„Pusryčiai pas Tifanį“ – nepaprastai subtili režisieriaus Blake’o Edwardso romantinė drama. Šis filmas susilaukė geriausių įvertinimų, lyginant su kitais B. Edwardso darbais (tarp kitų jo kūrinių yra „Vyno ir rožių dienos“ (angl. „Days of Wine and Roses“), „Šūvis tamsoje“ (angl. „A Shot in the Dark“) ir kt.).
Filmas pirmiausiai asocijuojasi su Audrey Hepburn vardu. Vien jau toks pagrindinės herojės pasirinkimas tikrai pritraukė daug žiūrovų ir sukėlė nemažą susidomėjimą pasirodysiančiu filmu. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Trumano Capotės apysaką, nors daug siužeto detalių buvo pakeista. Pats rašytojas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį atliktų Marilyn Monroe, tačiau, kuomet jos vaidybos mokytojas Lee Strasburgas pareiškė, jog toks vaidmuo gali pakenkti jos visuomeniniam įvaizdžiui, Monroe šio vaidmens atsisakė ir į jos vietą buvo pasiūlyta Audrey Hepburn. Tai buvo ne vienintelis netikėtas pasikeitimas kuriant šį filmą: prodiuseriai, ieškodami filmui režisieriaus, buvo nusprendę pasirinkti Johną Frankenheimerį, tačiau, kuomet A. Hepburn pareiškė, jog apie tokį nėra nieko girdėjusi, jis buvo pakeistas į B. Edwardsą. Filmo pagrindinis veikėjas taip pat turėjo būti pakeistas taip, kad tiksliai tiktų A. Hepburn personažui (pavyzdžiui, atsisakyta aliuzijų į biseksualumą). Kaip bebūtų, nors nemaža dalis knygos idėjų buvo pakoreguota, rezultatas tikrai vertas įdėtų pastangų.
Filmo siužetinė linija
Filmo veiksmas prasideda ankstyvą rytą Niujorke, kuomet viena iš gatvių atvažiuoja taksi, iš kurio išlipa žavinga, elegantiška dama – Holė Golaitli (akt. Audrey Hepburn). Jau pačioje filmo pradžioje parodoma „Tiffany & Co“ juvelyrikos parduotuvė, kuri patraukia jos dėmesį. Apžiūrėjusi vitrinose išdėliotas brangenybes, Holė nueina tolyn gatve. Šios jaunos merginos svajonė – ištekėti už turtingo vyro, kuris galėtų ją apipilti tokiomis dovanomis. Iškyla klausimas: ar tikrai ši mergina yra tam pasirengusi ir to nori? Holė – išsiblaškiusi, nepriklausoma ir koketiška mergina, nuolat pametanti net savo namų raktus, gyvenanti pusiau įrengtame bute ir turinti bevardę katę (jos nuomone, vardo suteikimas jau reikštų, kad ji savinasi tai, kas jai negali priklausyti). Mergina niekur nedirba, gauna pinigų iš turtingo, bet kalėjime įkalinto pagyvenusio vyro už nuolatinius susitikimus.
Filmo eigoje sužinome, kad ji jau yra turėjusi ir sutuoktinį, už kurio ištekėjo būdama dar paauglė, tačiau, po kelių santuokos metų, mergina neištvėrė ir pabėgo į Niujorką, o santuoka buvo anuliuota. Pagrindinis Holės atributas – cigaretės ir alkoholis, tačiau net tai atrodo elegantiškai žavinga ir visiškai nevulgaru. Mergina savo bute rengia pašėlusius vakarėlius į kuriuos susirenka net jai pačiai nepažįstami žmonės. Žinoma, šitaip ji tikisi sutikti ir savo turtingąjį jaunikį. Holė susipažįsta su naujai atsikrausčiusiu kaimynu – Polu Varžaku (akt. George Peppard) – jaunu, siekiančiu išgarsėti rašytoju. Polo gyvenimas taip pat klostosi ne ta linkme, kuria jis pats norėtų: vyras yra išlaikomas vyresnės ir labai turtingos moters vardu 2-E (akt. Patricia Neal), kuri jam moka pinigus už seksualines paslaugas. Taigi, net Polo naujasis butas yra dovana už jų santykius, o ne jo paties pastangų rezultatas. Kiek ilgai vyras gali tenkintis šitokiu gyvenimu? Susipažinęs su Hole, Polas mėgina keistis ir pradeda daugiau rašyti. Atrodo, kad ši pažintis jiems abiems tapo stimulu susimąstyti apie savo dabartinį gyvenimą, veikėjus pradeda saistyti trapus ir švelnus jausmas. Ar tikrai moteriai užtenka vien pinigų bei deimantų iki pilnos laimės? Ar vyras gali jaustis laimingas, kuomet yra moters išlaikytinis? Šie klausimai tiesiog sujaukia veikėjų gyvenimus. Kartu ieškodami atsakymų jie pykstasi, skaudina vienas kitą, mėgina suprasti, kur glūdi visų jų problemų priežastis. Kuomet atrodo, kad viskas pradeda tvarkytis teigiama linkme, Holė vėl palūžta ir grįžta prie savo senų svajonių ir įpročių. Ar pavyks Polui ją įtikinti, jog jos laimė yra daug arčiau nei ji pati mano?
