Recenzija

Šerkšnas

Frost

Šerkšnas
N-13Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
132 min.

Šalis:
Lietuva, Prancūzija, Ukraina, Lenkija

Režisierius:

Šarūnas Bartas

Vaidina:

Mantas Jančiauskas, Lyja Maknavičiūtė, Andrzej Chyra, Vanessa Paradis

Platintojas:
Studija KINEMA, VšĮ

4.9

Recenzijos autorius:
4.5
Redakcijos vertinimas:
4
Lankytojų vertinimas:
6.2

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 08 16

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

1991 m. Šarūnui Bartui kuriant savo pirmąją ilgametražę juostą „Trys dienos“, filmavimo darbus netikėtai teko nutraukti dėl prasidėjusių sausio įvykių. Tuomet filmavimo kameras prasmingiau buvo nukreipti ne į išgalvotą, o į čia pat vykstančią realybę. Režisierius prisimena, kad tomis dienomis laikėsi šerkšnas – medžių šakos buvo pasidengusios jo spygliais. Filmuota medžiaga nugulė archyvuose su darbiniu pavadinimu „Šerkšnas“. Tąkart karo Lietuvoje pavyko išvengti. Tačiau praėjus dvidešimt trejiems metams didysis kaimynas vėl plačiai išsižiojo – nors karas oficialiai nėra paskelbtas, nuo pat 2014 m. Ukrainoje vyksta kariniai neramumai. Į tokias aplinkybes Š. Bartas ir siunčia savo naujo filmo, kuris šiemet buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des rélisateurs“), personažus.

Trumpai apie filmo siužetą

Jauną vaikiną Roką (akt. Mantas Jančiauskas) jo draugas paprašo padaryti paslaugą – pavaduoti jį ir nuvežti humanitarinės siuntos krovinį į Ukrainą. Tasai draugas pats vykti negali, nes dėl neatskleidžiamų priežasčių turi likti Lietuvoje. Rokas per daug nesidera ir nesigilina dėl būsimos kelionės sąlygų. Į kompaniją pasivadina savo merginą Ingą (akt. Lyja Maknavičiūtė) ir susėdę į mikroautobusiuką jie pajuda pasienio link. Lenkijoje Rokas sukontaktuoja su „žmogumi, kuris gali padėti“ Andžėjumi (akt. Andrzej Chyra), šis pasako, kad susitiks juos vėliau ir duoda viešbučio adresą. Vakare ten nusigavę Rokas ir Inga pamato, kad tai gana prabangus viešbutis, o Andžėjus supažindina juos su tarptautine žurnalistų komanda, tarp kurių yra ir du prancūzai. Naktį Roko ir Ingos keliai išsiskiria, ryte tenka aiškintis nuoskaudas ir toliau keliauti į Ukrainą. Čia atvykus paaiškėja, kad duotasis adresas nėra tikslus ir Roko vairuojamas mikroautobusiukas siunčiamas vis toliau ir toliau į Ukrainos gilumą – vis arčiau fronto linijos…

Dešimt dėmesio vertų minučių

Jei ankstesniu savo filmu „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015 m.) Š. Bartas tiesiog žudė žiūrovus filmo lėtumu ir visišku siužeto nebuvimu, tai „Šerkšnas“ žiūrovų atžvilgiu yra kiek atlaidesnis. Tačiau nepradėkite iš anksto džiūgauti ir eilinį kartą trimituoti lietuviško kino renesansą ar Naująją bangą, kurios mes taip pavydim rumunams, o greitu metu, ko gero, imsim pavydėti ir vengrams, bulgarams bei estams.

