Berlinalė 2017. Įspūdžiai ir atradimai. III dalis

Berlinalė 2017. Įspūdžiai ir atradimai. III dalis

Vasario 15-oji prasidėjo su konkursinės programos filmu „Sugrįžimas į Montauką“. Vokiečio Volkerio Schlöndorffo režisuota drama apie šešiasdešimtmečio rašytojo avantiūrišką bandymą atgaivinti seną romaną su advokate Nina vėlgi yra kankinančiai ilga ir ištęsta. Juostos neišgelbsti nei Stallano Skarsgårdo pasirodymas.

Toliau – dar vienas ispaniškas filmas. Ir dar vienas iš tų, kurių geriau nepamatyti. Šiaip mėgstu ispanišką kiną – ir mėgstu ne už ką kitą, o būtent už jo kokybę, bet, kaip ten sakoma krepšinyje: „Tiek metant, nori nenori pataikysi…“ (ar, kaip šiuo atveju, nepataikysi…), taip ir kine – daug žiūrint, nori nenori užtaikysi ir ant nekokio (kita vertus, kuo daugiau žiūri tuo labiau lavėja „uoslė“, padedanti išvengti tokių nesėkmių bet, vėlgi, ir ji ne visada suveikia). Taigi – dar vienas ispaniškas filmas, kurį, deja, tenka įrašyti į tų retų, bet nuvylusių ispaniškų juostų sąrašą, yra nekonkursinės programos filmas „Baras“ (isp. „El bar“). Álexo de Iglesios režisuota juosta prasideda kaip teatrinis (vėl!) filmas, netgi su komedijos elementais. Aštuoni visiškai atsitiktiniai ir tarpusavyje nepažįstami žmonės užstringa Madrido centre esančiame gal ir ne pačiame prašmatniausiame bare. Toliau įvykiai pakrypsta taip, kad filmas iš teatrinės komedijos pavirsta į siaubo filmą su visais jam privalomais atributais (taip, galima spėlioti, kuriems personažams pavyks išgyventi iki filmo pabaigos). Įdomiausia, kad režisieriui pavyksta suvaldyti savo pasirinktą žanrą, tačiau pirmoje filmo dalyje yra tikrai per daug triukšmo, per daug spiegimo, per daug sumaišties, per daug „genialių“, grynai teatrinių įžvalgų. Būtent to, kas kine atrodo kaip svetimkūnis, kas atgraso ir ko stengiuosi vengti kilometro spinduliu. Ir vis tik keista. Nes anksčiau matyta to paties Á. de Iglesios režisuota juosta komiška drama „Baladė liūdnajam trimitui“ (isp. Balada triste de trompeta“, 2010 m.) paliko labai gerą įspūdį.

Gražu kaip per Kalėdas. Vienas iš festivalio kino teatrų „CineStar“
Gražu kaip per Kalėdas. Vienas iš festivalio kino teatrų „CineStar“

Toliau programoje – vengrų drama „1945“. Juosta pasakoja apie 1945 m. metų vasarą – kaimas ruošiasi seniūno sūnaus vestuvėms, o apylinkėse pasirodo du holokaustą išgyvenę vyrai. Kyla panika, kad šie galbūt atvyko atsiimti kadaise jiems priklausiusio turto, prie to prisideda ir seniūno rezgamos intrigos, bei tai kad nuotaka vis tik myli kitą vyrą. Nors apie Ferenco Töröcko juostą sklando daug gerų atsiliepimų, vis tik stulbinančio ar sukrečiančio įspūdžio šis filmas nepalieka. Pasirinktas juodai baltas formatas šiek tiek referuoja į Michaelio Haneke‘s „Baltą kaspiną“ (vok. „Das weiße Band“, 2009 m.), tačiau galiausiai nieko gudresnio nepavyksta išspausti.

Dieną baigiu brazilų juosta „Švytuoklė“ (port. „Pendular“) iš „Panoramos“ programos. Nors Júlios Murat filmas, pasakojantis apie du jaunus menininkus – šokėją ir skulptorių – gyvenančius, kuriančius ir mylinčius vienas kitą gana neįprastoje apleisto fabriko erdvėje, taipogi yra pakankamai lėtas, savotiška vaizdų poetika ir skaidrumas palieka neblogą įspūdį.

Festivaliui artėjant prie pabaigos nuovargis ir persisotinimas filmais po truputį pradeda imti viršų. Kita vertus, kadangi Berlyne lankiausi pirmą kartą norėjosi bent šiek tiek laiko skirti ne tik festivaliui ir magiškam trikampiui tarp Marlene Dietrich Platz, Postadamer Platz bei Leipziger Platz, aplink kurį, kaip jau minėjau pradžioje, išsidėstę bent keli dideli kino teatrai (ar kino teatrais paverstos erdvės) bei spaudos centras. Taigi, kai vasario 16 d. – dieną, kurią švenčiamas Lietuvos Nepriklausomybė (valstybės atkūrimas), teutonų žemėje pažiūrėjau „tik“ du filmus. Abu iš konkursinės programos.

