Straipsnis

Geriausi XXI amžiaus filmai pagal režisierius (1 dalis)

Viktė Džiaugytė. 2017 06 13

Geriausi XXI amžiaus filmai pagal režisierius (1 dalis)

Neseniai amerikiečių leidinys „The New York Times“ paskelbė „Geriausių iki šiol XXI amžiaus filmų TOP 25“, kurį sudarė kino kritikai. Dabar atėjo eilė režisieriams – jiems buvo užduotas tas pats klausimas. Telefonu ar elektroniniu paštu Antoine‘as Fuqua, Sofia Coppola, Paulas Feigas, Denis Villeneuve‘as, Brettas Ratneris ir Alexas Gibney‘is pabandė atsakyti, kokie XXI-ojo amžiaus filmai sujaudino juos kaip žiūrovus ir privertė susimąstyti kaip režisierius. Žemiau pateikiami jų įvardyti filmai ir trumpi komentarai, pagrindžiantys tokį pasirinkimą.

 

Antoine Fuqua

Filmų „Išbandymų diena“ (angl. „Training Day“), „Šaunusis septynetukas“ (angl. „The Magnificent Seven“) režisierius

Antoine Fuqua

Man patinka visų tipų filmai: juostos su stipriais pagrindiniais personažais, kaip „Bus kraujo“ (angl. „There Will Be Blood“, 2007 m.) ir pramoginiai, tokie kaip „Gravitacija“ (angl. „The Gravity“) ar „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“, 2009 m.), kurie nukėlė mane į kitokias erdvės ir pripildė nuostabos – priminimo, kad visi turime nesustoti įgyvendindami savo viziją. „Tvoros“ (angl. „Fences“, 2016 m.) priminė man vaikystę Pitsburge; „Miunchenas“ (angl. „Munich“, 2005 m.) pamokė mane, tuo pačiu metu būdamas pramoginis ir įtemptas – tokiu būdu, kokį tik Stevenas Spielbergas ar Hitchcockas gali pasiekti. Ir, kaip ir visiems kitiems, man patinka semti kukurūzų spragėsius, atsilošti ir mėgautis tokiu Holivudu, koks jis yra tokiuose filmuose kaip „Gladiatorius“ (angl. „The Gladiator“), kuris sugrąžina į Davido Leano laikus, kai buvo kuriami epiniai filmai.

Sutrumpinti šį sąrašą buvo nemenkas žygdarbis – tad štai, prašom!

1. „Tvoros“ – meistriškos vaidybos šventė. Denzelis Washingtonas padarė neįtikėtiną darbą ne tik režisuodamas, bet ir išlaikydamas lazerio tikslumo susikaupimą ir discipliną bei nenutoldamas nuo tiesos ir perkeldamas į didįjį ekraną vieną iš talentingiausių ir žinomiausių dramaturgų. Tikiu, kad Augustas Wilsonas tuo didžiuotųsi.

2. „Lūšnynų milijonierius“ (angl. „Slumdog Millionaire“, 2008 m.) – nukėlė mus į pasaulį, kokio aš niekada prieš tai nebuvau matęs ir įgyvendino jį be skrupulų išmėsinėdamas. Tai ne tik jaudinantis, tačiau ir nuoširdus, pavojingas ir pramoginis filmas.

3. „Pabaisos iš laukinių Pietų“ (angl. „Beasts of Southern Wilde“, 2012 m.) – vaizdingas ir giliai jaudinantis, be jokių tų Holivudo triukų. Kažkieno neatrastas pasaulis mūsų pačių galiniame kieme.

4. „Taikinys Nr. 1“ (angl. „Zero Dark tvirty“) – reikšmingas įvykių, atvedusių prie bin Ladeno nužudymo, atpasakojimas, išlaikantis intensyvumą ir įtampą, net ir tais momentais, kai buvo rodomi du kambaryje besikalbantys žmonės. Manau, kad Kathryn Bigelow atliko meistrišką darbą, o Marko Boalo scenarijus buvo protingas, įtemptas ir jaudinantis.

