Vasario 12-oji filmų žiūrėjimo prasme vėlgi buvo tokia pati produktyvi. Vis tik vieno iš šią dieną matytų filmų dabar norėčiau būti nemačiusi. Iš viso. Ir tikrai ne todėl, kad galėčiau pažiūrėti dar kartą, kaip pasidūsaudami apie kai kuriuos savo mėgstamus filmus, kalba kino mėgėjai. Yra filmų, kuriuos pamačius norisi juos tiesiog „atmatyti“. Deja, „undo“ mygtuko niekur nėra, o informacija įrašinėjama sunkiai perprantamu atrankiniu / atsitiktiniu būdu – tad lentelė su klausimu „Ar tikrai norite visa tai išsaugoti atmintyje?“, neiššoka ir tenka bandyti suvirškinti (hm, hm, jei tik šitame kontekste šitas žodis iš viso tinkamas) tai, kas ką tik buvo rodoma ekrane. Kalbu apie jauno ispanų režisieriaus Eduardo Casanovos debiutinį ilgametražį filmą „Odos“ (isp. „Pieles“), pristatytą Berlinalės „Panoramos“ programoje. Išimtinai vien tik barbiškai rausva ir violetine spalvomis dekoruotose aplinkose plėtojasi penkios atskiros siužetinės linijos, kurias vienija bendras elementas – akivaizdūs personažų fiziniai trūkumai ir deformacijos. Jei pernai per „Kino pavasarį“ matėte Anderso Thomaso Jenseno juodąją komediją „Vyrai ir viščiukai“ (dan. „Mænd & høns“) ir manėte, kad tai keistas ir nučiuožęs filmas, tai „Odos“ pagal tą nučiuožimo laipsnį jį pralenkia ir palieka toli toli – taip toli, kad „Vyrai ir viščiukai“ (ar kiti panašūs filmai) ima atrodyti visai normalūs. Galite laikyti mane konservatyvia, ar neturinčia atitinkamo lygio humoro jausmo, tačiau, pardon, tiesiogine prasme antro galo humoras – vis tik ne mano skonio. O šiame filme „šlykštulus“ tipo epizodų yra ne vienas ir ne du. Aišku, gali kilti klausimas, kodėl pasilikau ir filmą pažiūrėjau iki pat pabaigos, jei jau buvo taip blogai, kaip bandau nupasakoti. Likti skatino smalsumas – iki kokio lygio DAR galima nusisvaigti. Po seanso Q&A (klausimų ir atsakymų) sesijoje dalyvavęs režisierius, paklaustas, kaip sugalvojo vieną itin absurdišką personažą, tiesiai šviesiai išpyškino, kad tokias mintis jam gimė… rūkant marihuaną. Q&A sesijos vedėjui neliko nieko kito, kaip tik palinkėti E. Casanovai nekeisti žolės tiekėjo.

Vis dar mintyse besispjaudydama dėl to, ką teko pamatyti ekrane (jau geriau būčiau žiūrėjusi konkursinės programos dalyvį – lenkų režisierės Agnieszkos Holland mistinę kriminalinę dramą „Pėdsakas“ (lenk. „Pokot“), kurią, kaip ir nuspėjau, bus galima pamatyti Lietuvoje per „Kino pavasarį“) patraukiau į kitą seansą – didelio anšlago per visą festivalį sulaukusios austrų komedijos „Laukinė pelė“ (vok. „Wilde Maus“), dalyvavusios konkursinėje programoje. Iki šiol nelankyto kino tearto Friedrichstadt Palast paieškos užtruko tiek, kad į seansą pavėlavau dvi minutes. Dvi lemtingas minutes, nubloškusias mane į patį didžiulės salės pakraštį. Tačiau net tai, kad filmą teko stebėti įstrižu kampu, nei nuotaikos, nei filmo nesugadino (kita vertus, po tokios patirties kaip „Odos“, yra labai labai nedaug dalykų, kurie galėtų palikti dar blogesnį įspūdį). Smagi komedija, kurią režisavo austras Josefas Haderis, juostoje atlikęs pagrindinį vaidmenį. „Laukinė pelė“ – jo režisūrinis debiutas. Nors ir ne tipinis konkursinis filmas (žinia, komedijoms, neva kaip „nerimtiems“ filmams šalia dramų ir trilerių dažnai tenka tenkintis antraplanėmis pozicijomis) nekvaila europietiška komedija paliko smagų įspūdį. Šią komediją bus galima pamatyti ir Lietuvoje.