Vokiečių aktoriui Danieliui Brühliui skirta žvaigždė Berlyno žvaigždžių bulvare. Viena iš daugelio.
Vokiečių aktoriui Danieliui Brühliui skirta žvaigždė Berlyno žvaigždžių bulvare. Viena iš daugelio.

Pirmasis – korėjiečio Hong San –soo drama „Naktį viena paplūdimyje“. Juosta pasakoja apie aktorę, po nesėkmingai pasibaigusio romano su vyresniu vedusiu režisieriumi, nusprendusią padaryti pertrauką ir kuriam laikui sustabdyti karjerą. Už šį vaidmenį Kim Min-hee apdovanota Sidabriniu lokiu kaip geriausia aktorė. Filme daug pokalbių, daug susitikimų su skirtingais žmonėmis, tačiau mažai veiksmo. Dar vienas lėto filmo pavyzdys.

Antrasis tądien – dar vienas brazilų filmas „Žoakimas“ (port. „Joaquim“). Juosta, paremta tiek istoriniais aktais, tiek išmone, pasakoja apie Brazilijos nacionalinį didvyrį Joaquimą José da Silvą Xavierą, gyvenusį XVIII a. Leitenantas Joaquimas yra užsitikrinęs vardą, kaip patikimas aukso vagių gaudytojas, ir todėl tikisi greito paaukštinimo. Šis jam reikalingas dar ir dėl to, kad jis norėtų išpirkti laisvę juodaodei vergei. Tačiau Juočke vadinama vergė pabėga, o Joaquimas išsiunčiamas į naujas žemes ieškoti aukso. Iš tiesų, keista juosta, turėjusi potencialo būti visai neblogu ir intriguojančiu filmu. Deja, neblogai pradėjęs režisierius Marcelo Gomesas nuklysta į lankas (o jei tiksliau – bekraštes Pietų Amerikos pampas) ir didžiąją filmo dalį marina žiūrovus nuoboduliu, o kai pradeda megztis šiokia tokia intriga ir veiksmas filmas staiga nutrūksta.

Teresos Villaverde filmo „Etapas“ (port. „Colo“) seansą vis tik iškeičiu į pasivaikščiojimą po vakarėjantį Berlyną.

Na ir galiausiai vasario 17-oji. Apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“ ir sudėliojusi galimus scenarijus, vis tik įvykdau „misiją neįmanomą“ – atsikeliu į (pa)rytinį (o dievai, 9-os valandos) „Geros jums dienos“ (kin. „Hao ji le“) seansą. Pasakojimo centre atsiduria krepšys, pilnas pinigų, kuriuos iš savo boso pavogęs vaikinas ketina perduoti savo sužadėtinei, kad ši galėtų pasidaryti plastinę operaciją. Jian Liu animacija, skirta ne vaikams, vis tik labai smarkiai nesužavi.

Filmo „Ana, meile mano“ (pranc. „Ana, mon amour“) spaudos konferencija. Dalyvauja gausi filmo kūrėjų ir aktorių komanda. Režisierius Cãlinas Peteris Netzeris (penktas iš dešinės), šalia jo (į dešinę) - aktoriai Diana Cavallioti ir Mircea Postelnicu
Filmo „Ana, meile mano“ (pranc. „Ana, mon amour“) spaudos konferencija. Dalyvauja gausi filmo kūrėjų ir aktorių komanda. Režisierius Cãlinas Peteris Netzeris (penktas iš dešinės), šalia jo (į dešinę) – aktoriai Diana Cavallioti ir Mircea Postelnicu

Na ir paskutinis šiemetinėje Berlinalėje pažiūrėtas filmas buvo rumunų „Ana, mano meile“ (pranc. „Ana, mon amour“). Filmą galima lyginti su amerikiečių „Mano liūdna meilės istorija“ (angl. „My Blue Valentine“ 2010 m.). Tai pasakojimas apie tai, kaip meilė užsimezga, išsiskleidžia ir… išnyksta. Juostos centre atsidūrę Ana ir Toma išgyvena visus šiuos etapus. Režisieriaus Cãlino Peterio Netzero, kurio juosta „Vaiko pozicija“ (rum. „Pozitia copilului“) 2013 m. toje pačioje Berlinalėje iškovojo Auksinį lokį (Lietuvoje rodyta per „Scanoramą“), naująjį darbą lengva ranka būtų galima padėti į tradicinių romantinių dramų lentyną, jei ne ypatingas filmo montažas. Tiesa, iš pradžių šiek tiek užtrunka suprasti, kad taip, čia tie patys veikėjai, tik truputį skirtingais gyvenimo etapais, ir kad, taip, filmo vyksmas plėtojamas ne chronologiškai. Paties režisieriaus teigimu, toks sprendimas priimtas vengiant klišės. Panašu, kad triukas suveikė – festivalio žiuri tokį netradicinį montažą, kaip „suteikiantį filmui ypatingą meninę vertę“ apdovanojo Sidabriniu lokiu už didžiausią meninį indėlį. Juostą „Ana, mano meile“ visai netrukus bus galima pamatyti „Kino pavasaryje“.

