Recenzija

Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes

Stardust Memories

Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes
N-13Drama, Komedija

Metai:
1980 m.

Trukmė:
89 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Woody AllenCharlotte RamplingJessica HarperMarie-Christine BarraultTony Roberts

8.3

Recenzijos autorius:
8
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
9

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 12 04

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Kartais ir pripažinti menininkai lieka nesuprasti. Taip, ko gero, nutiko ir Woody‘iui Allenui su filmu „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ (angl. „Stardust Memories“, 1980 m.). Iš esmės tai yra Woodyalleniško stiliaus Federico Fellinio klasikos „8 ½“ parodija, tačiau publikai ir kritikams ekrane matant W. Alleną, kuris vaidina kino režisierių (!) pasirodė, jog tai – narciziškas autobiografinis filmas, ir net tai, kad pats W. Allenas daugybę kartų tai paneigė, šios minties neišmušė iš galvų. Todėl „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ savo laiku buvo nepelnytai nurašyti ir neadekvačiai įvertinti, nors pats W. Allenas įtraukia šią juostą į savo geriausių filmų trejetą kartu su „Lemiamu tašku“ (angl. „Match Point“, 2005 m.) ir „Purpurine Kairo rože“ (angl. „The Purple Rose of Cairo“, 1985 m.).

Trumpai apie filmo siužetą

Komedijų režisieriui Sendžiui Beitsui (akt. Woody Allen) atsibodo šis žanras, jis norėtų kurti rimtą autorinį kiną. Tačiau studijos prodiuseriai jo „mianą“ su mąsliais žvilgsniais į tolį išvadina nesąmone ir primygtinai liepia įtraukti kokią nors juokingą sceną. Sendžio gerbėjai, kurie gausiai renkasi į jo filmų pristatymus ir įkyriai siekia jo dėmesio, taip pat vienu balsu kartoja, kad labiau patiko ankstesni Sendžio filmai – na, žinote, tie juokingi. Dalyvaudamas savaitę trunkančiame kino festivalyje, kur rodoma jo kūrinių retrospektyva, Sendis su kiekvienu filmu prisimena savo mylimąsias: intelektualiąją Dori (akt. Charlotte Rampling), nestabiliąją Deizę (akt. Jessica Harper) ir motiniškąją Izobelę (akt. Marie-Christine Barrault), kuri netikėtai su savo vaikais susikrausto į Sendžio gyvenimą.

Prisiminimai apie „8 ½“

„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ yra intelektuali parodija, kurioje subtiliai „užvažiuojama“ daug kam: susireikšminusiems autorinio kino režisieriams, norintiems kurti „mianą“, kurio niekas, išskyrus juos pačius, nesupranta, iki negalėjimo banaliems žiūrovams, besistengiantiems atrodyti originaliai, kino industrijos komerciškumui, kino kūrėjų spraudimui į rėmus ir pataikavimui publikai.

Bet gal pradėkim nuo to, kad, visų pirma, tai nėra abstraktus baksnojimas į bendrąsias problemas. W. Allenas šaiposi, ir šaiposi ne iš ko nors kito, o iš tikro klasikinio šedevro – F. Fellinio „8 ½ “. Drąsu, ypač žinant, kad šis filmas – W. Alleno vienas mėgstamiausių.

Tačiau panašumai su garsiąja F. Fellinio juosta čia akivaizdūs – W. Alleno Sendis Beitsas, kaip ir F. Fellinio Gvidas Anzelmis, išgyvena kūrybinę krizę. Tiesa, jų pobūdis kiek kitoks – Gvidą apnikusios abejonės, kad jis nebegalės sukurti tokio paties gerumo filmo, koks buvo jo paskutinysis, bet tuo pačiu ir nori imtis naujo, nors nežino, net nuo ko pradėti. Savo ruožtu Sendis lyg ir žino, ko nori, tačiau yra supančiotas studijos ir žiūrovų – jį domina egzistenciniai klausimai, o pats yra verčiamas tai nustumti į šoną ir vėl imtis to, ką darė iki šiol – t. y. juokinti žiūrovus.

Panašus ir jų abiejų santykis su moterimis – akivaizdu, kad tiek Gvido, tiek Sendžio gyvenimuose jų netrūksta. Paskui vienas jie patys sekioja, kitos išdygsta netikėtai ir apsistoja jų gyvenime – ir negali jų ištrenkti už durų, nes šiaip ar taip, jas myli. O gal kažkurią kitą myli labiau? Tačiau ji per daug išmintinga ir per daug save gerbianti, kad pametusi galvą lėktų paskui neapsisprendžiantį mylimąjį iš paskos. O kaip dar ta, kurios jau (lyg ir) nebemyli? Ech.

Abiems filmams bendras juodai baltas formatas bei sinefiliška tematika. W. Allenas, žinoma, sąmoningai atkartoja panašią stilistiką, kokia yra F. Fellinio filme.

Ironiškas žvilgsnis į kino industriją

Žiūrint šį filmą kartais tiesiog nevalingai pagalvoji: „Taip, taip! Būtent taip!“ ir tokių epizodų pasitaiko gana dažnai.