„Šerkšnas“ palieka daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Tik ne iš gerosios pusės. Pažiūrėjus šį filmą nekyla noras apmąstyti keliamos problematikos ir gvildenamų klausimų, aiškintis siužeto vingių, interpretuoti vieno ar kito epizodo. Klausimai kyla dėl elementarios logikos ir personažų motyvacijos trūkumo. Kodėl Rokas ir jo draugas susitinka vakare gatvėje „ant kampo“, kai vos už kelių žingsnių praktiškai į bet kurią pusę yra po kavinę ar barą? Kodėl Rokas daugiau nesigilina į būsimos kelionės sąlygas, neklausia apie užmokestį, pavojingumą – ar jis iš prigimties yra toks idėjinis altruistas, kad paprašytas draugo pereitų ugnį ir vandenį ir net neklaustų, kam to reikia? Kodėl nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių Roko draugas pats negali atlikti šios misijos? Kodėl humanitarinis krovinys pasiunčiamas nebeegzistuojančiu adresu? Kodėl Rokas į nepažįstamą šalį važiuoja bet GPS sistemos? Ir dar daugybė panašių.

Gerai, sakysite, čia – smulkmenos, filmą galima žiūrėti ir suprasti be viso to. Žinoma, tačiau neaiški paties Roko motyvacija, ko jis iš viso važiuoja į tą Ukrainą. Kai šitą klausimą balsiai užduoda jo mergina, jis atsako: „O tai svarbu? Gal tiesiog važiuojam ir tiek. Nesvarbu.“ – lyg kalbėtų apie savaitgalio išvyką prie jūros.

Siužetine prasme sunkiai pateisinama gana ilga scena viešbutyje su Vanessa Paradis. Pačiam filmui ji neduoda absoliučiai nieko – o valios ugdymui likusios valandos ir dvidešimties minučių ir taip yra per akis (čia atmetus pačią pabaigą). Niekas nepasikeičia – net jei ta naktis viešbutyje ir nebuvo pati maloniausia, Rokas ir Inga apsisvaido niūriais žvilgsniais ir susėdę į mikroautobusiuką lyg niekur nieko važiuoja toliau, persimesdami vienu kitu mediniu dialogu.

Net ir personažams priartėjus prie pavojingos zonos įtampa nė kiek nedidėja. Viskas apsiriboja pseudofilosofiniais išvedžiojimais apie meilę tėvynei ir patriotizmą, kai Rokas lyg koks antrakursis žurnalistikos studentas uždavinėja klausimus, o du ukrainiečių kareiviai dėsto ir pradinukui savaime suprantamas tiesas.

Filmą bent šiek tiek išgelbsti pati jo pabaiga – nors iki jos prieita taipogi visiškai nelogiškai, vis tik paskutinės dešimt minučių jau panašėja į tai, ką būtų galima vadinti kinu. Deja, visas filmas trunka 130 minučių, tad kino procentas šiame filme sumažėja iki tokio apgailėtino dydžio, kad norint jį įžiūrėti reikalingas stiprus mikroskopas.

Tradicinės lietuviško kino bėdos

Kaip kasmet su Eurovizija, taip vos ne su kiekvienu nauju lietuvišku filmų tautiečių akyse užsižiebia žiburėliai: „Gal jau?“. Gal – štai, pagaliau, kažkas sukūrė filmą, kurį ir patiems mums bus įdomu žiūrėti ir kitiems ne gėda parodyti? Juolab, jei tokį filmą palydi išankstinės fanfaros apie mistišką triumfą užsienio kino festivaliuose – tik dažniausiai ne realiais apdovanojimais, o griausmingomis ovacijomis (ko realiai neįmanoma nei patikrinti, nei pasverti). Tačiau metams bėgant ta inercija blėsta ir viltys sulaukti bent jau „kaip lietuviškas – neblogas“ kategorijos filmo dažnai tiesia galva trenkiasi į realybę. O dar skaudžiau į tą realybę trenkiamasi, jei tai yra žinomo režisieriaus filmas.

Taigi, jei konkrečiau, „Šerkšnui“ dar toli gražu net iki „kaip lietuviškas – neblogas“ įvertinimo, kuris lietuviško kino atžvilgiu būtų jau šis tas. Šis filmas, kaip ir dauguma lietuviškos produkcijos, „serga“ tais pačiais negalavimais – silpnas scenarijus, mediniai dialogai, prasta vaidyba.

