Recenzija

Paslaptinga žmogžudystė Manhetene

Manhattan Murder Mystery

Paslaptinga žmogžudystė Manhetene
VKomedija

Metai:
1993 m.

Trukmė:
104 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Woody Allen, Diane KeatonJerry AdlerLynn CohenRon Rifkin

8.5

Recenzijos autorius:
7.9
Redakcijos vertinimas:
7.5
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Dovilė Ibianskaitė

Paskelbta:

2017 12 06

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Jeigu nusibodo vykusios arba ne romantinių santykių analizės Woody Alleno filmuose – turime jums gerą žinią! „Paslaptinga žmogžudystė Manhetene“ nors ir rodo kelių porų tarpusavio santykius, tačiau čia romantikos yra labai mažai. Ko yra apsčiai tai paranojos, intrigos ir juodojo humoro bei klausimų, kurių atsakymų lauki užvis labiausiai.

Apie ką mes čia?

Tikrai gaivus ir geras šviežio oro gurkšnis W. Alleno filmografijoje – „Paslaptinga žmogžudystė Manhetene“ tikrai intriguoja ir dar kartą parodo, kokio plataus mąstymo spektro yra filmo autorius. Sėkmingai išlaikant savitą stilių bei pasakojimo manierą, šį kartą W. Allenas pristato istoriją, kurioje svarbiausius vaidmenis atlieka ne aktoriai, o nuobodulys ir iš to išplaukianti paranoja bei bet kokių išorinių, jaudinančių bei adrenaliną keliančių stimulų ieškojimas.

Čia susipažinsime su ką tik į koledžą savo sūnų išleidusius W. Alleno ir Diane‘os Keaton vaidinamus personažus, kurie iš esmės gyvena normalų gyvenimą, turi pastovius ir mylinčius tarpusavio santykius – be abejo, su įvairiais mažais nesklandumais, be kurių santykiai nebūtų realistiški. Vis dėlto, atrodo, kad tokia rutina bei didesnių dramų nebuvimas šiek tiek kelia nerimą D. Keaton personažei Carrol, norinčiai dar patirti kokį nors nuotykį ir pažadinti savo iš egzistencinio snaudulio. Laimei (?) pora susipažįsta su šiek tiek už juos vyresne porele (akt. Jerry Adler bei Lynn Cohen), tačiau greitai sužino apie staigiai ištikusią Lillian mirtį. Atrodo kas čia tokio, tačiau Carrol greitai atkreipia dėmesį, kad šviežias našlys Paulas visiškai nepergyvena dėl žmonos netekties, o kaip tik atrodo mėgaujasi laisve.

Visa tai priveda prie to, kad apsėsta paranojos, adrenalino trūkumo ir eilinio davatkiško smalsumo, Carrol pradeda rinkti informaciją, įrodančią, kad Paulas nužudė savo žmoną į tai įtraukdama tiek savo sutuoktinį, tiek savo draugą. Tik ar visada paranoja bei pirmi įspūdžiai pasiteisina?

Duoklė nuoboduliui, santykiams ir autoritetams

„Paslaptinga žmogžudystė Manhetene“ iš tiesų yra geras pavyzdys to, kaip W. Allenas sugeba kurti intriguojančias ir tikrai stipriai sudominančias istorijas, kurių atomazgos negali sulaukti. Būtent toks jausmas  manęs ir neapleido žiūrint šią juostą, nes buvo be galo įdomu, tai kaip vis dėlto bus užbaigtas šis filmas ir kuri pusė – sveiko ar iliuzijų valdomo proto – laimės.

Filme stipri tiek režisūra, tiek idėja, tiek antrosios ar trečiosios siužetinės linijos besiplėtojančios lygiagrečiai su pirmąja. Taip pat įstrigo ir švelniai bei beveik nejaučiamai paliečiamos ir kitos, gilesnės, galbūt šiek tik melancholiškesnės filme vaizduojamų veikėjų gyvenimo detalės. Pirma, minėtas egzistencinis nuobodulys, kai aplinka nebestimuliuoja ir nebedomina tiek, kiek anksčiau ir to dėka pradedama pasąmoningai ieškoti papildomų gyvenimą jaudinančių dalykų.

Antra, ir kad ir kaip būtume jau galbūt nuo to pavargę, santykių klausimas. Štai turime dvi poras, jos abi išoriškai laimingos, tačiau W. Alleno ir D. Keaton poroje nepasitenkinimą jaučia žmona, kas daro įtaką ir jos sutuoktiniui, kuris netyčiomis užmezga potencialą neištikimybei. Na, o antrosios poros egzistavimas galiausiai baigiasi vieno iš jų mirtimi ir antrojo laimingu gyvenimu po to, ką daugelis iš mūsų nelaikytų socialiai priimtinu elgesiu – juk mylimo žmogaus reikia gedėti. Todėl ir kyla D. Keaton herojės nepasitenkinimas, smalsumas ir, galiausiai, nepagrįstai grindžiami kaltinimai našlio atžvilgiu.

