Šarūnas Bartas yra vienas tų retų Lietuvos kino kūrėjų, kurio pavardė yra žinoma ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Dar daugiau – šiuo metu būtent Š. Bartas savo kūryba, ko gero, geriausiai reprezentuoja Lietuvą kino srityje. Kino filosofu vadinamas režisierius šiemet pristato savo aštuntąjį ilgametražį filmą „Ramybė mūsų sapnuose“, su kuriuo dalyvavo paralelinėje Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des réalisateurs“).
Jauna smuikininkė (akt. Lora Kmieliauskaitė) vidury koncerto palieka sceną. Jai paskambinęs vyras (akt. Šarūnas Bartas) pasiūlo kartu su juo ir jo dukra (akt. Ina Marija Bartaitė) važiuoti į kaimą. Prieš išvažiuodami tėvas ir dukra peržiūri senas vaizdo kasetes, kur užfiksuota dukros vaikystė ir mama (akt. Jakaterina Golubeva). Kaime trijulė atsiduria nuostabios gamtos apsuptyje – aplink plyti besibaigiančios vasaros saulės užlieti laukai, rūkuose paskendę miškai, netoli sodybos tyvuliuoja ežeras. Visi pasklinda kas sau. Vyras vaikštinėja po sodą ir po apylinkes. Jo dukra susitinka su kiek vyresniu vaikystės draugu (akt. Edvinas Goldšteinas). Į depresiją linkusi vyro mylimoji smuikininkė, vilkinti kažką panašaus į naktinius marškinius ir nuolat siurbčiojanti iš slepiamo butelaičio, užsuka pas alkoholikę kaimynę (akt. Aušra Eitmontienė) – prie degtinės butelio moterys aiškinsis ne tik gyvenimo tiesas, bet ir muzikinius skonius – kas, pasirodo, yra beveik vienas ir tas pats. Pas vyrą važiuodama pro šalį užsuka sena draugė iš Rusijos (akt. Klavdiya Korshunova), o jis pats kalbasi su dukra.
„Ramybė mūsų sapnuose“ yra lėtas filmas be siužeto. Stiprioji filmo pusė – operatoriaus darbas, vaizdų estetika ir savotiška kino poetika. Kaip ir devyniuose iš dešimties lietuviškų filmų čia daug gamtos vaizdų – tad visiems, pasiilgusiems medžių ošimo ir žolių siūravimo, bei manantiems, kad tai yra privaloma kiekvieno filmo sudėtinė dalis, turėtų patikti – na kad ir gerą pusę minutės rodomas sodo medžius merkiantis lietus, įrėmintas nejudančiame kadre.
Daugiau nieko, „be vaizdų kokybės ir pagrindinės aktorės grožio“, kaip visai teisingai pastebėjo „France TV“ rubrikos „Culture box“ žurnalistas Jean-François Lixonas, pavadinęs šią juostą nuobodžia, šiame filme nėra. „Ramybė mūsų sapnuose“ iš esmės yra nepamatuotai ištęstas filmas apie nieką.
Didžioji dalis šio filmo iš viso yra nebyli, tačiau, paradoksas, ko gero stipriausia filmo vieta yra vyro ir jo dukters pokalbis. Kita vertus, personažų dialoguose vėlgi yra daugiau tylos ir elipsių nei žodžių, kai nutylama vidury sakinio, kitam personažui supratingai rymant šalia ir priimant tą nutilimą kaip natūralų dalyką. Ir nors užkabinama mintis apie tai, kaip sunku išreikšti save ir tai, kad žodžiai, nors ir ne viską pasakantys, vis tik padeda tai padaryti, viskas taip ir lieka visiškai paviršiniame ir deklaratyviame lygmenyje, kaip ir daugelis kitų klausimų, prie kurių prisiliečiama per savo pseudofilosofiškus pokalbius, per kuriuos tarsi iš vadovėlio bonus pater familia tonu dėstomos elementarios tiesos.
Kaip ir daugeliu kitų lietuviško kino atvejų, čia vėlgi netrūksta rymojimo jei ne ant krantelio, tai bent ant laiptelio ir smaksojimo į vieną tašką, o personažų istorijas ir ryšius ar netikėtos emocinės krizės paaiškinimus paliekama susikurti patiems žiūrovams. Kadangi nėra siužeto, filme iš esmės niekas nevyksta, personažai neatsiskleidžia ir neevoliucionuoja. Kita vertus, paties režisieriaus teigimu, buvo siekiama išreikšti save ir perteikti jausenas.