Vėl daug kas paliekama „pasidaryk pats“ principu susikurti patiems žiūrovams. Neaiški personažų motyvacija, neaiškios priežastys, kodėl jie kažką daro ar kažko nedaro, kodėl nereaguoja, o sėdi sustingusia veido išraiška lyg gyvi numirėliai. Galiausiai – kodėl kaip civilizuoti žmonės nesinaudoja šiuolaikiniais patogumais ir komunikacijos priemonėmis? Juk filmas – ne apie balanos gadynę, o apie XXI a. Europą.

Pati kelionė, per ją įvykę pokalbiai niekaip neatveda prie paskutinės scenos – būtų galima „Šerkšną“ sutrumpinti iki trumpametražio paliekant tik pradžią, kol Rokas ir Inga atvažiuoja iki Lenkijos pasienio, įdėti kelis vaizdus iš Ukrainos ir pačią pabaigą – ir voila, filmo esmė nė kiek nepasikeistų. Personažai taip pat neišgyvena pokyčio – atvažiuoja, pamato, išklauso, yra proga susipykti, bet nesusipyksta, yra progų išsigąsti – bet dažniausiai į tai nereaguojama.

Tęsiant tą pačią mintį, pasikartosiu, bet epizodas su V. Paradis filme atrodo visiškai savitikslis. Nauda iš jo bent tokia, kad V. Paradis įgyvendino savo svajonę dirbti su Š. Bartu, o Š. Barto filmo aktorių sąraše ir ant plakato galima įrašyti šios aktorės pavardę. Ir pats jos vaidinamas personažas yra vėlgi joks – tuos pirmokiškus pilstymus apie meilę visai sėkmingai galėjo išmokti ir kita aktorė. Kitaip tariant – V. Paradis talento čia visai nereikėjo ir jis, beje, net nebuvo panaudotas (nes tiesiog nebuvo kur).

Iš esmės visas filmas atrodo kaip edukacinė medžiaga toli nuo Rytų Europos sočiai, saugiai ir patogiai gyvenantiems Vakarų europiečiams apie karą Ukrainoje ir apie Rusijos agresinius užmojus. Pati tema savaime nėra bloga, tačiau tik ne tada, kai pateikiama primityviuoju interviu stiliaus dialogo būdu.

Pereinant prie dialogų – jie filme tokie nenatūralūs, kad kartais net dantis užgelia. „Keistas tas senis“ – „Gal“ – „Aš tave myliu“ – „O čia saugu?“ – tai tik vienas iš pavyzdžių (taip, čia pilnas dialogas, neskaitant kilometrinių pauzių). Na, niekas taip nekalba. NIEKAS. Nei gyvenime, nei filmuose.

Personažai ir aktorių pasirodymas

Iš esmės tai galima prisikirti prie tų pačių chroniškų lietuviško kino ligų ir pripažinti, kad Lietuvos kine geri aktoriai yra maždaug toks pat dažnas radinys kaip vištos dantis.

Aišku, kad personažai visiškai neįdomūs ir neįtraukiantys, iš dalies kaltas scenarijų rašęs Š. Bartas. Jie nesikeičia, neevoliucionuoja, neišgyvena – kitaip tariant, negyvena. Tačiau kitas kritikos akmuo tiesiu taikymu lekia į aktorių daržą, nes jie net nesistengė tiems negyviems personažams įpūsti bent šiokios tokios gyvasties. Važiuojam į Ukrainą – važiuojam, be jokių klausimų ir emocijų, negi svarbu. Mylima mergina praleido naktį svetimoj šaly nežinia kur ir nežinia su kuo – užteks kelis kartus paklausti, o negavus normalaus atsakymo nusiraminti – ai, juk vienodai.

Pagrindinį Roko vaidmenį atliko jaunas debiutuojantis aktorius Mantas Jančiauskas. Tiesą sakant – toks tas ir vaidmuo – sėdėti prie mikroautobusiuko vairo ir sustingusiu veidu be mažiausios intonacijos užuominos berti tuos iš nuotrupų sudėliotus dialogus.

