Vakar didžiausias kino festivalis Lietuvoje „Kino pavasaris“ pasiekė savo pusiaują – nuo festivalio pradžios praėjo savaitė ir lygiai tiek pat laiko liko iki festivalio pabaigos (jei neskaičiuosime papildomos dienų, kurios, šiaip ar taip, neišvengiamai bus). Žinoma, kiekvienas didesnis festivalis yra džiaugsmas tiek prisiekusiems kinomanams, tiek išrankiems kino gurmanams, tiek žiūrovams, kurie naudojasi proga pažiūrėti, pamatyti ir atrasti gal kiek kitokį – ne konvejerinį, ne kukurūzinį, ne šleikščiai nusaldintą holivudinį – kiną. Tačiau jei nesate nusiteikęs eiti ten, kur vėjas (ar, šiuo atveju – nauji „Kino pavasario“ vėjai) mus nuneš – t. y. į bet kokį atsitiktinį pataikytu laiku rodomą seansą, tai džiaugsmą dėl filmų gausos netrunka pakeisti rūpestis ir galvos skausmas, kaip susidėlioti savo tvarkaraštį taip, kad spėtum pamatyti viską, ką norisi pamatyti. Žinoma, tokios problemos dažniau apninka tuos, kurie kiną vartoja nuolat ir didelėmis dozėmis, ir keturių ar penkių seansų per dieną iššūkį priima ne su baime, o su džiaugsmu akyse.
Tačiau yra ir tokių žiūrovų, kurie tarp tokios gausybės filmų jaučiasi šiek tiek pasimetę, o užimtumas ir finansai verčia rinktis, ir rinktis labai apgalvotai. Tokiems žiūrovams netinka bet koks atsitiktinis seansas iš serijos „visai nieko“, „neblogai“ ir panašūs. Tokiu atveju norisi, kad investicija būtų garantuota, o po seanso netektų raukytis ir galvoti, jog tai tikrai nebuvo tas filmas, kurį gyvenime būtina pamatyti. Šiuo atveju norisi patikimumo ir kokybės.
Žinoma, kiekvienas besirenkantis turi savus kriterijus, savus favoritus, dėl ko kelias savo gyvenimo valandas ir keletą eurų nusprendžia paskirti konkrečiai tam ar kitam filmui. Tačiau tiems, kurie vis dar nežino ką žiūrėti per „Kino pavasarį“, ir tiems, kuriems įdomu, ką dar reikėtų pamatyti, „Buvau kine“ siūlo savo rekomendacijas. Bendroji taisyklė, ieškant saugių, patikimų filmų būtų tokia – atkreipkite dėmesį į festivalio programas „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“, „Festivalių favoritai“ – čia surinkti filmai, perėję ne vieną „kontrolės punktą“, rodomi pripažintų ir tikrai labai gerai žinomų kino kūrėjų darbai. Taipogi retai kada nuvilia „Kino pavasario“ komedijų programa – čia dažniausiai taip pat patenka išskirtinės šio žanro juostos, tad geros nuotaikos porcija yra beveik 100 proc. garantuota. Žinoma, įdomių, netikėtų atradimų galima rasti ir kitose programose – tad verta atkreipti dėmesį į festivalio komandos rekomendacijas ar kasdien skelbiamus „Dienos filmų“ sąrašus.
„Buvau kine“ taip pat siūlo užmesti akį į mūsų siūlomų filmų sąrašą – galbūt kažką jau būsite matę, o gal tai kaip tik padės apsispręsti ir mūsų rekomenduotas filmas taps maloniu atradimu. Taigi:
„Buvau kine“ rekomenduojami filmai „Kino pavasaryje“:
„Du loterijos bilietai“ (rum. „Doua lozuri“) – netikėtai smagi komedija, visiškai kitokia Rumunijos kino pusė. Linksmas pasakojimas apie tris draugelius, kurie laimi didįjį loterijos prizą, tačiau sugeba prarasti laimingąjį bilietą – filmas rodo jų vingiuotą ir nuotykių kupiną kelią iki to 6 milijonų eurų vertės popierėlio. Kai kurios filmo scenos priverčia visą salę juoktis balsu.
„Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. „Hunt for the Wilderpeople“) – dar viena komedija. Jos kūrėją – Naujosios Zelandijos režisierių Taika Waititi – „Kino pavasario“ žiūrovai turėtų prisiminti iš 2015 m. rodytos mokumentikos apie vampyrus „Ką mes veikiame šešliuose“ (angl. „Waht We Do in the Shadows“). Nors „Laukinių žmonių medžioklė“ yra visai kitoks filmas, tačiau humoro, kuris kartais atrodo netgi šiek tiek grubokai, čia netrūksta. Taip pat šią komediją smagu stebėti dar ir dėl daugybės nuorodų į kitus filmus – vienas malonumas šifruoti akivaizdžias užuominas.
„Ji“(pranc. „Elle“) – puikus Isabelle Huppert vaidmuo, intriguojantis ir įtraukiantis siužetas, apipintas subtilia ironija. Tie, ką domina stiprūs draminiai trileriai ir tie, kuriems rūpi filmo nuraškytų apdovanojimų skaičius, šios juostos turėtų nepraleisti.
