnatai Williamas Foxas ir Marcus Loewas vienas po kito stojosi į tribūną sakyti savo kalbų vieno prestižiškiausio pasaulyje Harvardo universiteto studentams, kapitalizmas pasauliui pateikė jiems savo geriausią pranašumo įrodymą – nei vienas iš šių prelegentų nebuvo baigęs net pradinės mokyklos…

Vienos sėkmingiausių pasaulyje kino studijos „Fox Film Corporation“ ir didžiausio pasaulyje kino teatrų tinklo sukūrėjas Wilhelmas Fuchsas gimė 1879 metų sausio 1 dieną nedideliame Vengrijos miestelyje Tulchva. Tėvai emigravo į Ameriką, išsiveždami Wilhelmą, kai jam buvo vos devyni mėnesiai, ir kažkur pakeliui jo vardas pakito į Williamą Foxą, kas buvo priimtina to meto imigrantų tarpe – tiesiog išvesti originalųjį į anglų kalbą. „Fox“ angliškai reiškė „lapė“, kas irgi buvo gana simboliška, įvertinant būsimąjį šio žmogaus gyvenimo kelią ir požiūrį į gyvenimą – jis susituokė gruodžio 31 dieną, kad būtų patogiau vienu metu švęsti savo gimtadienį, Naujuosius metus ir vedybų metines…

Tačiau vaikystėje Williamas tada buvo vyriausias iš šeimoje atsiradusių trylikos vaikų, kurių, deja, išgyveno vos šeši. Augdamas skurdžiame Niujorko rajone jis pradėjo dirbti sulaukęs vos aštuonerių. Pradinę mokyklą nustojo lankyti sulaukęs vienuolikos. Tačiau dirbo, kaip ir buvo būdinga to meto imigrantų vaikams – galvos nepakeldamas.

Susitaupęs šiek tiek pinigo, 1900 metais Williamas Foxas įkūrė savo kailių prekybos kompaniją, po ketverių metų ją pelningai pardavė už 50 tūkstančių dolerių. 1904 metais už 1600 dolerių įsigijo savo pirmąjį „nikelodeoną“ Brukline – nuostolingą 146 vietų salę. W.Foxas vis dėlto turėjo karaliaus Mido prisisilietimą ir pavertė jį pelningu paprasčiausiu būdu: pritraukdamas žiūrovus „gyvais“ artistų pasirodymais – scenoje pasirodydavo mitrus antpirščių manipuliatorius ir žmogus, mokėjęs loti. Tarpais tarp jų pasirodymo buvo rodomi filmai. Kai žmonės pagaliau suprato, kas yra tie kino filmai, W.Foxo teatras pradėjo veikti ištisą parą, jis buvo pirmasis, priimantis ir nakvišas. Verslas sekėsi, ir W.Foxas pradėjo supirkinėti daugiau „nikelodeonu“, perdarydamas juos į savo sukurto pavyzdžio kino teatrus.

Kaip ir buvo įprasta tuometiniams kino entuziastams, Williamas Foxas taip pat įsteigė savo filmų platinimo ir nuomos kompaniją „Box Office Attractions“ Fort Ly, Niudžersyje, dideliam T.Edisono „Motion Pictures Patent Company“ nepasitenkinimui, tačiau pelnė kino žmonių pagarbą, kai laimėjo daug bylų prieš monopolininkus ir 1913 metais gavo leidimą kurti savo filmus.

Williamas Foxas persikėlė į Holivudą 1915 metais, pervadino savo kompaniją „Fox Film Corporation“, ir 1923 metais pradėjo statyti didelę „Fox Hills Studios“ už Holivudo. Anksti suvokęs didelių ekrano žvaigždžių reikšmę, tokių kaip Tomas Mixas (vesternai, kuriuose jis vaidino nešė po milijoną dolerių pelno kiekvienas), Williamas Foxas netrukus turėjo vieną sėkmingiausių ir pelningiausių studijų Holivude.

