Recenzija

Politechnikumas

Polytechnique

Politechnikumas
Drama, Kriminalinis, Istorinis

Metai:
2009 m.

Trukmė:
77 min.

Šalis:
Kanada

Režisierius:

Denis Villeneuve

Vaidina:

Maxim GaudetteSébastien HuberdeauKarine VanasseMartin WatierEvelyne Brochu

7.9

Recenzijos autorius:
8.2
Redakcijos vertinimas:
7.6
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 10 20

1989 metų žiemą į Monrealyje esantį politechnikumą įsiveržė automatu ginkluotas vyras, nužudęs 14 moterų ir galiausiai nusižudęs pats. „Politechnikumas“ pasakoja fiktyvią šios istorijos versiją, net jeigu pagrindiniai faktai išlieka tie patys: žudikas išžudo 14 moterų tikėdamas, kad feminizmas sugadino jo gyvenimą.

Techniškai filmas yra neįprastas, pradedant tuo, kad jis yra nespalvotas, baigiant jo 77 minučių trukme, parodančią Denis Villeneuve sugebėjimą su savo filmais užtrukti tiek, kiek reikia (jeigu reikia beveik trijų valandų „Bėgančiam skustuvo ašmenimis“, kodėl ne). Visgi labiausiai neįprastas jis yra tuo, kad čia išskirtinis dėmesys yra skiriamas ne žudikui, o jo aukoms ar aplinkiniams. Filmuose apie masinius šaudymus („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“, „Dramblys“) yra įprasta gilintis į žudiko psichologiją, ir net jeigu „Politechnikumas“ to visiškai neišvengia – neįvardinto žudiko neapykanta feminizmui yra išryškinama, – žudikas yra labiau istorijos kontekstas nei centras.

Nepaisant niūrios temos, pagrindiniai filmo sentimentai yra bent kiek optimistiniai, besistengiantys įrodyti, kad gerumas ir kilnumas gali nugalėti neapykantą. Tokią mintį filme, kuriame brutaliai išžudoma ar sužeidžiama dešimtys žmonių, plėtoti yra rizikinga, nes apie aukoms siunčiamas mintis ir maldas visi yra girdėję milijonus kartų, o masiniai žudymai vyksta nepaisydami žmonių gerumo.

Prancūzų kalba nufilmuotas „Politechnikumas“, tiesa, šias mintis užsidirba. Čia nėra romantizuojamas nei žudymas, pateikiamas kaip įmanoma kraupiau ir besitęsiantis ilgą laiką, nei veikėjų herojiškumas, kadangi visi jie yra išsigandę, panikuojantys ir vėliau besigailintys to, kad nesugebėjo apsaugoti artimųjų. Filmas yra žiaurus ir per neilgą laiką aiškiai parodantis, koks traumuojantis tai yra įvykis visiems, kurie jame bent kiek dalyvavo. Ir galiausiai žmonės, ieškodami kažkokios padėties ar ramybės, atsisuka į gerumą ir nuoširdumą, ir pasižada, kad savo vaikus augins mylinčius ir suprantančius savo vertę.

Išvedžioti šias mintis galima įvairiai, nes šoko metu žmonėms jos gali suteikti ramybę ir bene vienintelį būdą žiūrėti į ateitį. Jeigu holivudiniuose filmuose artimųjų mirtis herojams dažniausiai tampa paskata kerštui, „Politechnikumas“ dėl to ir yra tikroviškesnis bei turintis didesnį poveikį, kadangi žmonių reakcijos čia yra tuo pačiu ir netikėtos, ir suprantamos žinant tai, ką jie ką tik išgyveno. Veikėjų jausmai ir poelgiai (ne vien įkvepiantys; kaltė ir trauma slegia visus) kyla kaip atsakas į žudiko veiksmus ir yra organiški, nebandantys slėpti baisių tragedijos padarinių.

Kadangi istorija sukasi būtent apie vieną pagrindinę mintį – kaip įmanoma kovoti su blogybėmis, – filmas yra trumpas ir tikslus, neeikvojantis jėgų nereikalingoms detalėms. Žmonės jau seniai atprato nuo trumpesnių nei pusantros valandos filmų ir „Politechnikumas“ parodo jų svarbą, kuomet koncentruotai galima išnagrinėti vieną dalyką, tai padaryti kokybiškai ir įdomiai, ir tai turi didesnį poveikį nei pasikartojančių išvedžiojimų prikimštos scenos. D. Villeneuve tuščiai neišleidžia nei sekundės, iškart įtraukiantis žiūrovus su veiksmu, to įtraukimo pagalba pristatantis svarbius (ir nežinomų, bet stiprių aktorių įkūnijamus) veikėjus ir nechronologiškai šokinėjantis tarp įtampos ir jos padarinių, labiau vaizdais ir montažu nei žodžiais įtraukiantis į chaotišką veikėjų mąstymą.

„Politechnikumas“ yra stiprus ir koncentruotas filmas, pažymintis D. Villeneuve perėjimą nuo eksperimentų iki sugebėjimo dar nematytais būdais pateikti ne kartą matytas idėjas. Filmas didžiulę tragediją paverčia vilties suteikiančia (bet niekada gražia ar romantiška) istorija, ir visa tai padaro natūraliai, neprašydamas žiūrovų paišyti kreidelėmis ar siųsti šiltas mintis ar maldas; filmo personažams gerumas kaip atsakas į blogį yra logiška išeitis, net jeigu ir ne vienintelė. Vientisas, abstrakčias idėjas ir konkrečius žmones suderinantis filmas yra stipri ir tiksli tikrosios D. Villeneuve karjeros pradžia, iki kurios galima atsekti visus geriausius jo darbus.

8.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D