5. „Įsikūnijimas“

6. „Miunchenas“

7. „Bus kraujo“

8. „Pianistas“ (angl. „The Pianist“, 2002 m.) – ne tik Adrianas Brody‘is fantastiškai įkūnijo Wladyslawą Szpilmaną, bet ir Romanas Polanskis nusivedė mus į šią tragišką kelionę elegantiškai ir emocionaliai. Ir tai yra filmas, kurį aš žiūrėjau keletą kartų ir visada jo kadruose pamatau kažką naujo.

9. „Rytietiški pažadai“ (angl. „Eastern Promises“, 2007 m.) – Viggo Mortensenas buvo vienas šalčiausių gangsterių, kokius man paskutiniu metu teko matyti, o jo vaidyba buvo detali, pavojinga ir gąsdinanti tiek, kiek tik įmanoma. Šis filmas atsiduria tarp kitų visų laikų mano mėgstamiausių filmų apie gangsterius, tokių kaip Michaelo Manno „Karštis“ (angl. „Heat“) ar Scorsese‘ės „Geri vyrukai“ (angl. „Goodfellas“).

10. „Gladiatorius“

 

Sofia Coppola

Filmų „Pasiklydę vertime“ (angl. „Lost in Translation“), „Marija Antuanetė“ (angl. „Marie Antoinette“) režisierė.

Sophia Coppola

Sophia Coppola

Man dažniausiai patinka subtilesni filmai, bet galiu mėgautis visais žanrais. [Šiam sąrašui] aš tiesiog pagalvojau apie filmus, kurie man patinka paskutinius penkiolika, dvidešimt metų. Laikau juos įkvepiančiais, ypač jei tai yra kažkas, ko niekada anksčiau nesi matęs ir nė iš tolo nepanašu į tai, ką aš darau.

1. „Force Majeure“ (2014 m.) – gera vaidyba – man patiko tos tiek daug pasakančios akimirkos, detalės.

2. „Baltas kaspinas“ (vok. „Das weisse Band“, 2009 m.) – mėgstu „Baltą kaspiną“ už jo [juodai baltą] formatą, tai leido taip gyvai pajusti vaizduojamą laikotarpį (Vokietija prieš I-ąjį pasaulinį karą).

3. „Laukiniai“ (angl. „The Savages“, 2007 m.) – už vaidybą [Lauros Linney ir Philipo Seymouro Hofmano] bei už humoro ir liūdesio mišinį.

4. „Galva į sieną“ (vok. „Gegen die Wand“, 2005 m.)

5. „Tėtukas namie“ (angl. „Daddy‘s Home“, 2015 m.) – vienintelis filmas, kuris žiūrint kartu  vienodai patiko man ir mano vaikams! Man patinka Willas Ferrelis ir šį filmą yra miela bei linksma žiūrėti kartu su augančiais vaikais.

6. „Po oda“ (angl. „Under the Skin, 2014 m.) – [Scarlett Johansson] čia buvo tokia gera – puikus pasirinkimas; o [šis filmas] – toks keistas ir inovatyvus tuo, kaip buvo nufilmuotas, bei tuo, kad į jį įtraukti realūs žmonės. Manau, kad šis filmas turėjo sulaukti didesnio pripažinimo.

7. „Nerealieji“ (angl. „The Increadibles“, 2004 m.)

8. „Kartu“ (šved. „Tillsammans“, 2001 m.) – man patinka šio režisieriaus [Lukas Moodysson] „Mes geriausios!“ (šved. „Vi är bäst!“, 2013 m.), bet „Kartu“, pasakojantis apie aštuntojo dešimtmečio švedų komuną, yra toks geras.

9. „Žmogus grizlis“ (angl. „Grizzly Man“, 2005 m.)

10. „Ida“ (2014 m.)

11. „Akvariumas“ (angl. „Fish Tank“, 2010 m.) – atrodo labai realistiškai ir [režisierė Andrea Arnold] pagauna personažų jausmus ir susinepatoginimus.

12. „Ex Machina“ – vertas vien dėl Oscaro Isaaco šokio scenos!