1925 metais Williamas Foxas įsigijo šveicarų inžinierių sukurtą filmų garsinimo technologiją „Movietone“, nors jo konkurentai, „Warner Bros.“ kompanija tuo metu jau buvo daug investavusi į kitą garsinimo „Vitaphone“ technologiją. „Warner Bros.“ 1927 metais ir išleido pirmąjį garsinį filmą „The Jazz Singer“, įgarsintą su „Vitaphone“. Skirtumas tarp abiejų technologijų buvo tas, kad „Vitaphone“ įrašas buvo daromas į atskirą fonografo diską, leidžiamą sinchronizuotai su juosta, o „Movietone“ įrašas buvo daromas iškart ant kino juostelės – nors pirmasis plačiaekranis garsinis filmas su tokia garsinimo technologija – „The Big Trail“ pasirodė tik 1930 metais (tai buvo legendinio aktoriaus John Wayne debiutas ekrane), vis dėlto „Movietone“ pasirodė esanti pažangesnė technologija, ir galų gale netgi „Warner Bros.“ atsisakė „Vitaphone“ ir pradėjo naudoti „Movietone“, kas atnešė dar daugiau pinigų jos savininkui W.Foxui. Netrukus W.Foxas Holivude įkūrė „Movietone City“, pačią geriausią pasaulyje įrengtą filmų garsinimo studiją, o kai „Movietone“ tapo dominuojančia technologija, pervadino ją „Fox Movietone“.

Tačiau tikroji jo aistra buvo kino teatrai. W.Foxo 1920 metais įsteigta „Fox West Coast Theatres“ iki 1929 metų valdė jau net 1100 salių visoje šalyje (ir tai buvo trečdalis didelių viso pasaulio kinoteatrų) – „nėra nė akimirkos ir vietos šiame pasaulyje, kad Foxo pavardė nesirodytų ekrane“, – didžiavosi Williamas Foxas. 1929 metais pagal jo žmonos sukurtą projektą Detroite, Sent Liujise, San Fransiske ir Atlantoje atsidarė naujo tipo kino teatrų salės „Super-Fox“ – šventyklas primenantys didingi ir prašmatnūs statiniai, siekiant pabrėžti kino dievybę (vienas iš tokių salių fasado eskizų naudojamas dabartinėse „20th Century Fox“ vinjetėse).

Vis dėlto Williamas Foxas visada buvo labiau verslininkas nei menininkas. Jis garsėjo tuo, kad piniginėje niekada nesinešiojo mažesnės kupiūros nei šimto dolerių banknotas. Jis niekada neturėjo ir laikrodžio, o kiti savo veikla derinosi prie jo. Savo biure laikė nuleistas užuolaidas ant langų, kad sulaikytų laiką, ir jo asmeninis motto buvo: „diena baigiasi tada, kai baigiasi darbas“.

Po „Movietone“ ir kino teatrų tinklo plėtros, W.Foxas nusprendė išplėsti ir savo filmų gamybos padalinį. Jis įsigijo seniausios pasaulyje studijo filialą Britanijoje „Gaumont-British“, ir 1929 metais nusprendė praryti didžiausią Holivudo studiją – MGM – tiesa, kąsnis pasirodė per didelis.

1927 metais netikėtai mirus MGM sukūrėjui Marcusui Loewui, W.Foxas pamatė galimybę išplėsti savo imperiją. 1929 metais jis įkalbėjo tuometinį „Loew‘s, Inc.“ prezidentą Nicholas Schenką parduoti jam kontrolinį holdingo akcijų paketą už 10 milijonų dolerių, kas suteiktų „Fox Film Corporation“ teisę valdyti 200 M.Loewui priklausiusių kino teatrų ir MGM studiją. W.Foxas tikėjosi, kad JAV vyriausybė leis įsigyti MGM, nors tai jau būtų buvusi milžiniška kino pramonės įmonių koncentracija vieno žmogaus rankose. Iš pradžių jo lobistai veikė greitai, ir atrodė, kad sandoris įvyks. Tačiau MGM studijos vadovas Louis B. Mayeris, nebūdamas studijos akcininku ir baiminęsis, kad po studijų susijungimo jis bus išmestas, ėmėsi atsakomųjų veiksmų. L.Mayerio politiniai ryšiai pasirodė vis dėlto stipresni (jis buvo asmeninis JAV prezidento Herberto Hooverio draugas), ir netrukus JAV Teisingumo departamentas iškėlė  W.Foxui ieškinį už antimonopolinių įstatymų pažeidimus.