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Audrey Hepburn ir George Peppard atliko pagrindines roles šiame filme, tad jų personažų asmenybės yra labiausiai atskleistos. Pati Audrey Hepburn teigė, kad tai pats sudėtingiausias jos atliktas vaidmuo, nes čia jai teko vaidinti ekcentrišką ir itin ekstravertišką merginą (aktorė realiame gyvenime save laiko labiau introverte). Pažiūrėjus šį filmą tikrai galima sakyti, kad, nors šis vaidmuo jai ir buvo sunkus, jai puikiai pavyko atskleisti Niujorke ieškančios laimės merginos asmenybę. Ne tik šiame, bet ir kituose jos vaidintuose filmuose galime pamatyti, kaip tobulai ji sugeba valdyti savo veido išraiškas šitaip perteikdama veikėjos nuotaikas. Elegancija, grakštumu persmelkti judesiai puikiai tinka tokios merginos įvaizdžiui. Šiame filme aktorei teko labai dvejopas vaidmuo: vakarėliuose bei tarp nepažįstamų žmonių aktorė turėjo įkūnyti labai socialią, drąsią ir gundančią moterį, nesidrovinčią savo elgesio ir atvirai demonstruojančią savo norus, bet filmo eigoje pastebime, jog būdama su savo jaunuoju draugu, Paul‘u, ji dažnai tampa kuklia, svajinga, kiek neurotiška mergina, kuri, rodos, tik ir laukia, kol ją kas nors ištrauks iš šio užburto ieškojimų ir nevilties rato. Tuomet ir pamatome, kokia ji iš tiesų nelaminga. Aktorė meistriškai atskleidžia tiek ekstravagantiškąją, tiek trapiąją ir svajingąją veikėjos puses. Vienintelis trūkumas – veikėjos amžius. Filmo herojė yra devyniolikmetė mergina, nors Hepburn tuo metu jau buvo 31-erių metų moteris. Aišku, kad šis aspektas labai ryškiai nesutampa su sukurtu veikėjos įvaizdžiu.
George Peppard, savo ruožtu, suvaidino savęs ieškantį jauną rašytoją, kuris įsimyli pagrindinę veikėją ir yra įsitikinęs, kad gali jai padėti. Sukurtas personažas yra nuoseklus, nėra jokių priešpriešų (priešingai nei Hepburn vaidmenyje). Aktoriui teko įsijausti į gana dažnai vyrams priskiriamą, pametusio galvą jaunuolio vaidmenį, kuris nuolankiai siekia moters palankumo net tuomet, kai ji šiurkščiai jį atstumia ir įskaudina.
Patricia Neal, nors yra gimusi tik dviem metais anksčiau už Peppard‘ą, filme buvo pateikta kaip daug vyresnė moteris, susikūrusi sau stabilų gyvenimą su turtingu vyru. Galime daryti išvadas, kad moteris ištekėjo už gerokai vyresnio vyro, kuriam nejaučia net pagarbos, todėl jaunatviškų įspūdžių ieško susitikinėdama su kitais, jaunesniais vyrais. Žinoma, tokie santykiai yra papildomi piniginiais atlygiais, dovanomis, tad toks ryšys pagrįstas tikrai ne emociniu santykiu.
Filmo personažai yra labai detaliai pavaizduoti, tačiau jie nėra tradiciniai piliečiai. Filme nemažai stereotipinių vaidmenų. Ryškiausias iš tokių yra Holly kaimyno, pono Yunioshi (Mickey Rooney), vaidmuo. Čia jis vaidina stereotipizuotą japoną, kuris nuolat skundžiasi kaimynais, be perstojo ant visų šaukia ir visu savo elgesiu bei išvaizda tampa pajuokos objektu. Filme vaizduojami turtuoliai taip pat stereotipizuoti – dailiai apsirengę, kvailoki, dažnai keičiantys žmonas ir besirūpinantys tik savo socialiniu įvaizdžiu.
Filmo garso takelis gerai atspindi Niujorko dvasią: „Sinatriški“ pučiamieji, skubantis, kaip ir visas miestas, ritmas, bei banguojančios kontraboso partijos. Pagrindinis filmo takelis, „Moon River“, vienoje iš kelių versijų, atliktas pačios Hepburn, taigi, aktorė nustebino ne tik savo vaidyba, bet ir švelniu, svajingu balsu, papuošiančiu visą filmą. Filmas net gavo oskarą už geriausią dainą.
Filme parinktos daugiausiai švelnios, pastelinės spalvos. Stilingi drabužiai, vakarėliai, muzika – viskas atspindi Niujorko gyvenimą. Kai kurios scenos galbūt buvo kiek per daug dramatiškos (pavyzdžiui, scena, kai Holly iš taksi išmetė savo katę į gatvę – ką tuo norėta pasakyti?), tačiau daugelis to laikotarpio filmų turi šį bruožą, tad tai nėra didelė blogybė.
Bendras filmo vaizdas
„Pusryčiai pas Tifani“ – tai itin subtilus, stilingas ir komiškas filmas apie jauną, turtų ieškančią merginą ir ją pamilusį rašytoją. Komplikuotos abiejų veikėjų gyvenimo aplinkybės tampa pagrindine filmo problema, kurią, vienas kito pagalba (ir to net nejausdami) veikėjai mėgina išspręsti. Konfliktai, nuoskaudos ir neurotiškumas čia susipina su nesąmoningai puoselėjamais švelniais jausmais, kurie sukuria viso filmo nuotaiką, puikiai palaikomą tiek muzikos, tiek vaidybos, tiek techninių aplinkos detalių pagalba.