Roko merginą Ingą suvaidinusi tokia pati debiutantė Lyja Maknavičiūtė iš viso atrodo tarsi kalbanti statistė, reikalinga vien tam, kad kelio filme būtų su kuo nors galima persimesti vienu kitu žodžiu. Jei Rokas, kaip personažas, dar pasižymi šiokiu tokiu smalsumu, tai Inga yra visiškai jokia – ji tik klusniai seka iš paskos. Vienintelis ekscesas įvyksta viešbutyje, bet tai vėlgi, kaip jau sakyta, pasibaigia niekaip – kita vertus, net neaišku, dėl ko ta audra stiklinėje iš viso turėjo kilti. Šią veikėją labai riboja ir tai, kad ji nemoka rusų kalbos (dar vienas labai „logiškas“ scenaristų ir režisieriaus sprendimas) – kol Rokas kalbasi su vietiniais, jai belieka smaksoti įsmeigus akis į vieną tašką. Išraiškos ir intonacijos prasme L. Maknavičiūtė taipogi pasirodo panašiai kaip ir M. Jančiauskas – tai yra, tikrai ne iš gerosios pusės.

Kiti personažai ir aktoriai yra visiškai epizodiški. Tiek išreklamuotoji V. Paradis, tiek Andžėjų vaidinantis lenkų aktorius Andrzejus Chyra – kurio galbūt vienintelio pasirodymas buvo bent per milimetrą įdomesnis nei visi kiti. Tačiau kam jis buvo reikalingas ir kokia jo paskirtis šioje istorijoje yra visiškai neaišku.

Techniniai dalykai

Š. Bartas jau antrą kartą dirbo su operatoriumi Eitvydu Doškumi. Pirmasis jų bendras filmas – „Ramybė mūsų sapnuose“ operatoriui atnešė Sidabrinės gervės apdovanojimą. Tad ir žiūrint „Šerkšną“ galima pajusti tą patį stilių. Tiesa, šįkart galbūt mažiau tos vadinamosios Š. Barto filmuose mėgstamos „poezijos“. Kita vertus, šįkart vietoj žaliuojančių Lietuvos laukų ir klonių, rūkais apsiaustų miškų ir iš tų rūkų bandančių išbristi stirnų šįkart į kadrą pateko snieguoti Ukrainos keliai ir pakelės. O čia jau skonio reikalas, kas kam labiau patinka, bet esmė ta pati – tie iki negalėjimo ištęsti kadrai naudojami kaip filmo užpildas, tuščios kalorijos, kurios sudega neduodamos jokios naudos.

Dialogai sukomponuoti tokia pačia maniera kaip ir „Ramybė mūsų sapnuose“ – dažniausiai besikalbantys personažai į vieną kadrą nepatenka, dialogas konstruojamas iš stambių planų kaitos.

Fone dažniausiai čirpia išplaukusi, beformė instrumentinė muzika, kurią kartais keičia ukrainietiškas choras.

Reziumė

„Šerkšnas“ – nepamatuotai ilgai ištęstas filmas, didaktišku tonu dėstantis elementarias tiesas. Iš esmės tai yra dar vienas tipinis pavyzdys, kodėl net patys lietuviai nemėgsta lietuviško kino – kiauras kaip rėtis siužetas, neįdomūs personažai, veikiantys be jokios logikos ir motyvacijos, paskiros, padrikos, viena su kita nesusijusios ir lyg ekspromtu nufilmuotos pasakojimo dalys, silpna vaidyba ir absoliučiai tragiški dialogai. Filmą šiek tiek gelbsti neblogas operatoriaus darbas ir pati pabaiga – tačiau, jei vis tik svarstote, ar verta žiūrėti šį filmą, gerai pagalvokite ir įvertinkite, ar užteks valios pastangų iškęsti dvi beprotiškai ilgas valandas, kol tos pabaigos sulauksite.