Tai buvo skaudus smūgis ir pirma vinis į W.Foxo karstą. Jis jau ir taip buvo skolingas kreditoriams 50 milijonų dolerių už savo kino teatrų renovaciją ir pritaikymą garsiniam kinui.  Juoba kad liepą jis dar pateko ir baisingą autokatastrofą, per kurią žuvo jo asmeninis vairuotojas, o pats magnatas buvo sunkiai sužalotas. Keletą mėnesių Williamas Foxas gulėjo lovoje ir negalėjo tęsti politinės kovos. Ir jis vis dar tebebuvo ligoninėje, kai spalio mėnesį įvykusi Volstryto griūtis įkalė antrą vinį į jo karstą. Williamo Foxo aktyvai bankuose pavirto dulkėmis, o turimas turtas buvo padengtas akcijomis, kurios staiga tapo bevertėmis. Vos per vieną savaitę Williamas Foxas pavirto žmogumi, tik ką turėjusiu 400 miljonus dolerių, o dabar jau skolingu 100 milijonų dolerių. Dideliam jo priešų (o jų dėl savo arogancijos jis turėjo daug) džiaugsmui, „Fox Film Corporation“ imperija pradėjo irti.

1930 metais Williamas Foxas buvo priverstas parduoti savo kompaniją už 18 milijonų dolerių tai pačiai „Loew‘s, Inc.“, kurią jis nesėkmingai bandė įsigyti (o pats L.Mayeris tapo įtakingiausiu trečiojo dešimtmečio veikėju Holivude). 1935 metais likusį Williamo Foxo turtą perėmė kur kas mažesnė kino kompanija – „20th Century“, likimo ironija, bet turto įsigijimą perdavimą finansavo vėl tas pats Nicholas Schenkas.

Dabar W.Foxas prarado viską, išskyrus kai kuriuos patentus, ir 1936 metais buvo priverstas paskelbti asmeninį bankrotą. Likvidacinio teismo metu jis dar spėjo įsivelti į naują skandalą, bandydamas papirkti teisėją, ir už tai asmeniškai buvo nuteistas vieneriems metams ir vienai dienai kalėjimo (atlikus pusę bausmės, jam buvo suteikta malonė).

Jis dar du kartus bandė įkurti savo naują studiją, tačiau Amerikos dorovės įstatymai draudė už sukčiavimą teistam asmeniui užsiimti tokia veikla. Juoba kad niekas nebenorėjo paremti buvusio magnato. Nors jam pakako pajamų iš turimų patentų pasiturimai gyventi, tačiau Holivude Williamas Foxas jau buvo „persona non grata“. Jo dvasia buvo palaužta, ir jis mirė 1952 metais vienišas ir užmirštas – laidotuvėse nepasirodė nė vienas kino pramonės atstovas…

Nors jo pavardė tebesipuikavo daugelio kino teatrų fasaduose, o taip pat ir kitos kino studijos pavadinime, kartu su jo griūtimi pradėjusia savo istoriją – „”20th Century Fox“.