Ką gi. Auf Wiedersehen, „Berlinale“ Palast. Padarau atsisveikinimo asmenukę, šalia stovintis paslaugus festivalio savanoris, pasipuošęs juodu paltu ir raudonu šaliku – skiriamąja festivalio savanorių uniforma – paslaugiai pasisiūlo pabūti fotografu ir padaro keletą nuotraukų, su juo dar persimetam keliais žodžiais. Tolesnėje programoje – Berlynas, net jei paskutinę dieną, kaip tyčia ir aptrauktas smulkaus lietaus šydu. Ir nors turėjau bilietą į Juliaus Sevcíko istorinę biografinę dramą „Masarykas“ (ček. „Masaryk“), jo taip ir nepamačiau. Tiesiog „International“ kino teatro paieškos užtruko taip ilgai, kad į pilną salę surinkusį seansą jau nebeįleido. Kita vertus, tą vakarą, po savaitės intensyvaus filmų žiūrėjimo ir maždaug 6 valandų pasivaikščiojimo (nuo Postdamer Platz iki Alexander Platz, į maršrutą įtraukiant Brandenburgo vartus, Reichstagą, Friedrichstadt Palast (nes juk taip gražiai apšviestas sutemus)), tai, kad nepatekau į paskutinį filmą, nebeatrodė didelis nuostolis ar praradimas.

Asmenukė iš 2017 m. Berlinalės
Asmenukė iš 2017 m. Berlinalės

Per visą festivalį pažiūrėjau 26 filmus – beveik pusę jų (12) sudarė konkursinės programos filmai („Apie kūną ir sielą“, „Vakarienė“, „Felisitė“, „Laukinė pelė“, „Fantastiška moteris“, „Baltosios naktys“, „Vakarėlis“, „Sugrįžimas į Montauką“, „Naktį viena paplūdimyje“, „Žoakimas“, „Geros jums dienos“ „Ana, mano meile“), dar keturi matyti filmai konkursinėje programoje nedalyvavo („Galutinis portretas“, „Gubernatoriaus namas“, „Pribuvėja“, „Baras“), Dar penki mano matyti filmai buvo iš Berlinalės „Panoramos“ programos („Karaliaus pasirinkimas“, „Odos“, „Užvedanti lopšinė“, „1945”, „Švytuoklė“), keturi – iš „Forumo“ programos („Šautuvas“, „Užtvanka“, „Ruduo, ruduo“, „Trys šviesos“) ir vienas iš specialiosios programos („Ispanijos karalienė“). Be to, per festivalį rodomi tokie filmai, kuriuos, kaip jau iš anksto buvo žinoma, tikrai bus galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose, tad nebuvo būtinybės tą žūt būt padaryti Berlyne (pvz., „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2 Traispotting”), „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“), „Pėdsakas“, „Kita vilties pusė“), tad šiemetinės Berlinalės programos matytų filmų sąrašą dar bus galima plėsti.

Šiaip bendras festivalio paliktas įspūdis – teigiamas. Vos nusileidus Berlyne, jau oro uoste galima užtikti informacinių stendų (ir festivalio katalogai čia yra nemokami ir nesaugomi po devyniais užraktais, ne taip, kaip esti mūsuose). O ir pačiame mieste jaučiama kino šventė – raudonos festivalio meškutės pasitinka prie visų kino teatrų, o Alter Potsdamer gatvė vakarais sužimba tokiomis šviesomis, kad gali susimaišęs pagalvoti, jog vėl atėjo Kalėdos. Na, ne Kalėdos – bet kino šventė, įtraukianti, viliojanti, siūlanti ir dovanojanti visą puokštę pačių įvairiausių filmų (kurių beveik niekas pasaulyje dar nematė!). Belieka išsirinkti.

Reziumuojant tai, ką man pavyko pamatyti (ir išsirinkti) iš gausios Berlinalės programos, galėčiau išskirti keletą filmų. Galbūt nedėliosiu griežto penketuko ar kokio kitokio numeruoto sąrašo, tiesiog pasakysiu, kad iš Berlinalės matytų filmų, kurie man labiausiai patiko ir kuriuos galėčiau rekomenduoti kitiems, būtų šie: „Fantastiška moteris“, „Vakarėlis“, „Laukinė pelė“, „Apie kūną ir sielą“. Visai neblogai „susižiūrėjo“ „Ana, mano meile“, „Švytuoklė“, „Pribuvėja“, „Ispanijos karalienė“, „Karaliaus pasirinkimas“). Visa kita, deja, dažniausiai kėlė žiovulį. Tačiau kita vertus, kartais tai yra vienintelis būdas atrasti, kas labiausiai džiugina – tas juostas, kurias gali kad ir sau asmeniškai įvardyti „festivalio filmais“ (kad ir ką benuspręstų garbioji žiuri). Tad to ir norisi palinkėti visiems – atradimų! Jei ir ne pačioje Berlinalėje, tai bandant iš jos parvežtus filmus Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles