Pernai visas pasaulis siautėjo dėl pimpačkiukų – geltonųjų padarėlių, iki tol tik epizodiškai pasirodžiusių filmuose „Bjaurusis aš („Despicable Me“ 2010 m. ) ir „Bjaurusis aš 2“ („Despicable Me 2“,2013 m.), garbei sukurtas ilgametražis animacinis filmas „Pakalikai“ („Minions“, 2015 m.) gana greitai tapo ne tik milijonieriuimi, bet ir milijardieriumi. Šio filmo kūrėjas Chrisas Renaud kartu su Yarrow Chaney, kuris taip pat yra prisidėjęs prie pimpačkiukų filmų, šiemet siūlo kiek kitokią juostą – animatoriai kviečia sužinoti, ką mūsų mylimi naminiai gyvūnėliai veikia tada, kai mes uždarome duris ir išeiname į darbus ar mokymo įstaigas.

Taigi, Niujorke gyvena mielas nedidelis šuniukas Maksas. Jo gyvenimas yra toks, kokio tik šuo galėtų norėti. Su savo šeimininke Keite Maksas išgyveno daugybę smagių akimirkų. Viskas būtų dar geriau, jei Keitė kasryt neišeitų iš namų – Maksas išbandė visus šuniškas gudrybes, kad ją sustabdytų, tačiau niekas negelbsti. Tad šuneliui nebelieka nieko kito, kaip tik kasdien atkakliai sėdėti įsmeigus žvilgsnį į duris ir laukti sugrįžtančios šeimininkės. Tokio susikaupimo neišblaško netgi kiti vieni kaimyniniuose butuose likę gyvūnėliai – Maksą slapta įsimylėjusi balta Pomeranijos špicų veislės kalaitė Gidžet, tingi apvalaina katė Chloja, turinti akivaizdžių antsvorio problemų, taksas Badis, mopsas Melas, kanarėlė Žirniukas. Tačiau vieną dieną Makso gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai Keitė namo parsiveda iš prieglaudos paimtą Djuką, dydžio sulig puse spintos. Djukas yra didelis, gauruotas, negražus, jis išstumia Maksą iš jo guolio ir be abejo, vagia iki šiol tik Maksui skirtą Keitės dėmesį. Žinoma, Maksas nėra linkęs taikstytis su tokia situacija ir yra pasiryžęs atsikovoti prarastą teritoriją ir pozicijas. Tačiau jau kitą dieną jiedu su Djuku įsipainioja į tokius nuotykius, apie kokius niekada nė nesapnavo…

Jei esate matę (o greičiausiai esate) kokį nors animacinį (ar a la visai šeimai orientuotą) filmą, kuriame pagrindinis personažas kiekviena savo animacinio kūno ląstele priešinasi naujovėms, dažniausiai pasireiškiančiomis jam visiškai nepriimtinu naujoku, tai žinot, kuo viskas paprastai baigiasi. Ne išimtis ir „Slaptas augintinių gyvenimas“ – na bet tokios atomazgos galima tikėtis jau nuo pat to momento, kai Makso šeimininkė pro duris įtempia tą rudų gaurų kaugę, kuri, pasirodo, yra naujas augintinis Djukas. Taip, „Slaptas augintinių gyvenimas“ iš esmės sukaltas pagal tą pačią klišę, kaip kad ir tas pats „Bjaurusis aš“, tačiau nors ir žinome, kad iš taško A pabaigoje neišvengiamai atsidursime taške B, kiekvieną kartą ta atkarpa, jungianti minėtus taškus, nueinama šiek tiek skirtingai.
Taip ir šiuo atveju., „Slaptas augintinių gyvenimas“ nepasakoja, ką mūsų gyvūnėliai paprastai veikia mums išėjus ir palikus juos vienus – tai pasakojimas apie nuotykį, į kurį įsipainioja Maksas ir Djukas, o šalia jų matome dar visą tuntą skirtingų personažų, kuriuos sąlyginai galima skirstyti į draugus, priešus ir žmones (nors šie taipogi gali būti tiek draugai (šeimininkai), tiek priešai (valkataujančių gyvūnų gaudytojai)).

Nors pagrindiniai personažai Maksas ir Djuks yra pakankamai simpatiški, tačiau vis tik ganėtinai nuspėjami ir mažumą stokojantys charizmos ir originalumo. Įdomesni ir charakteringesni veikėjai lieka truputį nuošaliau –dažnai daug įdomiau stebėti kiek naivoką, tačiau drąsos nestokojančią baltąją pūkuotukę Gidžet ar tingiąją ir katiniškai atsainią Chloją. Tačiau įdomiausio personažo laurus be jokios konkurencijos nuskina visom prasmėm pasiutęs triušis Snaigius – iš pirmo žvilgsnio, net nepagalvotum, kad šis baltas ir švelnus kamuoliukas gali būti pavojingas, tačiau Snaigius sukaupęs tiek neapykantos jį palikusiems žmonėms (ir apskritai žmonių rasei), kad maža nepasirodys.

Techninė pusė gal ir per daug nestebinanti, tačiau vis tik visai nebloga. Kamera ne tik seka dinamiškus gyvūnėlių nuotykius, tačiau kartas nuo karto užgriebia ir įspūdingą Niujorko panoramą. Chaoso šiame filme kiek mažiau, nei animaciniams filmams yra įprasta, bet vienas kitas kirtimas rikošetu išdaužant dar pusę aplink esančių daiktų vis tik yra. Garso takelis neįkyriai skamba fone – čia nėra kokių nors „firminių“, įsimenančių dainelių, kaip klasikiniuose (ir ne tik) „Dieney“ studijos filmuose, muzika tiesiog papildo filmą. Šįkart visai neblogai padirbėjo ir lietuvių aktoriai, mūsų kalba įgarsinę personažus – ne visų pastangos vienodo lygio, tačiau animaciniams personažams parinkti balsai neerzina, kai kurie aktoriai suteikė dar ir papildomų intonacijų.

„Slaptas augintinių gyvenimas“ – visai smagus animacinis filmas. Nors iš esmės pastatyta pagal jau ne kartą matytą klišę (nuo neapykantos iki draugystės – tik vienas žingsnis, o šį procesą geriausiai paspartina koks nors nuotykis, iš kurio kapanotis tenka bendromis jėgomis), ši juosta neprailgsta ir visai maloniai susižiūri. Žinoma, tai nėra aukštasis animacijos pilotažas nei turinio, nei formos prasme, tačiau bent jau vertas jam pažiūrėti sugaištamo laiko. Nes kur jūs daugiau pamatysit pasiutusį triušį?