Poilsiautojai: Pavydo žaidynės

„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ – tai pirmoji reklaminių vaizdo klipų kūrėjo Simono Aškelavičiaus pilno metro kino juosta. Jo režisuotų filmų sąraše galima rasti ne vieną darbą, tačiau prieš 2 metus pasirodžiusio filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ vadovo kėde teko dalintis – tai buvo bendras jo ir Ričardo Marcinkaus darbas. 2013 m. buvo išleistas filmas „Valentinas vienas“, už kurio stovėjo net keturi režisieriai. 36 m. amžiaus rež. Simonas Aškelavičius tam tikrą proveržį padarė dar prieš 20 metų, sukurdamas trumpametražį filmą „Lašas“, už kurį laimėjo pagrindinį prizą Lietuvos respublikiniame jaunimo ir moksleivių filmų konkurse. Tačiau šiandien kalbėsime apie naujausią jo projektą ir, galima sakyti, debiutinį darbą – „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“.

Siužetas

Lietuvoje pirmą kartą surengiamos pavydo žaidynės. Į jas iš tūkstantinės minios atrenkamos trys komandos: jaunimo kompanija, šeima su vaikais ir senjorų pora. Atrodo, laimėti didžiulį piniginį prizą bus paprasta: tereikės poilsiauti taip, kad pavydėtų visa šalis.Tačiau, geidžiamiausiuose pajūrio kurortuose – Palangoje, Šventojoje ir Nidoje – poilsiaujantiems dalyviams pradeda nesisekti nuo pat pirmų akimirkų. Negana to, reikalus gadinti ima staiga išdygęs pavydo ekspertas Audrius Antakalnis, kuriam įtikti yra itin sunku.

Turinys

Gan greitai į kino teatrus atkeliavusi juosta buvo filmuojama 2017 m. vasarą trijuose Lietuvos kurortuose: Nidoje, Palangoje, Šventojoje. Ši vasara nepasižymėjo labai puikiais orais – dažnai trūkdavo saulės. Nepaisant to, kino kūrėjams visgi pavyko pagauti kažkiek saulės spindulių ir, kiek buvo įmanoma, perteikti vasarišką atmosferą. Juostų, kuriose galima išvysti Lietuvos pajūrį yra labai mažai. Ši pateikta ganėtinai žaismingu formatu – žaidynėmis, kurios į viršų iškelia poilsio ir pavydo temas. Tai du dalykai, kurie yra aktualūs ir populiarūs žmonių gyvenimuose, sujungti į vieną.

Juostos privalumas (ir tuo pačiu turbūt geras rinkodarinis sprendimas) yra tai, kad varžosi skirtingo amžiaus asmenų komandos: jaunimas, šeima su vaikais bei senjorai.  Taigi, nesunkiai susitapatinti su filmo herojais galės įvairaus amžiaus žiūrovai – juosta turėtų atgaivinti asmeninius nutikimus pajūryje, o personažai primins, jei ne Jus pačius, tai žmones iš draugų, giminaičių, pažįstamų rato.

Nepaisant intriguojančios koncepcijos, nors tam tikromis filmo atkarpomis buvo bandymų pakapstyti šiek tiek giliau, sinergiškai juosta, deja, neveikia. Komedijos žanro tikslas yra prajuokinti. Šis Simono Aškelavičiaus darbas, deja, kokybiško humoro gali pasiūlyti mažai. Prikimštas vulgarių juokelių, monologuose bei dialoguose užpypintų keiksmažodžių, vaizduojantis daug nuogo kūno, taip pat nekukliai prifarširuotas akivaizdžiai matomomis produktų reklamomis, filmas veikia atstumiančiai. Juostoje buvo galima rasti ir loginių klaidų. Pvz.: paslaptingas kamerų atsiradimas apartamentuose netikėtai pasikeitus veikėjų rezidencijai. Bendrą situaciją taisė tam tikri gan linksmai perteikti personažai ir keletas kokybiškesnių bei subtilesnių juokelių. Tačiau labai gaila, kad jų buvo labai mažai.

Beveik visi jaunimo kompanijos personažai atskleisti minimaliai arba neplėtoti visai. Šiuo atžvilgiu daugiausiai dėmesio skirta buvo šeimai su vaikais. Į juos žiūrėti buvo įdomiausia: pakankamai gera vaidyba ir įvairios netikėtos peripetijos. Žaidime sunkiai susigaudanti senjorų pora, turėjusi keletą šlovės akimirkų, visgi buvo gan vienoda ir nuobodoka. Pavydo eksperto Audriaus Antakalnio (aiški aliuzija į Andrių Užkalnį) personažas taip pat per daug nesužavėjo – bandymas šaržuoti ir tokiu būdu išspausti šypseną atrodė labai pretenzingai ir neskaniai.

Aktorių darbas

Šeimos su vaikais (ir dviem šuniukais) komandos aktoriai Giedrius Savickas ir Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė kartu žiūrėjosi gerai. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad aktoriai porą įkūnijo ne pirmą kartą (kartu vaidino filme „Valentinas vienas“). Giedrius Savickas – ganėtinai pats iš savęs juokingas aktorius, kuris paskutiniu metu labai mėgstamas režisierių ir gana dažnai įkūnija linksmus personažus.

Nemažai teatro patirties turintys senjorus įkūniję Larisa Kalpokaitė ir Arvydas Dapšys per daug neišsiskyrė. Na, galbūt visgi verta paminėti neblogai suvaidintą sceną, kurioje A. Dapšio personažas buvo kaip reikiant apkvaišęs nuo alkoholio. Tokiose scenose lengva paslysti (tiesiogiai ir netiesiogiai), tačiau aktoriaus vaidyba įtikino.

Jaunimo kompanijos aktoriai šiek tiek perspaudė. Nors buvo keletas blykstelėjimų, tačiau bendras vaizdas silpnas. Prie to, aišku, nekukliai prisidėjo scenarijus. Nors laisvės improvizacijai buvo duota daug, tačiau patirties trūkumas jaučiasi. Patiko gan įtikinamai atrodžiusios kelios muštynių scenos.

Techninė pusė

Filmas techniškai atrodė neblogai. Tam tikra prasme tai yra filmas filme. Kinematografiškai misija lyg ir įvykdyta gerai. Tam tikrus vaizdus buvo galima išvysti ir iš aukščiau – į dangų buvo keliamas dronas. Nors vaizdo montažas gan chaotiškas, tačiau sekti siužetinę liniją, kurioje veiksmo tempas gan didelis, nėra sunku. Juostoje galima išgirsti keletą senų ir gerai pažįstamų dainų, taip pat Marijono Mikutavičiaus perdainuotą „Pasveikinkit vieni kitus“ dainą. Kitos garso kompozicijos per daug neįsiminė.

Santrauka

„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ – tai pirmasis režisieriaus Simono Aškelavičiaus pilno metro kino darbas, kuriam šįkart jis diriguoja vienas. Juostos idėja ir koncepcija intriguoja, tačiau humoro atžvilgiu labiau nuvilia nei džiugina. Filmą gelbėja tai, kad personažai nesunkiai atpažįstami, o juostos tema ir aplinka atgaivina prisiminimus.