Recenzija

Purpurinė Kairo rožė

The Purple Rose of Cairo

Purpurinė Kairo rožė
VFantastinis, Komedija, Romantinis

Metai:
1985 m.

Trukmė:
82 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Mia Farrow, Jeff DanielsDanny AielloIrving MetzmanStephanie Farrow

8.6

Recenzijos autorius:
8.3
Redakcijos vertinimas:
8.4
Lankytojų vertinimas:
9

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 12 20

Filmo laimėjimai Oskarai: 0 / Auksiniai gaubliai: 1 / Bafta: 2

Auksiniai gaubliai (Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimai)

Geriausias scenarijus

BAFTA (Britų kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimai)

Geriausias filmas

Geriausias scenarijus

Kai kurie filmai patinka kino kritikams, bet nepatinka žiūrovams arba šie iš viso nesiteikia užsukti į kino salę. Kai kuriuos filmus žiūrovai stebi iš pasigėrėjimo suapvalėjusiomis akimis, o kritikai deda į šuns dienas. Dar būna ir taip, kad filmas nepatinka nei kritikams, nei žiūrovams – o režisierius jaučiasi nesuprastas, nes juk toookį „mianą“ sukūrė… Bet kartais nutinka ir taip, kad visų trijų šalių – kritikų, žiūrovų ir režisieriaus – nuomonės sutampa. Būtent „Purpurinė Kairo rožė“ (angl. „The Purple Rose of Cairo“) yra vienas tų retų atvejų, nusipelnęs tiek palankios kritikos, tiek žiūrovų liaupsių, na o pats W. Allenas įtraukia šį filmą į savo geriausių kūrinių trejetuką. Žinant, W. Alleno fimografijos ilgį – tai jau šis tas!

Trumpai apie filmo siužetą

1935-ieji, Niu Džersis, JAV. Visa šalis panirusi į Didžiąją depresiją, sunku rasti darbą, o pragyventi vis tiek reikia. Sesilė (akt. Mia Farrow) sesers (akt. Stephanie Farrow) dėka gavo padavėjos darbą užkandinėje, tačiau jaunos moters mintys nuolat sukasi apie kiną… Tik čia Sesilė randa nusiraminimą ir užuovėją nuo visų gyvenimo negandų – nuo nuolatinių nesėkmių darbe ir dėl to pykstančio patrono (akt. David Kieserman), nuo šiurkštaus storžievio sutuoktinio Monko (akt. Danny Aiello), nuo nemeilės, nuo pilkos kasdienybės. Todėl Seseilė vėl ir vėl eina į gretimais esantį kino teatrą ir žiūri „Purpurinę Kairo rožę“ – jausmingą meilės ir nuotykių istoriją su fatališkomis damomis ir šauniais džentelmenais. O kai užkandinės savininkui dėl nesibaigiančių Sesilės nesėkmių ir klientų priekaištų galutinai trūksta kantrybė, netekusi darbo Sesilė „apsigyvena“ kino teatre ir žiūri „Purpurinės Kairo rožės“ seansus vieną po kito. Tad jai penktą kartą žiūrint šį filmą, pagrindinis jo personažas – nuotykių ieškotojas Tomas Baksteris (akt. Jeff Daniels) tarp žiūrovų atpažįsta Sesilę ir, spjovęs į visą filmą, išlipa iš ekrano į realų pasaulį. Toliau įvykiai rutuliojasi labai greitai, o kino teatre kyla neregėtas skandalas – pasipiktinę žiūrovai reikalauja grąžinti pinigus, filmas negali baigtis be pagrindinio personažo, o pats Tomas su Sesile prašampa nežinia kur. Reikia neatidėliotinai imtis ryžtingų sprendimų – tad iš Holivudo į Niu Džersį atvyksta Tomą vaidinantis aktorius Gilas Šepardas (akt. Jeff Daniels).

Kitoks Alleno filmas

W. Alleno pavardė neabejotinai siejama su komedijos žanru. Ir čia jis eksperimentavo gana ilgai, tokiu būdu sukurdamas savitą Woodyallenišką komedijos manierą. Tačiau jis moka kurti ir dramas. Ir neretais atvejais jo dramos atrodo netgi stipriau nei dar viena eilinė romantinė ar absurdo komedija su daug gestikuliuojančiu ir neurotiškai tarškančiu pagrindiniu personažu, kad ir kas jį bevaidintų.