Antrąją dienos dalį grįžtu į Potsdamo aikštę – iš pradžių vyksta konkursinės programos dalyvio „Gubernatoriaus namas“ (angl. „Viceroy‘s House“) „Gala“ pristatymas su Gillian Anderson ir kitais filmo aktoriais bei kūrėjais. Juostą režisavo indų sineastė Gurinder Chadha, kurios močiutei, pačiai asmeniškai išgyvenusiai filme vaizduojamą nelengvą laikotarpį, ir yra dedikuotas šis kūrinys. „Gubernatoriaus namas“ pasakoja apie paskutinį Indijos generalgubernatorių ir vicekaralių lordą Louisą Mountbateną, kuris atvyksta į Indiją, šiai jau iškovojus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos imperijos. Jo misija – kitokia nei jo pirmtakų, tačiau daugiakultūrę šalį drasko vidiniai nesutarimai, kuriuos būtina spręsti priimant drastiškus sprendimus. Didžiųjų istorinių įvykių fone, antrame plane plėtojama musulmonės ir pandžabio meilės istorija.

Kaip ten sakoma – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tad (kino prasme) gal ir ne visai kaip prasidėjusią dieną pabaigė itin stipri konkursinės programos drama „Fantastiška moteris“ (isp. „Una mujer fantástica“), režisuota čiliečio Sebastiáno Lelio. Ankstesnis jo filmas „Glorija“ (isp. „Gloria“) 2014 m. buvo tapęs „Kino pavasario“ atidarymo filmu. S. Lelio vėl kuria ryškų moters portretą, tik šįkart jis leidžiasi daug giliau, šalia dominuojančio netekties elemento įpindamas nepripažinimo ir atstūmimo temą. Daugelio kino kritikų vertinimų pagrindinė šio filmo aktorė Daneila Vega buvo laikoma favorite gauti Sidabrinį lokį (deja, jį iš jos paveržė korėjietė Kim Min-hee, už vaidmenį juostoje „Naktį viena paplūdimyje“ (kor. „Bamui haebyun-eoseo honja“)). Be apdovanojimų ši juosta neliko – Sidabrinis lokys jai atiteko už geriausią scenarijų. O mano asmeniniu vertinimu „Fantastiška moteris“ buvo, ko gero stipriausias Berlinalės filmas. Šį filmą bus galima pamatyti „Kino pavasario“ „Festivalių favoritų“ programoje – tad jei dar neapsisprendėte, ką žiūrėti, į šį filmą tikrai derėtų atkreipti dėmesį.

Vasario 13 d. rytinius žiniasklaidai skirtus seansus iškeičiu į „Panoramos“ programoje pristatytą marokiečių režisieriaus Hichamo Lasri komediją „Užvedanti lopšinė“ (angl. „Headbang Lullaby“), kuri festivalio kataloge apibūdinama kaip „vizualiai užburianti pasaka“. Nežinau, gal dėl to, kad tikėjausi kažko panašaus į neseniai Lietuvoje rodytą iraniečio Mani Hanghighi vizualiai išties pribloškusį sunkiai nusakomo žanro (nuotykių, mistikos, siaubo?) filmą „Drakonas atvyksta!“ (pers. „Ejdeha Vared Mishavad!“), kuris pernai taip pat dalyvavo Berlinalės pagrindinėje konkursinėje programoje, lėta ir, toli gražu, nė per pusę tokia įspūdinga „Užvedanti lopšinė“ šiek tiek nuvylė. Kita vertus, vis tik tai savotiškai įdomus filmas, vertas išrankaus skonio žiūrovų dėmesio.

Toliau – konkursinės programos filmas „Baltosios naktys“ (vok. „Helle Nächte“). Šioje juostoje pagrindinį vaidmenį atlikęs austras Georgas Friedrichas galiausiai buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu kaip geriausias festivalio aktorius. Vokiečio Thomaso Arslano režisuota juosta pasakoja apie Michaelio ir Luiso – tėvo ir sūnaus – kelionę į Norvegiją. Jiedu ten keliauja sužinoję apie Michaelio tėvo (Luiso senelio) mirtį. Kelionės tikslas – ne tik tinkamai atsisveikinti su velioniu ir sutvarkyti visus su laidotuvėmis susijusius formalumus, bet ir pabandyti atgaivinti kadaise nutrūkusį ryšį. Deja, lėta juosta vėlgi yra pakankamai nuobodi, o be kvapą gniaužiančių Norvegijos kraštovaizdžių joje ko nors daugiau nelabai yra.

