Paskutinių dviejų žinomų kino parodijų „Vaiduoklių namas“ tandemas – aktorius ir scenaristas Marlonas Wayansas su režisieriumi Michaeliu Tiddesu lyg ir atrado naują aukso gyslą kuriant mažo biudžeto ir pigaus turinio produktus, kuriuos su malonumu suvalgo ne itin gerą skonį kinui turintys asmenys. Todėl nenuostabu, kad į kino ekranus atkeliavo jų naujausias filmas, parodijuojantis labiausiai erzinantį 2015 metų filmą, pastatytą pagal tarp namų šeimininkių žinomos knygos motyvus.
Apie ką mes čia…
Paslaptingasis ponas Blekas į savo erotinį geismo žaidimą įvilioja nekaltą ir dar gyvenimo nesugadintą merginą Haną, kuri neatsispiria pagundai sužinoti, kuo verčiasi ekscentriškasis milijardierius ir kodėl visi apie jį kalbą. Tačiau tiesa, kurią sužino mergina, gali šokiruoti net ir daug visko mačiusius pensininkus, kuriems gyvenimas neteikia jokio džiaugsmo…
Kurinio vidus
Kino parodijos, kurias mes taip mėgome 2000-ųjų pradžioje ir kurias dievinome praeito amžiaus devintajame–dešimtajame dešimtmečiuose, mirė, o vietoje jų liko nieko vertos ir šlykščiai pateiktos komedijos kaip „Vaiduoklių namas“, „Pats baisiausias filmas 5“ ir šis naujai iškeptas M. Wayanso prodiusuotas projektas. Ir net keista, kad tas pats vyrukas buvo pridėjęs rankas prie puikių ir labai linksmų „Paties baisiausio filmo“ dalių. Viskas atrodo taip, lyg jis būtų užstrigęs antrosios „Paties baisiausio filmo“ dalies filmavime.
Jeigu daugelis žmonių pyko dėl itin prastos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizacijos, tai net sunku įsivaizduoti, kokia būtų šių žmonių reakcija, jeigu jie pamatyti šį „filmą“. Taip, kabutėse, nes tai nėra filmas, o visa srutų duobė. Jeigu originalas atrodė itin apgailėtinai, tai įsivaizduokite, kaip turi atrodyti apgailėtino filmo parodija, kurioje mes nepamatysime nieko naujo, ko nebuvo galima pamatyti tokiuose parodijų filmuose kaip „Pasimatymo filmas“, „Superherojų filmas“ ir t. t. Žinoma, kai kurie juokeliai, kuriuose buvo galima įžvelgti holivudinių kino projektų pašaipą, sugebėjo priversti nors truputį pakikenti. Bet jų tiek nedaug čia buvo, kad per pusantros valandos trukmės peržiūrą, valandą norėjosi paimti į rankas telefoną ir „skrolinti“ naujienas. Visgi, kai ateini žiūrėti filmo, kuriame nėra visiškai jokio scenarijaus, darosi labai nuobodu.
Filme kupina rasistinių užgauliojimų, bet jie galimi, nes tai visgi filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka juodaodis. Būtų filmą kuravęs koks nors šviesaus veido savininkas, išvystume su rasistine nesantaika susijusį skandalą. Puikiai prisimename situaciją su Quentino Tarantino filmu „Ištrūkęs Džango“ ir Spike Lee pasisakymus apie režisieriaus rasistinį požiūrį į jo juodaodžius „brolius“. Taip pat filme netrūksta juokelių ir apie antrą galą. Tačiau čia jau nekalbu apie seksualinę pusę. Buvo ir kita pusė, šlykštesnė ir labiau amorališkesnė. Net nesinori apie tai šnekėti.
Be blogos istorijos ir beveik nejuokingų vietų, didžiausia filmo problema tampa ir personažai, kurie atrodo taip, lyg nežinotų kur randasi ir kaip jiems reikia elgtis. Į durnius pasižiūrėti galime įsijungus kokį nors „Bukas ir bukesnis“, bet parodijų cinkelis visada būdavo toks, kad ankstesnių parodijų kūrėjai visą laiką stengėsi išlaikyti rimtą savo pateikiamų herojų toną. Todėl žiūrėti į visiškai kvailas situacijas, į kurias jie patekdavo, buvo linksma, nes jie patys nesuprasdavo, kas ir kaip darosi. Deja, bet to čia nebuvo.
Blogas, netgi labai blogas filmas, kurio nerekomenduočiau niekam, na, nebent „Patriotų“ kūrėjams, kuriems tai net nebūtų bausmė, o pasimėgavimo akimirka. Na, ir oficialiai galime teigti, kad su šiuo filmu parodijų žanras mirė.
Techninė juostos pusė
Daug šnekėti apie techninę pusę irgi nesinori. Kameros darbas standartinis, niekuo neišsiskiriantis, o kartais leidžiantis pamatyti, ko nederėtų. Juostos montažo darbai prasti, nes veiksmo pateikimas pernelyg šoklus ir neįdomiai rodomas. Muzika filme nebloga, bent jau kažkiek pagyviną peržiūrą, per kurią norisi užmigti kino salėje.
Aktorių kolektyvas
Aktoriai, jeigu juos galima pavadinti aktoriais šiame filme, pasirodė neįdomūs, ganėtinai nuvalkiotomis grimasomis, bandantys primesti kažką juokingo, tačiau tai jiems nesigavo. Galiausiai, gavome pigią vaidybą, už kurią net lietuvių kino kūrėjai išmestų iš filmavimo aikštelės.
Pagrindinius vaidmenis atlikęs Marlonas Wayanas ir Kali Hawk nepadarė nieko, kad žiūrovas bent jau galėtų juos pagirti už pastangas ištempti viso šio niekingo filmo veiksmą ant savo piečių. Vienintelis neblogas pasirodymas, jeigu tai galima pavadinti pasirodymu, priklausė Mike‘ui Eppsui. Smagus veikėjas, kuris bent jau filmui įsibėgėjus pradėjo linksminti. Visi kiti šio filmo aktoriai – tragedija, ne daugiau.
Verdiktas
„Penkiasdešimt juodų atspalvių“ – neįdomi ir itin rasistinio pobūdžio parodijų komedija, kurioje nerasime jokių šviesių akimirkų. Tai tiesiog nejuokingas, klišėmis apipintas blogos vaidybos vaisius, kuriam nepavyko išjuokti kito blogo ir senmergių su supermamytėmis pamilto projekto.