Paul Feig

Filmų „Sunokusios pamergės“ (angl. „Bridesmaids“), „Vaiduoklių medžiotojai“ (angl. „Ghostbusters“)

'Taffe Maedels' Photocall

Paul Feig

Aš esu labai neciniškas kino kūrėjas. Man patinka pakylėjančios pabaigos, mėgstu romantiką, tiesiog filmus, kurie gerai nuteikia. Geriausia, ką kada nors esu patyręs – kai kažkada pamiršau, kad žiūriu filmą. O kaip kino kūrėjas, aš galvoju: „Kaip jie visa tai padarė?“

Mano mėgstamiausi filmai, ne eilės tvarka:

• „Napoleonas Dinamitas“ (angl. „Napoelon Dinamite“, 2004 m.) – vienas iš tų filmų, kuriuos galėčiau žiūrėti vėl ir vėl, nes jis toks nurautas. Atrodo, kad komedijos žanre esame viską matę ir viską išbandę, tačiau tada pasigirsta originalus balsas ir ką, štai prašom.

• „Moulen Ružas“ (angl. „Moulin Rouge“, 2004 m.)

• „Gatvės muzikantas“ (angl. „Sing Street“, 2016 m.)

• „Deadpool“ (2016 m.)

• „Dabar jau tikrai šikna“ (angl. „This Is The End“, 2013 m.) – kas 10 ar 15 metų komedija žengia didelį žingsnį į priekį, kadangi kas nors padaro kai ką [rizikingo] ir man tai buvo būtent tai. Jie pašalino visus tuos elementus, be kurių, atrodė, viskas sugrius, – filmas buvo emocionalus ir juokingas ir tai jie pasiekė vaidindami patys save.

• „Amelija iš Monmartro“ (pranc. „Le Fabuleux destin d‘Amélie Poulain“, 2001 m.) – [Audrey Tautou buvo] tokia neįtikėtinai žavinga ir buvo taip malonu į ją, atliekančią šią vaidmenį, žiūrėti, bet tada imi viską sieti su tuo kinematografijos stiliumi – tokiu tiksliu ir vis tiek stilingu. Iš karto tai įsimyli. Vienintelis mano nusiskundimas: paskutinėje scenoje, kai ji važiuoja motoroleriu, norėčiau, kad motorolerį vairuotų ji, o vaikinas būtų už jos nugaros.

• „Tegyvuoja meilė“ (angl. „Love Actually“, 2003 m.) – Labiausiai neįmanomas dalykas pasaulyje – tai efektyviai žongliruoti skirtingomis siužetinėmis linijomis. Aš tiesiog mokausi iš šio filmo – ir aš vis dar esu jo pakerėtas ir vis dar nežinau kaip [režisierius Richardas Curtis] jį sukūrė.

• „Vienišas vyras“ (angl. „A Single Man“, 2009 m.)

• „Mėnulis“ (angl. „Moon“, 2009 m.) – šedevras. Ir vienas mano mėgstamiausių garso takelių.

• „Casino Royal“ (2006 m.) – dar vienas filmas, kurį galėčiau žiūrėti kasdien. Danielis Craigas yra mano mėgstamiausias Bondas. Ta parkūro scena filmo pradžioje – viena geriausių veiksmo tąsų per visą kino istoriją. Ir scena oro uoste su sunkvežimiu – tai ne tik chaosas, tai drama, daug ką sužinai apie personažus. Jei žiūrėdamas šitą šaudo – gaudo veiksmo filmą įsitrauki į pasakojamą istoriją, man TAI yra svarbus dalykas.

• „Mustangės“ (angl. „Mustang“, 2015 m.) – [Deniz‘ės Gamze Erguven debiutinis filmas apie penkias seseris Turkijoje] visiškai nurovė man stogą. Akivaizdu, man patinka filmai apie moteris, ieškančias savo gyvenimo kelio. Tai širdį draskantis, bet labai gražiai režisuotas filmas. Kai sukuri pirmą filmą ir jei jis yra geras, pirmą kartą pasaulis įsitaiso tavo galvoje ir pro tavo akis stebi pasaulį.


Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Ignas rašo:

    2017 06 14 - 20:04


    „Tėtukas namie“ rimtai???????????