„Purpurinė Kairo rožė“ yra vienas tų netipinio W. Alleno kino pavyzdžių. Tai nėra komedija. Romantikos čia neišvengta, bet su ja pasielgiama labai beširdiškai. Ir W. Allenas čia nevaidina. Galima sakyti, kad ir jo Niujorko neurotiko beveik nėra. Tiesa, pagrindinė veikėja Sesilė, kurią įkūnijo tuometinė W. Alleno kūrybos ir kasdienybės pasija Mia Farrow, turi šiokių tokių šio tipažo bruožų, tačiau kadangi jos personažas yra kuriamas labiau per kitą – naivumo – savybę, Niujorko neurotikui progų pasireikšti lieka labai mažai.

Tarp kino ir realybės

Taigi pasakojimo centre atsiduria švelni, naivi svajoklė Sesilė, kuriai kinas duoda viską – nusiraminimą, pasigėrėjimą, prabangą, romantiką, meilę – visa tai, ko realiame gyvenime trūksta. Sesilė gyvena Didžiosios depresijos metais, kai nei visuomenės nuotaikos, nei šalies ekonominė situacija nebuvo pačios geriausios. O visiškas tranas Sesilės sutuoktinis Monkas tik melžia iš jos pinigus, ją apgaudinėja ir savininkiškai elgiasi.

Todėl nieko keisto, kad žėrintis kino ekranas Sesilę traukia daug labiau, nei karikatūriškai patriarchalinis sutuoktinis. O kai tiesiai į apstulbusios Sesilės glėbį iš to ekrano nužengia Tomas, Sesilės realybė nusidažo kitomis spalvomis.

Vienintelis neaiškus dalykas – Sesilės spyriojimasis ir neapsisprendimas. Ir nuolatinis priminimas sau ir Tomui vienintelės jo ydos, dėl kurios jis net nėra kaltas – jis nėra realus. Tomas, lyginant tiek su storžieviu Monku, tiek su daugeliu vyrų apskritai, yra tobulas – švelnus ir galantiškas, džentelmeniškas, drąsus, dėmesingas… Sąrašą būtų galima tęsti. Deja, visas gerąsias savybes storai užbraukia vienas vienintelis – „Tomai, tu nesi realus“, kad ir kaip gera būtų su juo leisti laiką, kad ir kaip tobulai jis bučiuotųsi, kad ir kokią amžiną meilę prisiekinėtų. Kita vertus, šiame pasaulyje atsidūręs Tomas ir toliau gyvena pagal kino filmo dėsnius, kur galioja muliažiniai pinigai, o automobiliai užsiveda vos tik į juos įsėdus…

Galbūt tai yra vienintelis teisingas atsakymas, paaiškinantis Sesilės nepasisprendimą ir laikymąsi įsikibus pilkos realybės netgi tada, kai į jos pilką gyvenimą pati svajonė žmogišku pavidalu nužengia iš ekrano. Racionalaus proto nuolatinis priminimas, kad „taip negali būti“, „tai netikra“, net jei realybėje nėra nieko daugiau, kaip tik nepatenkintas viršininkas ir nuolat bambantis bei smurtaujantis sutoktinis. Priminimas, virstantis pasąmoniniu įsitikinimu, kad tai, kas netikra, anksčiau ar vėliau išsisklaidys – užvėrus kino teatro duris ir grįžus į realybę tarp nešvarių indų ir besiskundžiančių klientų. Ir tas įsitikinimas toks stiprus, kad leidžia ne ilgiau kaip kelias akimirkas patikėti prielaida, kad, galbūt – galbūt! – ta svajonė galėtų būti patvaresnė už tikrovę.

Žinoma, realybės ir fantazijos priešprieša net ir 1985 m., kai pasirodė „Purpurinė Kairo rožė“, nebuvo kažkas naujo, ką išrado ar atrado W. Allenas – prisiminkime kad ir nuostabųjį Jacqueso Demy muzikinį filmą „Šerbūro lietsargiai“ (pranc. „Les parapluies de Cherbourg“, 1964 m.), kur svajonės ir tikrovės priešprieša eina per visą naratyvinę liniją. „Purpurinė Kairo rožė“ galų gale palieka labai panašų poskonį – gal ir ne tokį stiprų, kaip „Šerbūro lietsargiai“, bet lygiai taip pat skaudžiai primenantį, kad realybė mėgsta kandžiotis. Kontrastą tarp svajonės ir tikrovės „Purpurinėje Kairo rožėje“ dar labiau pabrėžia pasirinktas laikotarpis – Didžioji depresija, kai amerikiečių nuotaikos visoje šalyje buvo ne pačios geriausios, kuris supriešinamas su tviskančia prabanga, demonstruojama filmo filme.

Personažai, arba Sesilė ir trys jos vyrai

Jei daugumoje savo filmų W. Allenas mėgdavo susitelkti į vienui vieną personažą – dažniausiai tą, kurį pats ir vaidindavo, – šiuo atveju negalima kategoriškai teigti, jog „Purpurinė Kairo rožė“ yra vieno veikėjo filmas. Taip, daugiausiai dėmesio tenka M. Farrow vaidinamai Sesilei, tačiau šalia jos sukasi būrys ryškių vyriškų personažų.