Vienas iš dviejų jos įkūrėjų Darrylas Francis Zanuckas (1902-1979) buvo tipiška XX amžiaus pradžios Holivudo sėkmės istorija. Jis neturėjo jokio išsilavinimo, neturėjo kapitalo, neturėjo netgi jokio tikėjimo ir neturėjo jokių pažinčių ar šeimos ryšių. Viskas, ką jis turėjo, tai buvo protas. Jis gimė Nebraskoje, viešbučio savininko šeimoje. Su kinu jis susidūrė dar vaikystėje, kai motina dėl blogos sveikatos išvyko į Los Anželą, ir jau aštuonerių D.Zanuckas filmavosi trumpose juostose kaip pamaiva. Vis dėlto tėvo reikalavimu sugrįžti į Nebraską, jo kaip aktoriaus karjera nutrūko. Nebraskoje abu tėvai-alkoholikai Darrylą Zanucką visai paliko, kai jam buvo vos trylika. Kelerius metus jis gyveno su tolimais giminėmis, bet tik ir taikėsi kur nors pasprukti. Sumelavęs savo amžių, 1918 metais D.Zanuckas stojo į JAV armiją ir kariavo Belgijoje bei Prancūzijoje. Grįžęs į Ameriką dirbo plieno liejyklose ir audinių parduotuvėje, tapo profesionaliu boksininku.

1922 metais jis išbandė jėgas rašydamas trumpus apsakymus – nors dar visai neseniai buvo laikomas beraščiu (daug vėliau, jau būdamas dideliu bosu, jis, kaip ir Charlie Chaplinas, savo kabineto tualete laikė žodyną, kur derybų išsmukdavo pažiūrėti kas per nežinomas žodis minimas), tačiau žurnalai jo kūrinius mielai spausdindavo. Netrukus jis atrado savo tikrą talentą – kurti įspūdingus kino filmų siužetus (deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad tebuvo tik sumanus plagiatorius), kurie patikdavo visiems studijų vadovams  – „jei siužetinė situacija yra aiški kvailiui, tai bus aiški kiekvienam“, – mėgdavo kartoti D.Zanuckas. 1924 metais jis įsidarbino „Warner Bros.“ studijoje ir parašė apie 40 scenarijus sentimentaliam serialui apie šunį „Rin Tin Tin“, taip pat dirbo prie pirmojo pasaulyje garsinio filmo. Būtent jis ir sugalvojo naują – gangsterinių filmų žanrą, kuri „Warner Bros.“ sėkmingai išvystė. 1929 metais D.Zanuckas tapo „Warner Bros.“ studijos vadybininku, o 1931 metais buvo paaukštintas iki gamybos vadovo. Jis buvo tikras darboholikas ir dalyvavo visuose kino kūrimo etapuose. Garsėjo tuo, kad siužeto tobulumo vardan perdarydavo nufilmuotus filmus tiesiog montažinėje. Net Didžiosios depresijos metu uždirbdavo penkis tūkstančius dolerių per savaitę. Kai 1933 metais broliai Warneriai nesutiko jam perleisti dalies studijos akcijų, D.Zanuckas paliko kompanją – išėjo tiesiog į niekur – ir po dviejų metų įkūrė savąją „20th  Century“ kartu su Josephu Schenku.

Antrasis kompanijos įkūrėjas Josephas Schenkas (1878-1961) gimė Rusijoje, Rybinsko mieste Jaroslavlio gubernijoje. 1893 metais šeima persikėlė į Ameriką, kur kartu su broliu Nicholas jis įsteigė vaistinę, tačiau netrukus suvokė, kad labiau apsimoka turėti atrakcionų parką, kuriuos jie pradėjo steigti 1905 metais. Būsimasis kino magnatas Marcus Loewas įsigijo vieną jų parkų 1907 metais ir padarė brolius Schenkus savo partneriais šiame versle. Dar po dviejų metų Schenkai persimetė ir į kino teatrų verslą. 1912 metais M.Loewas įkūrė Holivude savo studiją, tačiau nenorėjo išvykti iš Niujorko. Jis pasiūlė broliams Schenkams vadovauti savo verslui Vakarų pakrantėje, ir abu ten išvyko – Josephas Schenkas tapo „United Artists“ studijos prezidentu, o Nicholas padėjo M.Loewui įkurti MGM.