4.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
2
Režisūra:
4
Kinematografija:
6
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
3
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (13)
  1. Buvau kine

    Marius rašo:

    2017 08 19 - 08:46


    Mano manymu dažnai žmones daro neargumentuotus sprendimus, nieko negalvodami, kalba klišėmis, galvoje įsirėžusiomis reklamų nuotrupomis, juda be jokios krypties gyvenime, dirbtini ir netikrovišku, vaidinantys gyvenimą nerangiai lyg marionetės. Todėl neatsakyti klausimai kokia Roko motyvacija, mergina tiesiog sekanti vyrui iš paskos atrodo labai atitinkantys šio laiko dvasią, dažnai paditaikantį žmonių sąmoningumo, brandos lygį. Kariai atrodo turintys kryptį, padarę sprendimus, nesiblaškantys lyg kontuzyti. Prancūzų žurnalistai – prabangiame viešbutyje, per saugų atstumą stebi, pliurpia. Moteris tiesiog seka vyrą – tai yra labai natūralu. Scena vuešbutyje super. Ploju režisieriui, kad neužlipo ant stiprios moters (wonder women) bangos kine. Man nesvarbu ar aktorius marionetinį netikrumą suvaidino ar jam tiesiog nesigavo, o greičiausiai režisierius jį taip sustatė – atspindėta puikiai. Atsiprašau už padriką dėstymą. Filmą visus parametrus vertinu 9-10. Gal tiesiog mano požiūris/matymas šiuolaikinio žmogaus sutapo.

  2. Buvau kine

    Z. ir A. rašo:

    2017 08 19 - 21:19


    Ką tik pažiūrėjom, vienbalsiai pritariam rezenzijos autorei. Tiesa, pagrindinės rolės aktoriui (ir kariams:) pretenzijų neturim.

  3. Buvau kine

    Laurynas rašo:

    2017 08 20 - 09:17


    Jau buvau sunerimęs, kad gal čia man vienam nebeįkandamas aukštasis menas pasidarė. Bet tikrai retai tokią tragediją tenka iškęsti (iki pat galo nuoširdžiai tikėjausi, kad “tuoj-tuoj praraus”. Pritariu, kad ukrainiečių kariai buvo tie, kas suvaidino nepriekaištingai. Ir Roko dialogas su kariu, mano nuomone, buvo netgi ne surežisuotas, o tiesiog nufilmuotas pokalbis. Matyt, tik režisieriaus nesikišimas tą vietą ir išgelbėjo

  4. Buvau kine

    Jurga rašo:

    2017 08 21 - 17:10


    Tikrai nusivyliau siuo filmu… Vis laukiau, kad “issirutulios” pagrindine mintis, kada prasides tikrai prasmingi dialogai, epozodai…deja.
    Tikrai neidomu ilga laika stebeti letai rodomas medines aktoriu veido israiskas (jei atvirai, tai puse filmo is viso buvo neaisku kas jie vienas kitam: brolis ir sesuo, tiesiog pazistami ar..?), be galo filmuojamas is vaziuojancio mikroautobuso pakeles, ir t.t. Pritariu recenzijos autorei: visiskai neidomus, pilki ir blankus pagrindiniai herojai.
    Scena nakties viesbutyje…na, absoliuciai nesuprantamos prielaidos, kodel ta beviltiskai pasyvi ir nieko protingai bei risliai nesugebanti pasakyti heroje permiega su gerokai vyresniu vyru.
    Vieninteliai idomesni epizodai – su ukrainieciu kariais, isgirsti ju mintis, ju skausma..
    Zodziu, su vyru vos istvereme kino seansa, saleje ne karta girdejosi prislopintas zmoniu juokas – ypac per apgailetinus ir nerislius Roko ir Ingos dialogus (jei juos is viso taip galima pavadinti)..

  5. Buvau kine

    Arūnas Petraitis rašo:

    2017 08 22 - 21:11


    Režisieriui, mano galva, tiesiog nepavyko įdomiai papasakoti istorijos.

