Nuo 67-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio pabaigos, kai paaiškėjo laureatai ir buvo išdalyti sidabriniai ir auksiniai lokiai, praėjo 2 savaitės. Per tą laiką susigulėjo įspūdžiai ir prisiminimai, todėl „Buvau kine“ kviečia savo skaitytojus susipažinti su viskuo, kas sutilpo į ilgą trijų dalių straipsnį. Jį paskaityti turėtų būti įdomu ir tiems, kurie ruošiasi artėjančiam „Kino pavasariui“ ir apimti desperacijos dėl gausybės filmų, vis dar negali apsispręsti, ką išsirinkti – šiemet Berlyne buvo parodytas ne vienas filmas, kurį Lietuvos kino žiūrovai turės progos išvysti jau visai netrukus. Tačiau ar visus juos taip ir verta beatodairiškai žiūrėti – čia jau atskiras klausimas, į kurį šiokį tokį atsakymą ar patarimą (o gal ir tiesioginę rekomendaciją ar, priešingai įspėjimą) atrasite šiame straipsnyje.

Šiemet pirmą kartą vykau į tarptautinį Berlyno kino festivalį. Tiesa, tai nebuvo pirmasis „užsienietiškas“ kino festivalis, kuriame teko lankytis – pirmoji tokia patirtis buvo 2014 m. La Rošelėje. Žinoma, La Rošelė vis tik ne Berlynas, kuri kartu su Kanais ir Venecija sudaro svarbiausių ir reikšmingiausių Europos kino festivalių sunkiasvorę trejybę. Tą galima pajusti tiek iš skirtingo festivalių ritmo, tiek iš žiniasklaidos, nušviečiančios renginį, dėmesio, tiek, galų gale, raudonuoju kilimu žengiančių didesnių ar mažesnių kino žvaigždžių skaičiumi. Bet apie viską iš eilės.

Į Berlyną atvykau vasario 9-osios vakare. Kol iš oro uosto nusigavau iki Aleksandro aikštės, netoli kurios esantys apartamentai, kuriuos dalijomės su penkiais filmų platintojais iš Estijos, per festivalį buvo tapę laikinais namais, jau buvo per vėlu važiuoti į spaudos centrą pasiimti žurnalistams skirtos akreditacijos kortelės. Tiek jau to – tiek filmų, kiek pamačiau per visą festivalį, kuriam laikui tikrai pakaks. Bent jau iki „Kino pavasario“, kuris irgi artėja septynmyliais žingsniais. Vis tik galima paminėti, kad Berlyno kino festivalį šiemet atidarė prancūzo Etienne‘o Comaro režisūrinis debiutas „Džango“ (pranc. „Django“), pasakojantis apie romų kilmės muzikantą Django Reinhartą – šio filmo Berlyne taip ir nepavyko pažiūrėti. Kita vertus, jis ir nebuvo tų prioritetinių‚ „būtinų pamatyti“ filmų sąraše.

Jei pirmąją festivalio dieną lengva širdimi buvo galima skirti atvykimo, įsikūrimo ir adaptacijos reikalams, per daug nieko nepraleidžiant, nuo antrosios festivalis startavo pilnu tempu. Visų pirma ryte užduotis Nr. 1 – pasiimti akreditacijos kortelę, kuri atveria visas kino teatrų salių duris. Ar beveik visas. Su spaudos akreditacija laisvai galima patekti į visus specialiai žurnalistams skirtus seansus (paprastai rodomus 9 ir 12 val. pagrindiniuose festivalio rūmuose Berlinale Palast ir 15 val. „CinemaxX“ kino teatre). Norint patekti į vėlesnius seansus, į juos reikia pasiimti žurnalistams skirtus bilietus – patartina iš anksto, planuojant rytdienos seansų tvarkaraštį. Va čia ir prasideda aukštoji matematika – ypač, jei žiniasklaidai skirtą konkursinės programos seansą susigundei iškeisti į labiau tą valandą dominusį filmą (ar tiesiog dar vieną miego valandą), tačiau vis tiek kažkaip norisi „pasivyti“ įvykius ir nelikti tuo, kuris būryje aptarinėjančių vieną ar kitą filmą lieka vienintelis jo nematęs ir tegali mąsliai linkčioti galva ir karts nuo karto įterpti supratingą „mhm“ apie tai, ko iš tikrųjų nė nenutuokia.

Bet visa tai pirmą dieną dar nėra taip aktualu – kol kas net ir į tos pačios dienos seansus galima patekti be didesnių problemų. Tad nuvykusi į Potsdamo aikštę, aplink kurią išsidėstę gal penki Berlinalės filmus rodantys kino teatrai (įskaitant ir penkiaaukštį kino teatru paverstą Berlinale Palast) ir žiniasklaidos centras, kuriame vyksta spaudos konferencijos, gaunu savo stebuklingąją kortelę ir ja pasipuošusi keliauju žiūrėti pirmojo filmo. Juo tapo Oveno Movermano drama „Vakarienė“ (angl. „The Dinner“) su Steve‘u Cooganu, Laura Linney, Richardu Geeru ir Rebecca Hall. Nepaisant solidaus aktorių kolektyvo ryškiai teatrinio tipo filmas iš konkursinės programos didesnio įspūdžio nepaliko. Nors paskui iš karto po seanso vykusioje spaudos konferencijoje filmo režisierius sakė norėjęs padaryti „šiek tiek gilesnį kūrinį, neapsiriboti vien šeimos rato problemomis“, panašu, kad sumanymas ne itin pavyko ir kokių nors ypatingų gelmių filmas nepasiekia.

Nieko tokio – festivalis dar tik prasideda. Antrasis seansas – daug įsimintinesnis ir labiau dėmesio vertas vengrų režisierės Ildikó Enyedi kūrinys „Apie kūną ir sielą“ (vengr. „Teströl és Lélekröl“), galiausiai pripažintas geriausiu festivalio filmu ir apdovanotas Auksiniu lokiu. Gerąja prasme keista drama su subtilaus humoro elementais, netradicine ir šokiruojančia aplinka ir įsimintinais personažais tikrai nusipelnė tokio įvertinimo. Nors vis tik tai nebuvo mano asmeninis favoritas lokių statulėlių dalybose. Filmą bus galima pamatyti ir Lietuvoje.

Pirmąją „tikrą“ festivalio dieną baigiu norvegų istorine biografine drama „Karaliaus pasirinkimas“ (norv. „Kongens nei“), kurią režisavo žinomas skandinavų kino kūrėjas Erikas Poppe‘as (jo filmai rodyti ir Lietuvoje, per „Scanoramos“ festivalį). Apie nacistinės Vokietijos ultimatumą Norvegijai per II pasaulinį karą ir šios šalies simbolinio vadovo – karaliaus Hakono VII-ojo apsisprendimą pasakojanti istorinė juosta buvo šiemetinis Norvegijos pretendentas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje ir sausio mėnesį buvo atrinkta į trumpąjį sąrašą. Filmas gana detaliai bando pavaizduoti tiek istorinius įvykius, tiek tvyrančią atmosferą, tiek Hakono VII-ojo – kaip karaliaus ir kaip piliečio – poziciją.