„Pasiklydę Paryžiuje“ (pranc. „Paris pieds nus“) – dar viena komedija, dar vienas (jau ketvirtas) belgų komikų Fionos Gordon ir Dominique‘o Abelio ilgametražis filmas (visi ankstesni jų darbai taip pat buvo parodyti „Kino pavasaryje“). Lengva, žaisminga, spalvinga, muzikali romantinė komedija, kurioje kaip svarbus veikėjas dalyvauja ir pats nuostabusis meilės miestas. Žinantiems šio dueto kuriamų filmų stilių, turėtų būti įdomu pamatyti, ką naujo jie pristato šįkart, o iš nežinančiųjų tarpo juosta turėtų sudominti Charlie‘io Chaplino, Busterio Keatono ar Jacques‘o Tati gerbėjus. „Pasiklydę Paryžiuje“ – paskutinė proga didžiajame ekrane pamatyti šiemet neseniai mirusią prancūzų kino legendą Emmanuelle Rivą, taip ir nespėjusią išvysti šio filmo, ir, ko gero, paskutinė, į šį filmą trumpam iš pensijos sugrįžusį Pierre‘ą Richardą.
„Moliūgėlio gyvenimas“ („Ma vie de Courgette“) – neįtikėtinai gražus lėlinės animacijos (stop motion) filmas, jautrus pasakojimas apie draugystę. Nors tai vis tik daugiau į jaunesnių žiūrovų auditoriją orientuota juosta, filmas užkabina ir pakankamai sunkias socialines temas, tad turėtų patikti bet kokio amžiaus žiūrovams.
„Baigiamieji egzaminai“ (rum. „Bakalaureat“) – rimta rumunų drama, galima sakyti, tipinis šios šalies kino produktas. Vis tik juosta kelia universalias problemas, pagrindinį personažą įstumdama į moralinę dilemą. Ką galėtume padaryti dėl savo vaikų ateities? O ką galėtume padaryti dėl savo vaikų ateities, jei ant kitos svarstyklių pusės būtų padėti moraliniai principai, kuriuos jiems diegėme visą gyvenimą? Į tokius nelengvus klausimus kviečia atsakyti ši Cristiano Mungiu drama.
„Bėgam iš Berlyno“ (vok. „Tschick“) – turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas „Kino pavasario“ žiūrovams taip pat yra puikiai pažįstamas. Ankstesniuose savo filmuose dažniausiai keldavo tautinės tapatybės, Vokietijos ir Turkijos ryšio problemas. Galima sakyti, su naujuoju savo filmu „Bėgam iš Berlyno“ F. Akinas per daug nuo ankstesnės tematikos nenutolo, tik… pažvelgė į tai per komedijos prizmę. Šįkart jis siūlo leistis į kelią su dviem paaugliais, kartu su jais patirti įvairių nuotykių, suprasti, kas yra draugystė ir nugalėti išankstinius stereotipus.
„Dainuok man, Sarajevai“ (angl. „Scream for me, Sarajevo“) – 1994 m. gruodį Bosnijos ir Hercegovinos sostinė Sarajevas vis dar buvo apsiaustas serbų snaiperių. Tačiau tai nesutrukdė legendinei roko grupei „Iron Maiden“ ir jos vokalistui Bruce‘ui Dickinsonui atvykti į tuo metu itin pavojingą karo zoną. „Mes rizikavome savo gyvybėmis, kad tie, kurie gyveno nuolatiniame pavojuje, žinotų, jog pasaulis jų nepamiršo“. Po daugiau kaip dvidešimties metų muzikantai grįžta į šį miestą ir dalijasi prisiminimais apie tą įsimintiną koncertą.
„Garbės pilietis“ (isp. „El ciudadano ilustre“) – dar vienas ironiškas filmas, kuriame puikiai susijungia drama ir komedija. Nors kartu su pagrindiniu personažu atsidursime tolimojoje Argentinoje, situacija, kai mažo miestelio gyventojai nori padaryti įspūdį prasisiekusiam kraštiečiui, turėtų būti gerai pažįstama daugeliui. O ir pats pagrindinis personažas – Nobelio literatūros premijos laureatas nėra rausvas ir pūkuotas, o veikiau savotiška argentinietiška daktaro Hauso versija. Tad pamažu viskas įsisuka į nesibaigiančią nesusipratimų, gausybės susitikimų, atsitiktinumų ir sutapimų bei tikrų ar pramanytų konfliktų gniūžtę, kuri kuo toliau, tuo labiau įgauna pagreitį.
„Trešnių skonis“ (pers. „T‘am e guilass“) – šiemet „Kino pavasaris“ pristato dvi retrospektyvas. „Trešnių skonis“ – tai pernai mirusio Irano režisieriaus Abbaso Kiarostamio filmas, 1997 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas Auksine palmės šakele. Rimtas, lėtas, persismelkiantis, keliantis filosofinius klausimus, į kuriuos atsakymus susirasti paliekama patiems žiūrovams. Tai keistas ir paslaptingas filmas, paliekantis ilgalaikį įspūdį – dėl to jį vertėtų pamatyti.
Malonaus žiūrėjimo ir įdomių atradimų!