  6. Buvau kine

    Aida rašo:

    2017 08 22 - 21:37


    Ech, reikejo pasigooglint ir pasiskaityti recenzija pries filma. Dabar gi tenka skaityti filmo metu ir laukti jo pabaigos…. neatsimenu tokios nuobodybes…

  7. Buvau kine

    Moteris rašo:

    2017 08 22 - 23:56


    Neįdomus, nuobodus, ištęstas, nelogiškas, neįtraukiantis ir nemeniškas filmas. Vaidyba prasta. Tikra lietuviška kankynė…

  8. Buvau kine

    Agnė rašo:

    2017 08 23 - 00:42


    Prieš einant į kiną šio režisieriaus reikia paskaityti, apie ką buvo kiti filmai, aš mačiau tik vieną, bet pagal komentarus matau, kad panašus filmas bus, dėl to režisierių vertina kino kritikai, o jo filmus dažniausiai įvertina gerai.

  9. Buvau kine

    Ramunas rašo:

    2017 08 24 - 17:08


    Tikejausi is filmo biski daugiau.Galejo daugiau scenu buti su primadona V .Paradis.Bet siaip geras filmas.galma palyginti su labai grazia daina ,kuri grazi ,bet greit atsibosta .Ir klasika kuri is pirmo karto negrazi ,bet paskiau norisi klausyti dar ir dar.Tad i si kina gal dar karta nueisiu,gan galingas kinas.

  10. Buvau kine

    Frost rašo:

    2017 08 27 - 07:37


    Nuejau i filma ir manau kad šis vertinimas yra gan mandagus. Dar daugiau keistu detaliu prideciau. Tik išėjes iš filmo nesupratau kodėl jis vadinamas filmu ir antra, o apie ka jis ir kokia tokio scenarijaus nauda? Skatinti beveidyste? Parodyti kad Ukrainai nereik jokiu pagalbu? Tiesiog, tragiskas variantas. Dar nesupratau kodel toks pavadinimas. Labiau tiktu: kelias į niekur

  11. Buvau kine

    Alma rašo:

    2017 08 31 - 08:32


    Pritariu Mariui daugeliu klausimų. Tik nesutinku dėl pokalbio su kariais. Tai taip deklaratyvu ir publicistiška, kad galėjo tos scenos ir nebūti arba būti gerokai trumpesnė. Tą patį pasakyčiau apie pokalbius viešbutyje – netikra. O veikėjų santykiai, tas veržimasis į pavojų, nesuvokiant, kad jis realus, man pasirodė visai įtikinamas ir įdomus. Tik, kaip visada, Barto veikėjų veiduose visai neatsispindi emocijos, net verkiama akmeniniu veidu (išskyrus lenką žurnalistą). Nesuprantu, kodėl režisieriui taip patinka bereikšmiai veidai. Mano manymu tai nuskurdina filmą, neleidžia susitapatinti su herojumi, emociškai prie jo prisirišti, dėl jo išgyventi. O juk tai meno kūrinys! Jis pirmiausia turėtų veikti emocijas ir tokiu būdu spręsti išsikeltus tikslus. Bet šiap jau filmas tikrai ne 4 balų vetas. Dvigubai daugiau.

  12. Buvau kine

    Rūta rašo:

    2017 09 15 - 08:19


    Kaip mokytoja galiu pasakyti, kad šiandien tokių Rokų esama nemažai. Visiškai priėmiau Roko personažą. Pateisinu abiejų jaunų aktorių vaidybą, nes tokių jaunų žmonių esama.
    Aišku, filmas nėra tobulas, bet džiaugiuosi suradusi galimybę jį pamatyti.

  13. Buvau kine

    rima rašo:

    2017 10 11 - 20:05


    Puiki recenzija, džiugu, kad Lietuvoje yra žmonių galinčių blaiviai įvertinti kiną, ačiū, Vikte. O tai pradedi galvoti, jog gyveni kreivų veidrodžių karalystėje, kai skaitai apie aplodismentus Kanuose visiškai saviveikliniame filme.