Apie Sesilę jau užsiminiau – ji svajoklė ir pleputė, apie kiną galinti kalbėti valandų valandas, švelni, trapi ir naivi, tačiau tuo pačiu turinti ir sunkiai nusakomos vidinės stiprybės. Galiausiai matome, kad nors galva pramušta vien tik filmais, tačiau ji niekada nepamiršta abiem kojom tvirtai stovėti ant žemės. Ar daugmaž tvirtai.

O šalia Sesilės matome netgi tris vyrus – visi jie skirtingi, saviti ir pakankamai ryškūs. Pradėkime nuo teisėto sutuoktinio – už Sesilę gerokai vyresnis storžievis Monkas yra vaikščiojantis seksizmas. Kai kada jo elgesys atrodo sukarikatūrintas iki absurdo – tačiau tuo pačiu metu tai tarsi juokas pro ašaras, nes Lietuvoje dar ir dabar toks elgesys būtų laikomas normaliu ir pateisinamu. Liūdna, tačiau grįžkime nuo gyvenimo prie kino.

Ar atvirkščiai – iš kino persikelkime į gyvenimą, kaip tą padarė Tomas Baksteris. Kartu su Sesile jį stebime kino ekrane – kaip šaunų nuotykių ieškotoją, visišką geriuką, galantišką, džentelmenišką, tobulą meilužį ir ištikimą mylimąjį. Geriausia, kad net ir išlipęs iš ekrano Tomas išlaiko tokias pačias savybes ir realiame pasaulyje. Tačiau čia dar pastebime vieną pakankamai komišką jo bruožą ar, šiokį tokį elgesio niuansą – į realybę Tomas persikelia ir su tam tikra „pagrindinio personažo“ kliše, kuri pasireiškia perdėtu pasitikėjimu savimi ir kruopele narcicizmo.

Tomas yra tobulas, bet tai, ko gero, ir yra jo trūkumas – nes tobulų žmonių tikrovėje nebūna (verta prisiminti jau daug vėlesnio Darreno Aronofsy draminio trilerio „Juodoji gulbė“ (angl. „Black Swan“, 2010 m.) moralą). Kita vertus, jis yra visiška priešingybė šiurkščiam ir nemaloniam Monkui, tad nieko keisto, kad Sesilei jo draugija imponuoja ir ji linkusi bent trumpam pamiršti šią Tomo kliaudą.

Galiausiai turime Gilą Šepardą – aktorių, kuris ir sukūrė Tomo personažą. Nors išoriškai jie identiški (iki pirštų atspaudų!), Tomas ir Gilas skiriasi, net jei neimsim domėn to neužmušamo „vienas tikras, o kitas – ne“. Kita vertus, kai kurias savybes – kaip galantiškumas, šarmas ar netgi tas pats narciziškumas – jiedu dalijasi. Galiausiai, pilnas Gilo portretas susidėlioja tik pačioje filmo pabaigoje. Galbūt todėl per pačią filmo eigą Gilo personažas atskleidžiamas pakankamai nedaug ir dėl to jis iš šios trijulės gali pasirodyti mažiausiai įdomus.

Kiti filmo veikėjai yra epizodiniai. Paminėti galima kino teatro vadovą Artūrą (akt. Eugene J. Anthony), Sesilės viršininką – užkandinės savininką ir „Purpurinės Kairo rožės“ – filmo filme – personažus.

Aktorių pasirodymas

W. Allenui būdinga tam tikra obsesija vienai ar kitai aktorei, nesvarbu, kaip ši bevaidintų. „Purpurinė Kairo rožė“ buvo iš to jo gyvenimo ir kūrybos periodo, kai jo mūza teisėtai galėjo vadintis M. Farrow. Vis tik jos vaidinama Sesilė ne visada atrodo natūraliai – galbūt bendrą įspūdį gadina pernelyg emocionalios intonacijos ar išraiškos, perteklinė gestikuliacija – žinoma, tai ne kas kita, o tas nežymus Niujorko neurotiko pėdsakas, kurio W. Allenas ne(iš)vengė ir šiame filme.

Galbūt todėl kiti personažai yra įdomesni stebėti. Tačiau ji nėra tokia erzinanti ar teatrališka, kokia, pavyzdžiui, buvo Kate Blanchette 2013 m. W. Alleno juostoje „Džezmina“ (angl. „Blue Jasmine“) – personažo naivumas, trapumas ir meilė kinui vis tik paverčia Sesilę pakankamai simpatiška. Kita vertus, galbūt šis M. Farrow personažas pasitarnauja tik kaip katalizatorius – jei Sesilę laikysime tiesiog atsitiktiniu sinefilo pavyzdžiu, galbūt nemaža žiūrovų dalis susitapatins su ja ar stebėdami ją (netiesiogiai) atpažins save.