Diena baigiasi vėl „Friedrichstadt Palast“ su vienu iš specialiųjų seansų – ispano Fernando Truebos komiška drama „Ispanijos karalienė“ (isp. „La reina de España“) su Oskaro laureate Penelope Cruz. F. Truebos juosta „Gražioji epocha“ (pranc. „Belle epoque“, 1992 m.) 1994 m. apdovanota Oskaru geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o animacinis filmas „Čiko ir Rita“ (isp. „Chico y Rita“, 2010 m.), kuriam rašė scenarijų ir buvo vienas iš režisierių, 2012 m. pelnė Oskaro nominaciją geriausio animacinio filmo kategorijoje. Grįžtant prie naujausio jo darbo – „Ispanijos karalienės“ galima pasakyti, kad tai filmas apie filmą (arba filmas filme), panašiai kaip François Truffaut „Amerikietiška naktis“ (pranc. „La nuit américaine“, 1973 m.) ar Jeano Luco Godardo „Aistra“ (pranc. „Passion“, 1982 m.). Žinoma, iki Naujosios bangos meistrų F. Truebos juosta gal ir netraukia (kita vertus, „Ispanijos karalienė“ tokių ambicijų ir neturi), tačiau „susižiūri visai smagiai, nepaisant kai kurių logikos spragų ir gana ryškaus kičo.

Vasario 14-oji. Kol visi tie, kas liko už festivalio ribų vienas kitam dalijo širdeles, keitėsi atvirukais, ar, susikibę už rankų ėjo žiūrėti kokio romantiško filmo, Berlinalė tekėjo įprastu ritmu. Keturi filmai. Nusprendžiu ignoruoti konkursinę programą ir suomio Aki Kaurismãki komišką dramą „Kita vilties pusė“ (suom. „Toivon tuolla puolen“) (taigi vis tiek rodys per „Kino pavasarį“) ir vokiečio Andreso Veielio dokumentiką „Beuys“ (dokumentika, aha), lengva ranka iškeičiu į kitus seansus. Ryte, „Friedrichstadt Palast“ – kandaus britų humoro prifarširuota komiška drama „Vakarėlis“ (angl. „The Party“). Nors, kaip jau minėjau, teatrinių filmų dažniausiai nepernešu, vis tik šią britės Sally Potter režisuotą juostą tvirtai galėčiau įrašyti tarp savo asmeninių Berlinalės favoritų. Juostos stiprioji pusė – įspūdinga aktorių komanda, sukūrusi ryškius, savitus ir įsimenančius personažus. O režisierei, nepaisant tų personažų gausos, pavyko juos visus suvaldyti –kiekvienas iš jų yra svarbus ir reikalingas. Ypač žavi Patricia Clarkson ir jos įkūnyta kandi ir ciniška Eiprilė, vienintelė iš visų susirinkusių į draugų vakarėlį, nepametanti galvos ir šalto mąstymo. Filmui savito žavesio ir netgi galbūt šiokios tokios „film noir“ stilistikos prideda juodai baltas formatas.

Toliau – prancūzo Martino Provosto drama „Pribuvėja“ (pranc. „Sage femme“), su dviem Prancūzijos kino padangėje itin ryškiai spindinčiomis Catherinomis – Catherine Deneuve ir Catherine Frot. Juosta, kurią išvys ir Lietuvos žiūrovai, pasakoja apie Klerę (akt. C. Frot), ilgus metus dirbančią akušere gimdymo namuose ir padedančią pasaulį išvysti daugybei kūdikių. Tačiau netikėtai į jos gyvenimą grįžta žmogus, kurio ji visai nelaukė – dabar jau velionio tėvo meilužė Beatrisė (akt. C. Deneuve). Maža to, kad ji drįsta susisiekti su Klere – pasirodo, kad Klerė Beatrisei yra vienintelis žmogus, kuriuo ši gali pasikliauti. Po seanso spaudos konferencijoje M. Provostas pasakojo, kad sukurti tokį filmą ir dedikuoti jį visoms pribuvėjoms ir akušerėms jį paskatino jo paties gimimo istorija – būsimasis režisierius pasaulį išvydo labai sunkiai, o gimdymą priėmusi akušerė tapo kraujo donore ir taip prisidėjo prie ką tik užgimusios gyvybės išsaugojimo.

Diena baigiasi dviem azijietiškais filmais – korėjiečio Woo-jin Jango „Ruduo, ruduo“ (angl. „Autumn, Autumn“) – ypatingo lėtumo juosta praktiškai be siužeto, kurią sudaro vien tik dialogai („Forumo“ programa); bei japono Kôki Yoshidos muzikinė drama „Trys šviesos“ (jap. „Mittsu no hikari“), pasakojanti apie skirtingus žmones – vaikino paliktą vaikų darželio auklėtoją; skambučių centro operatorę, nebeturinčią jokio ryšio su savo sutuoktiniu, patrauklų teniso trenerį bei jo draugą, – kuriuos suvienija muzika. Nors ir palieka stipresnį įspūdį, nei korėjietiškais kūrinys, vis tik ir šis filmas atrodo ganėtinai ištęstas ir lėtas.