Trečia, žavi subtilios nuorodos į kultūrinius bei socialinius reiškinius – tą W. Allenas daryti puikiai moka. Prisiminkime jo filmą „Meilė ir mirtis“, kuris yra prikištas aliuzijų į klasikinę rusų literatūrą. Dabar aprašome filme rusų literatūros įtaką galbūt galime įžvelgti netiesiogiai – būtent dėl žmogžudystės bei jos kaltininko ar kaltininkės (no spoiler alert) dedamų didelių pastangų ją nuslėpti. Filme taip pat galima protarpiais pamatyti dedikacijas W. Alleno mylimiesiems W.S. Van Dyke‘ui, Orsonui Wellesui ar Alfredui Hitchcockui. Kai supranti autoriaus žaismą su antrame plane esančiais objektais bei referencijomis, lieki sužavėtas režisieriaus ir scenarijaus autoriaus erudicija bei gebėjimu taip gražiai bei natūraliai daug papasakoti apie filmą bei pačių veikėjų mąstymo metodus vien per simbolius.

Kas dar įdomu apie šį filmą, tai faktas, kad jis buvo kuriamas ir rodomas kino teatruose tuo pačiu metu, kai išaiškėjo W. Alleno santykiai su savo įdukra, dėl kurių vyko skaudžios skyrybos su režisieriaus žmona bei ilgamete mūza Mia Farrow. Kas be ko, būtent Miai ir buvo parašytas pagrindinis moteriškas vaidmuo šiame filme, tačiau logiškai po skyrybų jis buvo šiek tiek perrašytas ir pritaikytas D. Keaton. Kad ir kaip bebūtų, bandant suprasti, ką tuomet išgyveno W. Allenas – ir mes čia jo nei teisiame, nei kaltiname – filmas buvo sukurtas tikrai kokybiškai bei profesionaliai.

Aktorių vaidyba ir personažai

Aktorių vaidyba bei personažų statymas čia greičiausiai turėtų būti vertinamas nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės, aktorių vaidyba tikrai labai gera ir profesionali, per daug priekabių rasti sunkoka. Tas pats ir su personažų vystymu bei plėtojimu – atrodo, kad viskas yra labai gerai, bet iki įvertinimo „puiku“ kažko trūksta.

Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų, vaidyba vis tik yra gera, kadangi bežiūrint filmą taip įsitrauki, kad net nebe pastebi mažų klaidų ar nesklandumų, galbūt vietomis išlendančių klišių ar keistesnės vaidybos technikos bei šaltesnių dialogų. Galų gale, mes jau turėtume būti pakankamai gerai pripratę prie W. Alleno ir D. Keaton vaidybos manieros – ypatingai to paties W. Alleno filmuose, tad ir ši juosta per daug nenustebina aktorėmis aukštumomis.

Pavaidinkime, kad suprantame techniką

Vėlgi, šiek tiek pasikartosime, tačiau šiame filme daugiau mažiau technikos meno aukštumų nebuvo pasiekti. Buvo keletas gražių kinematografiškų scenų su kultūrinėmis nuorodomis į kinus filmus – pavyzdžiui, užkulisių su veidrodžiais scena – tačiau visa kita yra išties paprastai nufilmuota bei sumontuota juosta, kurios pagrindinis dėmesio centras yra pati istorija, kuri, beje, tikrai gerai išplėtota.

Kas daugiau? Juosta tikrai puikiai gali būti atpažinta, kaip W. Alleno filmas, dėl jau anksčiau minėtų bruožų: filmavimo maniera, parinkti autoriai, kultūrinės nuorodos, muzika, humoras, dostojevskiška nuotaika, savęs bei aplinkinių gyvenimo psichoanalizė bei refleksija.

Summa summarum

„Paslaptinga žmogžudystė Manhetene“ yra geras filmas tamsiai žiemiško savaitgalio dienai arba lengvam atsipalaidavimui po sunkesnės darbo dienos. Filmas šmaikštus, intriguojantis, tačiau per daug neišsiskiriantis iš kitų savo ambicija tapti kultūriniu fenomenu (kaip kad nutiko su „Ane Hol“ ir keletu kitų W. Alleno filmų), bet tai tikrai nėra minusas. Reikia ir tokių filmų, kurie tiesiog „susižiūrėtų“, leistų mėgautis tuo, ką matai per daug nereflektuojant to, kas vyksta ekrane, nerizikuojant būti banalia romantine komedija arba klišine detektyvine juosta su lengvai nuspėjamomis pabaigomis.

7.9Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8.5
Režisūra:
7.5
Kinematografija:
7.5
Garso takelis:
7.5
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D