Grįžtant prie kitus personažus įkūnijusių aktorių pasirodymo, galima pastebėti, kad Jeffui Danielsui, kuris suvaidino tiek Tomą Baksterį, tiek Gilą Šepardą, teko nelengva užduotis. Iš pradžių – filmuotis ketvirtojo dešimtmečio kino maniera, pamėgdžiojant atitinkamus judesius ir mimikas, o vėliau – išlaikyti tam tikrą jų prieskonį Tomui jau išlipus iš ekrano. Ir tai – vien tik Tomo personažas, Gilas kuriamas šiek tiek kitaip. Skiriasi netgi jų kalbėsena.

Monko personažą sukūręs Danny Aiello vaidina gana sklandžiai, nors būtent šis veikėjas, yra, ko gero, labiausiai nervinantis visame filme. Tiesa, kai kuriais atvejais atrodo, kad D. Aiello truputį perspaudžia, bet taip greičiau yra dėl pačios jo personažo – kaip patriarchato klišės – koncepcijos.

Techniniai dalykai

W. Allenas „Purpurinėje Kairo rožėje“ rodo filmą filme. Ir tai nėra kaip, pavyzdžiui François Truffaut romantinėje komiškoje dramoje „Amerikietiška naktis“ (pranc. „La nuit américaine“, 1973 m.) tikrojo filmo išleidimo metais kuriama ar sukurta juosta – šiuo atveju tikrasis filmas rodomas įprastine devintojo dešimtmečio maniera, o filmas filme pereina į ketvirtojo dešimtmečio stilistiką.

Juostos paletėje dominuoja rusvi ir rudi tonai – tam pasitarnauja ir personažų garderobai, ir interjerai, ir eksterjerai.

Kokių nors didelių techninių naujovių „Purpurinė Kairo rožė“ žiūrovams nepasiūlo. Juosta nufilmuota ir sumontuota tvarkingai. Kartais naudojama stacionari, kartais – tolygiai judanti kamera.

Iš kitų W. Alleno filmų „Purpurinė Kairo rožė“ išsiskiria dar ir tuo, kad čia daugiau tylos intarpų – epizodų, kurių nelydi jokia muzika. Tačiau W. Alleno taip mėgstami džiazo ritmai filme taip pat skamba, kaip ir kiek švelnesnės ir lyriškesnės pianino partijos, o kelias dainas atlieka patys filmo (ar filmo filme) personažai. Filmo pradžioje sužaidžiama techniškai – už filmo intro titrų skambanti Fredo Astairo atliekama daina „Cheek to Cheek“ įsijungus vaizdui pereina į filmo plotmę, tačiau sunku pasakyti, ar tai galima priskirti diagetiniam ar ekstradiagetiniam garsui. Realiai personažai šios dainos filmo pradžioje dar negalėjo girdėti, tačiau ją nutraukia pašalinis garsas, kartu pažadinantis Sesilę iš svajonių. Tad turbūt reikėtų traktuoti, kad ši muzika, kuri yra 1935 m. filmo „Aukšta skrybėlė“ (angl. „Top Hat“) garso takelis, ir kuri atspindi vidinį Sesilės pasaulį, čia veikia ne kaip muzika, o kaip apskritai kino simbolika

Reziumė

„Purpurinė Kairo rožė“ – W.Alleno filmografijoje išsiskiriantis filmas, kuriame susipina kinas ir žiauri tikrovė, svajonė ir realybė. W. Allenas tiksliai pamatuoja būtinus komponentus ir nepasiduoda pagundai sukurti dar vieną saldžią romantinę komediją, kokių ir iki tol, ir po to buvo prikepęs apsčiai. Lengva pasakojimo forma ir žiupsnis fantastikos, vienas kitas juokingas epizodas pagauna dėmesį, o tuo pasinaudodamas W. Allenas pabaigoje ištraukia kiek netikėtą kozirį. Galbūt kai kurie pagrindinės veikėjos Sesilės sprendimai – ar kaip tik neapsisprendimai – ir atrodo truputį nelogiški, vis tik šį filmą galima būtų vertinti ir kaip šiek tiek ironišką priminimą sinefilams, kuriems kino teatras yra tapęs ne antraisiais namais, o nuolatine gyvenamąja vieta, rinktis atsakingai, ir kaip savotišką dedikaciją už meilę septintajam menui.

8.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
9
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D