1935 metais Josephas Schenkas tapo D.Zanucko partneriu įkurti „20th Century Pictures“ kompaniją. Ši naujoji kompanija neturėjo savo studijos, tačiau sukūrė naują verslo tipą – statydami filmus nuomota įranga bei patalpose. Toks verslo modelis pasiteisino, ir netrukus jie tapo vienais skėmingiausiais metų filmų kūrėjais. Bankrutuojant W.Foxo kompanijai, atsirado galimybė įsigyti ir savo turto, juoba kad finansavimą garantavo J.Schenko brolis Nicholas.

Perėmus Williamo Foxo turtą, naujoji kompanija persivadino „The Twentieth Century – Fox Film Corporation“ (brūkšnelis pavadinime išnyko tik 1985 metais), siekiant pabrėžti, kad tai dvi atskiros kompanijos. Vis dėlto, dabar turėdama didesnes galimybes, “20th Century Fox“ pradėjo kurti naujo tipo – didelio biudžeto filmus. D.Zanuckas, kuris partnerystėje buvo atsakingas už meninę dalį,  gerai nujautė, kurlink vystosi žiūrovų skonis – jie nori reginių ir įspūdingų vaizdų. D.Zanuckas pirmasis pradėjo ir biografinių filmų žanrą. Jis atrado septynmetę aktorę  Shirley Temple, kuri viena kompanijai uždirbo 150 milijonų dolerių. Jis prodiusavo ir 1962 metais pasirodžiusį didingiausią epochos filmą „Pati ilgiausia diena“  (padariusį įspūdį netgi tuometiniam sovietiniam korepsondentui Niujorke Albertui Laurinčiukui), kuris dar ištisus trisdešimt metų buvo laikomas pačiu geriausiu filmu apie sąjungininkų kariuomenės išsilaipininimą Normandijoje 1944 metais (pats D.Zanuckas, nors jau ir būdamas milijonieriumi, vis dėlto patriotiškai sudalyvavo ir Antrajame, savo antrajame, pasauliniame kare). Jo studijos vardas siejamas su tokiais šedevrais kaip „Kleopatra“, „Muzikos garsai“ bei „Žvaigždžių karai“. Gyvenimo pabaigoje jis jau mėgavosi gyvenimu ir mezgė romanus su jaunomis aktorėmis, nepaisant Alzheimerio ligos. Ilgametis cigarų rūkalius D.Zanuckas mirė nuo žandikaulio vėžio, sulaukęs 77 metų amžiaus.

Josephas Schenkas rūpinosi kompanijos finansais ir garsėjo posakiu „Nesakyk man ‚taip‘, kol nebaigiau kalbėti“. Jis buvo vienas galingiausių prieškarinės kino pramonės veikėjų, kovojęs už moterų ir juodaodžių aktorių teises ir didesnius atlyginimus. Tiesa, J.Schenko vardą temdė tai, kad 1936 metais, papirkdamas mafijos kontroliuojamos kino darbuotojų profsąjungos veikėjus, grasinančius streiku, jis padarė neatleistiną klaidą – dalį pinigų sumokėjo savo asmeniniu čekiu, tuo patraukdamas JAV mokesčių inspekcijos dėmesį. Po ilgo bylinėjimosi J.Schenkas buvo nuteistas už vengimą mokėti mokesčius ir 1946 metais vis dėlto praleido kalėjime keturis mėnesius. Atlikęs bausmę, grįžo dirbti atgal į „20th Century Fox”. Būtent J.Schenkas atrado Marilyn Monroe, su kuria buvo užmegzęs meilės romaną ir lėmė jos karjeros pradžią 1947 metais. Jis daug kovojo dėl “Fox” kino teatrų tinkle išlaikymo, tačiau nesėkmingai, ir 1953 metais kompanija prarado visus kino teatrus. 1957 metais J.Schenkas patyrė infarktą, pasitraukė iš verslo, tačiau nebepasveiko ir po ketverių metų mirė.