Trečiąją festivalio dieną (vasario 11 d.) į filmų taupyklę įkrito dar keturi kreditai – diena prasidėjo šiokiu tokiu vėlavimu į žiniasklaidai skirtą nekonkursinėje programoje rodytos biografinės dramos „Galutinis portretas“ (angl. „Final Portrait“) seansą. Ką gi, į salę įleidžia, bet tenka kabarotis į penktą aukštą ir filmą stebėti iš pačios palubės. Pati amerikiečio Stanley‘io Tucci juosta, pasakojanti apie šveicarų dailininką ir skulptorių Alberto Giacometti (akt. Geofrey Rush) yra gana tradicinio pobūdžio tokio tipo (dailininkas – modelis – kūrybos procesas) filmas. Čia nėra nei tokios įtampos kaip Jacques‘o Rivette‘o „Gražiojoje vaidininkėje“ (pranc. „La belle noiseuse“, 1991 m.), nei ypatingos vizualinės estetikos kaip Gilles‘o Bourdos „Renuare“ (pranc. „Renoir“, 2012 m.). Bet yra Paryžius, kurį atpažįstame gal ne tiek iš jo ikoniškų vaizdų, kiek iš saldžių melodijų, ir šiek tiek komiškas menininko paveikslas. Gal ir nėra visai blogai, bet jau matyta.

Antrasis seansas – senegaliečių režisieriaus Alaino Gomis filmas „Felisitė“ (pranc. „Félicité“) – bendras Prancūzijos, Belgijos, Senegalo, Vokietijos ir Libano darbas, konkursinės programos filmas. Juostos centre atsiduria Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) baro dainininkė Felisitė, privalanti skubiai surinkti didelę pinigų sumą tam, kad gydytojai operuotų į avariją patekusį jos keturiolikmetį sūnų. Pirma filmo dalis, nors ir pristatanti nenaują istoriją, „susižiūri“ visai neblogai. Tačiau antrąją filmo valandą laisvai buvo galima trumpinti bent perpus – tai, kas vyksta teoriškai antrojoje dalyje, neturi jokios įtakos finalui, kuris, iš esmės, jau kaip ir aiškus – tiesiog ir taip pakankamai lėtas filmas nusitęsia iki kankinančios (ir migdančios) amžinybės. Vis tik tarptautinės žiuri, kuriai šiemet vadovavo olandų režisierius Paulas Verhoevenas nuomone, „Felisitė“ nusipelnė Didžiojo žiuri prizo. Jei vis tik susigundysite žiūrėti šį filmą per „Kino pavasarį“, tai verta padaryti bent jau dėl originalaus ir itin gero garso takelio.

Tiesa, jei jau „Felisitė“ pasirodė pakankamai lėtas ir ištęstas, tai jis nebuvo nė per pusę toks lėtas, kaip brazilo Davi Pretto kriminalinė mistinė drama „Šautuvas“ (angl. „Rifle“) („Forumo“ programa). Tai filmas praktiškai be siužeto, su retais dialogais, pilnais nutylėjimų; su klajojimu po laukus, mąsliu žvilgsniu horizonto link… Nieko neprimena? Jei pastraipą skaitytumėte ne nuo pradžios, o nuo antrojo sakinio, būtų galima pagalvoti, kad kalbama apie kokį nors lietuvišką „meną“. Beje, filmo pristatyti atvykęs režisierius nebuvo vienintelis brazilas pasinaudojęs proga atkreipti pasaulio dėmesį į jo gimtinėje menininkų atžvilgiu vykdomą prieštaringą vyriausybės politiką.

Dieną baigiu su liuksemburgiečių režisierės Lauros Shroeder prancūzakalbe juosta „Užtvanka“ (pranc. „Barrage“) („Panoramos“ programa), pasakojančia apie jauną moterį Kateriną, grįžusią po dešimties metų ir bandančią iš naujo „prisijaukinti“ paliktą dukterį bei išvengti konfliktų su savo pačios motina, pas kurią ir auga jos mergaitė. Tai vėlgi gana lėto tipo juosta, kurią galima bent iš dalies priskirti kelio filmams. „Užtvankoje“ vaidina prancūzų aktorė Isabelle Huppert, šiemet pretendavusi į Oskarą geriausios aktorės kategorijoje už vaidmenį P. Verhoeveno (Berlinalės žiuri pirmininko) dramoje „Ji“ (pranc. „Elle“) bei jos tikra dukra Lolita Chammah. Šį filmą Lietuvoje taip pat bus galima pamatyti per „Kino pavasarį“.