Recenzija

Pažadas

Promise

Pažadas
N-13Drama, Istorinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
136 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Terry George

Vaidina:

Oscar Isaac Charlotte Le BonChristian BaleDaniel Giménez CachoShohreh Aghdashloo

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

6.3

Recenzijos autorius:
7.5
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
5

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 06 07

„Pažadas“ yra istorinė ir romantinė drama, pasakojanti apie meilės trikampį armėnų genocido metu ir labiausiai susidomėjusi savo romantiniu, kiek mažiau – draminiu, ir visų mažiausiai – istoriniu aspektu. Tai yra be abejonės svarbus filmas, kadangi šimtametės turkų nuodėmės tokiu dideliu mastu dar nebuvo pateiktos kine, ir Oskarą laimėjusio Terry George‘o idėja pateikti romantiką tragedijos kontekste pati iš savęs nėra prasta, tačiau šiame filme ji tiesiog neveikia.

Meilės trikampis tarp mediko Mikaelo (akt. Oscar Isaac), amerikiečių žurnalisto Kriso (akt. Christian Bale) ir išsilavinusios armėnės Anos (akt. Charlotte Le Bon) filme yra sukurtas tam, kad jam suteiktų emocinį pagrindą, ko „Pažadui“ tiesiog nereikia. Romantine prasme filmas neturi jokių įdomių idėjų, rodantis moters susiskaldymą tarp dviejų vyrų ir nelabai įtikinamą tų vyrų priešpriešą, atsirandančią labiau todėl, kad reikia, ne todėl, kad ji išties egzistuoja, nes abu vyrai yra stebėtinai nykūs ir neįdomūs.

„Pažadas“ romantiką, turinčią tris idėjas, nagrinėja daugiau nei dvi valandas, po kurių veikėjai netampa įdomesni nei pirmųjų scenų metu, nes juos vis tiek atsiminsite ne kaip Mikaelą ar Krisą, o kaip O. Isaacą ar C. Bale‘ą. Aktoriai sugeba išgelbėti ne vieną filmo sceną, kadangi net ir blankūs scenarijai jų negali užgožti, ir visgi jie neišnyksta savo vaidmenyse, kadangi išnykti tiesiog nėra kame. Iš aktorių pusės labiausiai nustebina nebent seriale „Westworld“ matyta Angela Sarafyan, kurios filme yra nedaug, nors ji išnaudojama pakankamai efektyviai, kad taptų turbūt vieninteliu netikėtu „Pažado“ elementu.

Problema dėl meilės trikampio kyla dėl to, kad jis yra silpnas, kadangi pats iš savęs jis negali kenkti – apie tragedijas galima pasakoti įvairiai, ką pats gali patvirtinti „Ruandos viešbutį“ režisavęs T. George‘as, tiesiog šitoje istorijoje nėra nieko įdomaus. Ji yra skirta sukurti emocinį pamatą istorijai, kuri pasakoja apie daugiau nei milijoną žuvusių žmonių ir jau natūraliai turi kažką jautraus, net jeigu filmas verčiasi per galvą vis sugrįždamas prie meilės ir paliekantis žiaurumus antrame plane. Geriausi Holivudo filmai apie holokaustą ar masines tragedijas sugeba pasinaudoti tokia situacija, kuomet tragedijos mastą žiūrovai bent jau numato ir filmai, nuo „Šindlerio sąrašo“ iki „Pianisto“, gali papasakoti ypač specifines istorijas, sukuriančias intymias emocines scenas, susijusias su visos tautos istorija. Tuo tarpu „Pažadas“ dažniau renkasi eiti į plotį nei į gylį, rodydamas ganėtinai tradicines apie tragediją pasakojančių filmų situacijas ir dėl to neretai kenkiantis savo kokybei.

Kai filmas, tiesa, pasirenka pasakoti tiesiogiai apie genocidą, viskas tarytum pasikeičia ir tiek žmonės salėje, tiek pats filmas apsigaubia netikėtu ir pagrįstu rimtumu. T. George‘as nepadaugina žiaurių vaizdų ir palieka vietos žiūrovų vaizduotei išmąstyti, kaipgi atrodė tikrieji tragedijos mastai. Šioje vietoje filmas šiek tiek laiko praleidžia ir rodydamas tragediją išgyvenusių žmonių specifinę istoriją ir situacijos padarinius, daugiau vaizdais nei dialogais ar pasakojimu sukurdamas didesnį prisirišimą prie nukentėjusiųjų nei prie blankiųjų meilės trikampio dalyvių. „Pažadas“ tokiose vietose atrodo nuostabiai, tiek kalbant apie emocinę situacijos pusę, tiek apie vizualiąją, kurią girti išties norisi – apie 100 mln. dolerių kainavęs filmas parodo, kur buvo sudėti tie pinigai, kadangi tiek dekoracijos, tiek kraštovaizdžio vaizdai suteikia vizualinį kontrastą šalia esantiems žiaurumams. Technine prasme filmas išties yra ypač stiprus, o unikali muzika jam suteikia taip istorijoje trūkstamo subtilumo, todėl akivaizdu, kad „Pažadą“ išties kūrė patyrę žmonės.

Galbūt dėl to filmą ir norisi kritikuoti, kadangi svarbiausios jo scenos, susijusios su genocido tema, yra sukurtos taip gerai, kad filme dominuojanti meilės istorija varo į dar didesnę neviltį dėl savo abstraktumo. Tiek romantikoje, tiek kitose filmo dalyse yra nemažai įdomių idėjų, kurios lieka neišpildytos, pradedant skirtingų religijų ar tautybių susigyvenimu (kas bent iš dalies pagrindžia nelabai logišką C. Bale‘o įkūnijamo amerikiečio įtraukimą į istoriją) ir baigiant noru papasakoti meilės istoriją tragedijos kontekste. Visgi galiausiai filmas atrodo susiskaldęs pats savyje ir neturintis rimtesnio nuoseklumo, išsiskiriantis tuo, kad stipriosios ir svarbiosios jo dalys yra sukurtos išties įspūdingai, o didžioji jo dalis yra visiškai nyki ir neįsimintina.

Tai, kad „Pažadas“ yra istoriškai svarbus filmas, daugybę žmonių supažindinantis su menkiau žinoma tragedija, net nekyla klausimų ir tai, jog juosta sukėlė daugybę diskusijų ir kaip reikiant suerzino genocidą vis dar neigiančius turkus, yra dar aiškesnis to įrodymas. Ir faktas, kad „Pažadas“ toli gražu nėra beviltiškas filmas, taip pat džiugina – jis suteikia vilties, kad tai nebus vienintelis kartas, kai pasaulis ambicingo kino kontekste sužino apie šią istoriją ir kad joje išties slypi kažkas vertingo, ir filmas tikrai galėjo pasiekti prastesnių rezultatų nei šis.

7.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D