Režisierius Sergio G. Sánchez, parašęs scenarijų vienam įsimintiniausių siaubo projektų „The Orphanage“ ir vienai fundamentaliausių katastrofų dramų „The Impossible“, neatsilieka nuo tikrai neeilinio savo projektų kokybinio tono ir be skrupulų pristato naujausią savo darbą – „Šešėlių namai“ (orig. „Marrowbone“). Čia pasakojama istorija apie motiną ir keturis jos vaikus, kurie, bėgdami nuo patologiškai nesveiko tėvo, visi kartu grįžta į senuosius mamos namus Anglijoje. Tačiau „naujieji“ namai savyje laiko visai nekokią atmosferą ir, su laiku, čia viskas tik blogėja.
Vėl naujai senas apsėstas namas… Jūs gal juokaujat?
Galiu lažintis, jog siaubo filmų entuziastai net nusispjovė perskaitę tokį filmo aprašymą. Kodėl? Nes, vaikyti, esu vienas jų ir kai pamatau siužetiniam siaubo filmo kontekste naujo namo koncepciją – kažkur ties inkstais pajaučiu elektros srovę. Na, bet laimei šis atvejis – netgi daugeliu atžvilgiu – labai kitoks.
Galima pradėti nuo to, jog šiame projekte – naujų namų sąvoka praktiškai visiškai nesusijusi su siužetinėmis aplinkybėmis. Figūriškai čia daug svarbesnis filmo siužetas, kuris – kitaip nei daugelyje siaubo filmų – tikrąja ta žodžio prasme – egzistuoja. Ir labai prasmingai. Pats režisierius minėjo, kad jau senokai norėjo praskiesti industrinius siaubo vandenis, ir, kad ir kaip tai ambicingai skambėjo, jam visai pavyko. Bet užteks aušinti burną.
Kaip jau minėjau, filmo siužetas tikrai vertas dėmesio, nes žiūrovas nėra verčiamas laukti, kol čia pradės vykti kažkas baugaus ir, žinoma, intriguojančio. Anaiptol, istorija įdomiai yra plėtojama jau nuo pačių pirmų minučių. Kokiu principu? Na, vienas jų – tai nechronologiška istorijos tėkmė: čia siužetas neina nuo taško A prie taško B – veikiau peršokama prie taško F, C ir tada B, kol galiausiai žiūrovas visas pateiktas siužeto detales su didžiausiu malonumu sujungia ypatingajame taške G (no pun intended…?). Taigi, trumpiau tariant, žiūrovas neturi kada atsipalaiduoti – jis yra įpareigotas sekti visus įvykius, kad galiausiai būtų apdovanotas ta šokiruojančia, viską atperkančia finaline akimirka. Kita vertus, šis filmas būtent vien tik tai ir turi už kozirį – vieną fatališką, viską keičiančią akimirką, kurią žiūrovas, įdėmiai sekęs visą istoriją, sugeria lyg smūgį po neišsiskleidusio parašiuto. Žinoma, čia esama ir pavienių klyktelėjimų, bet režisierius ties jais per daug nesikoncentruoja ir dėmesingai ruošia žiūrovą finaliniam lūžio taškui. Tad nesupraskite manęs klaidingai – filmas besiskirdamas visiškai kitokia savirealizacija nuo savo Holivudo artimųjų – kokybiniu atžvilgiu nė kiek nenukenčia, o, bet, tačiau anaiptol – kaip tik gerokai papurto sumedėjusias kanoniškas siaubo filmų tradicijas.
Pridedant, siužetas intriguoja ir savo daugiasluoksniškumu: čia puikiai integruota dramos gaida, subtiliai sukurtas romantinis fonas, ir, jau minėtasis, puikiai suskaidyta detektyviška filmo struktūra. Taigi turėsite garbės būti išsigandę, romantiškai sujaudinti ir pasimetę – vienu metu. Nuostabi emocinė karuselė.
Kokybiškos aktorystės fiesta!
Kodėl? Nes tai visa savimi ryškių aktorių paletė: George MacKay iš nuostabiai šilto “Captain fantastic” ir pusiau lietuviško “Defiance”; Anya Taylor-Joy charizmatiškai sužibėjusi siaubo projektuose “Split”, “The Witch” ir “Morgan”; Charlie Heaton – Džonatanas iš “Stranger Things”; Mia Goth frigidiškumas iš “The Cure for Wellness”, “Nymphomaniac” ir “Everest”; na ir žinoma Kyle Soller iš “Fury” bei “Anna Karenina”. Visa komanda įvairiausio kalibražo aktorių – sujungę savo jėgas, jie sukūrė ypatingai emociškai lakų šeimos foną, kuriame žiūrovas neišvengiamai ima skęsti. Įdomiausia buvo stebėti, kaip kiekvienas aktorius savotiškai atspindėjo kurį nors esminių praeities personažų (tarkim, fatališkas „Džonatano“ užsispyrimas sudėti visus taškus ant i). Na, ir žinoma, ką čia daug galima pasakyti apie patį scenarijų, kai jis taip emociškai tikslingai yra realizuojamas viso filmo metu. Stipri komanda = stiprus darbas (dažniausiai).
Užbaigiant tvirta gaida…
Visuomet žavėjausi kaip ispanų režisieriai moka sukurti amą atimančius siaubo filmus ir netgi įkvėpti gyvybės visiškai nuvalkiotoms temoms. Šis filmas – šis režisierius – vienas jų. O kai ispaniška dvasia sujungia savo jėgas su tokio masto Holivudo komanda – rezultatas tiesiog neprilygstamas. Tad šis filmas būtent toks ir yra – kitokiu kampu pateikiamas siaubo projektas, kuris yra daug turtingesnis negu pasirodo iš pirmo žvilgsnio, ir kartu grąžinantis viltį, jog šiuolaikiniai siaubo filmai mums vis dar gali būti… baisūs!