Ypač tai tinka scenoms, kur Sendis atsakinėja į žiūrovų klausimus. Jei teko per kurį nors festivalį pataikyti bent į vieną seansą, po kurio laukė klausimų atsakymų sesiją, tai „Prisiminimuose apie žvaigždžių dulkes“ gal mažumą net šiek tiek netikėtai atpažinsite patys save. Na, gal ne konkrečiai asmeniškai, bet save kaip vieną iš žiūrovų – bendros masės sudėtinę dalį. Žiūrovų, kurie uždavinėja kas kartą tuos pačius banalius arba visiškai „nučiuožusius“ klausimus, kurie bando įsiteigti režisieriui, sakydami, jog „visą gyvenimą, nuo to momento, kai tik patys pradėjo vaikščioti, buvo jo fanai“ ir kad „yra matę visus jo filmus“.

Atskira žiūrovų padermė – įkyruoliai iš visokių labdaros ir paramos organizacijų, nesidrovintys prašyti „paslaugėlių“ bei „pinigėlių“, nekreipdami dėmesio nei į laiką, nei į vietą. O kur dar į žinomo režisieriaus lovą tiesiogine prasme besibraunančios merginos…

Dar vienas subtilus niuansas, kurį suvokiame tik iš tam tikros, kitokios stilistikos – kinas, kokį Sendis norėtų kurti. Iš karto matome mažo biudžeto autoriniam kinui būdingą vaizdą – stambius planus, tyloje lyg sustingusį veiksmą, keistą aplinką – savaime, žinoma, tai nėra nieko blogo, tačiau yra savotiška tokio kino klišė, iš kurios W. Allenas sėkmingai pasišaipo.

Su tuo neatsiejamai sulipęs kitas aspektas, į kurį sminga dar viena ironijos strėlė – kino studijos prodiuseriams neįdomios režisieriaus kūrybinės ambicijos. Kam kurti kažkokį pseudo filosofinį briedą, kurio niekas nežiūrės, jei visiems patinka komedijos?

Allenas – ne Allenas

Tačiau savo laiku daug kam visa tai tarsi praslydo pro akis. Ekrane visi matė W. Alleną – na, anokia čia naujiena. Bet W. Allenas čia vaidina kino režisierių – aha, vadinasi, pats save. Galbūt koją pakišo tai, kad Sendis yra dar viena W. Alleno nemirtingojo Niujorko neurotiko atmaina, o ankstesniame filme „Anė Hol“ (angl. „Annie Hall“, 1977 m.) autobiografinių detalių buvo ne taip jau ir mažai. Visa tai padarė meškos paslaugą ir užgožė parodiją. Kita vertus, pakankamai sunku atskirti, kur W. Allenas dėl žmonijos ir visos planetos išlikimo nerimauja kaip personažas, o kur – tai jo paties asmeninis rūpestis.

Aktoriai ir personažai

Iš esmės „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ yra filmas be siužeto. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau pakankamai padrikai, pagrindinis veikėjas Sendis dalyvauja savo filmų pristatymuose ir aiškinasi keblius santykius su moterimis.

Tad galima sakyti, kad tai vieno personažo filmas. Sendis yra šio filmo centras ir esmė. Jis neurotiškas ir ambicingas, neapsisprendžiantis ir lengvai įsiveliantis į romantiškus santykius, tačiau iš jų išsipainioti – ne jo jėgoms, ir čia jis pasirodo visiškai neryžtingas. Apie W. Alleno vaidybą sunku pasakyti ką nors naujo – belieka paminėti, kad jis vėl įsikūnijęs į savo alter ego, o kiek ten tame alter ego šįkart yra jo paties – čia jau atskiras klausimas.

Aplink Sendį, lyg apie saulę, sukasi moterys. Intelektualioji Dori, kurią vaidina Charlotte Rampling imponuoja savo erudicija ir kuria moters su knyga įvaizdį, prancūzė Izobelė (akt. Marie-Christine Barrault) šiek tiek komiškas personažas, o Deizė (akt. Jessica Harper) įneša savotiško gaivumo ir nerūpestingumo.

Aktorių pasirodymui nelabai yra ko prikišti. Visos ir visi čia atrodo organiškai ir natūraliai. Kita vertus, nėra ir nei vieno pasirodymo, kuris priblokštų išskirtinumu – bet, ko gero šio filmo koncepcija net neketino būti tokia. Vis tik pakankamai įdomu stebėti C. Rampling pasirodymą.

Techniniai dalykai

Kaip jau minėta – tam tikrais momentais galima pastebėti akivaizdų stiliaus pokytį. Kartais W. Allenas erzina žiūrovus ir tik po kiek laiko atskleidžia, kad tai ką matėte, buvo ne filmas, o filmas filme. Naudojamos ir skirtingos kameros technikos: stambūs planai, stabili kamera, tolygiai judanti kamera, filmuojama artėjant iš toliau. Gražiai ir intriguojančiai panaudojama gaubiamoji kompozicija. Fone, kaip W. Alleno filmų prekinis ženklas, dažniausiai skamba neįkyrios džiazo melodijos.

Reziumė

„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ – nepelnytai nuvertinta ir dėl to šiek tiek primiršta W. Alleno juosta, kuri iš tikrųjų yra tikras delikatesas kinomanams. Tai filmas, kuriame susipina subtili parodija ir švelni ironija, kur gausu užuominų ir poteksčių – tik reikia spėti jas skaityti. W. Allenas žiūrovams patiekdamas „Prisiminimus apie žvaigždžių dulkes“ siūlo išradingai suvyniotą saldainį – tereikia mokėti jį išvynioti.

8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
9
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D