Mįslingas filmo pavadinimas su tuo, kas vyksta ekrane turi mažai ką bendro, o naujų plotmių neatveria. Ir, tiesą sakant, jokio skirtumo, ar jis skambėtų lietuviškai, ar, režisieriaus sprendimu, angliškai. Aiškindamas, kodėl tikrasis filmo pavadinimas yra „Peace to us in our Dreams“, režisierius nurodo, kad anglų kalboje žodis „peace“ gali būti suprantamas ir kaip „ramybė“, ir kaip „taika“, o „dreams“ gali būti „sapnai“ arba „svajonės“ (nors iš tiesų šie žodžiai turi ir daugiau prasmių). Žinoma, kūrėjo pasirinkimo laisvė, tačiau ar toks lingvistinis variacijų pliuralizmas ką nors keičia? „Taika mums mūsų svajonėse“? Kita vertus, šis atvejis parodo, kad norint sukurti bent jau pažiūrimą filmą vien pretenzingą pavadinimą sugalvoti neužtenka.
Kai kurie kritikai „Ramybę mūsų sapnuose“ jau spėjo pakrikštyti pačiu asmeniškiausiu, autobiografiškiausiu Š. Barto filmu. Ir nors pats Š. Bartas neigia, kad „Ramybė mūsų sapnuose“ yra autobiografinis filmas, motyvuodamas tuo, kad „ne viskas, kas parodyta filme, iš tiesų vyko jo gyvenime“, vis tik autobiografinių motyvų šioje juostoje gausu. Pagrindinio filmo personažo dukrą vaidina paties Š. Barto dukra, archyviniuose kadruose šmėkšteli buvusi Š. Barto žmona ir dukters motina rusų aktorė Jakaterina Golubeva, kurios nuo 2011 m. nebėra gyvųjų tarpe (apie tai užsimenama ir filme), pagrindinio personažo mylimąją smuikininkę vaidina Š. Barto mylimoji smuikininkė. Kita vertus, pasak Š. Barto viso to žinojimas ar nežinojimas neturėtų labai keisti filmo matymo ir suvokimo – galima konkrečiai matyti Š. Bartą, I. M. Bartaitę ir L. Kmieliauskaitę, tačiau lygiai taip pat galima matyti tiesiog vyrą, jo dukrą ir jo mylimąją.
Kaip ir kituose Š. Barto filmuose juostoje „Ramybė mūsų sapnuose“ vaidina neprofesionalūs aktoriai (vienintelė išimtis – rusų aktorė Klavdiya Korshunova). Kartais tokie sprendimai pasiteisina, kartais – nevisai. Tiek L. Kmieliauskaitei, tiek pačiam Š. Bartui kartais neapvykdavo išvengti nenatūralumo – pvz. filmo pradžioje visiškai neišraiškingai tariamas trumpas dialogas. Natūraliausiai ir lengviausiai atrodo jaunoji Ina Marija Bartaitė, neblogai atrodė E. Goldšteinas. Kita vertus – tai toks filmas, kur net nelabai yra ką vaidinti.
Stipriausia šio filmo pusė – kaip jau minėta, operatoriaus darbas. Lėtas kameros judesys, stambių planų gausa ir sugautos įspūdingos gamtos akimirkos kuria savitą kino kalbą. Kaip garso takelis skamba klasikinė muzika. Vaizdo montažas per daug nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės neužkliūva, tačiau garso montažas nusipelno priekaištų – nors šįkart filmo personažų tariami žodžiai suprantami, tačiau keliuose epizoduose garsas nesutampa su lūpų judesiais.
„Ramybė mūsų sapnuose“ – nepaprastai lėtas ir kankinančiai ištęstas filmas be siužeto, rodantis gyvenimą, kokio iš tikrųjų nebūna. Galima sakyti – tipinis lietuviškas filmas, su gausiais gamtos vaizdais, nutilimais vidury sakinio ir atsidūsėjimais. Ko gero patį asmeniškiausią Š. Barto filmą gelbsti nebent lėtais kameros judesiais kuriama kino poetika ir kadrų estetiškumas.
