Paskutiniai riteriai

Nors ir vis retesnis svečias kinuose, istorinis epas yra būtent toks žanras, kuris traukia ne tik pačia istorija, bet ir dažnai pribloškiamomis dekoracijomis. Istoriniai filmai kino mėgėjus taip pat žavi ir dėl kovų, kuriose vyrai (ar moterys) su ginklais stodavo vienas prieš kitą pusmetrio, o ne puskilometrio atstumu. Žvangantys kardai, skriejančios strėlės ir laisvai besiliejantis kraujas. Tai yra tos filmo savybės, kurios masiškai traukia žiūrovą prie didžiųjų ekranų. Su tokiais filmais dažnai iškyla viena pagrindinė problema – noras parodyti kaip įmanoma daugiau neturint didelio biudžeto. Kad ir kokia optimistiški kino kūrėjai būtų, biudžetas yra didžiausias svarmuo tokio tipo juostose ir pinigų trūkumas visuomet pakiša koją. Stebėti specialiųjų efektų kupinus vaizdus nėra itin malonu, tad kartais taip nutinka, kad istoriniai epai tiesiog nesusilaukia didelės sėkmės. Iškyla tik klausimas, ar „Paskutinieji riteriai“ pataiko į gerųjų, ar į nepasisekusiųjų grupę.

Turinys

Į valdžią atėjus korumpuotam valdžios atstovui, vienos teritorijos vadovas pasipriešina šantažui ir atsisako duoti kyšius. Toks sprendimas jam kainuoja gyvybę, o visam vadovaujamam riterių ordinui – iširimą. Garbę praradęs riteris sukurpia planą, kaip atkeršyti už savo šeimininką ir pašalinti garbėtrošką valdovą iš vadovaujamų pozicijų.

Niekuo ypatingu pasigirti negalintis režisierius Kazuaki Kiriya trečio režisūrinio darbo, paremto istoriniais motyvais. Šįkart galima tik pasidžiaugti, kad filme nebuvo remtasi gerai žinomais epais ir taip nebuvo išdarkyta kokia nors gerai pažįstama istorija. K. Kiriya galbūt ir pasistengė kurdamas visą aplinką ir visai neprastai perteikė viziją, tačiau klupo bene prie kiekvieno akmens. Ir už tai atsakingas ne tik jis, bet ir jo komanda, o ypač – scenaristai.

Kalbant apie juos, didžiausią kaltę turbūt turėtų prisiimti Michaelas Konyvesas ir Dove‘as Sussmanas, kurie parašė be galo nuobodų scenarijų. Filmas gavosi per daug ištęstas, dialogai blankūs, o veikėjai prastai nušviesti. Bendrąja prasme, kad ir kaip norėtųsi mėgautis tokiu darbu, organizmas nevalingai pradeda išsijunginėti po pirmo pusvalandžio. Apskritai, tiek scenaristai, tiek pats režisierius per daug užsiciklino ties istorijos paaiškinimu ir menkavertėmis detalėmis, taip pamiršdami esminį dalyką – istoriniai epai be veiksmo yra visiškai neįdomūs. Viskas pagerėja artėjant prie pabaigos, tačiau nekantresni žiūrovai gali palikti salę, o kiti – paprasčiausiai užmigti.

Filme taip pat per daug susitelkta vos į porą veikėjų. Tam tikra prasme, tai būtų gerai, jei veikėjų nebūtų bent 20. Atrodė, lyg buvo bandoma parodyti daug didelę svarbą turinčių sraigtelių, bet pasakojama konkrečiau tik apie kokius tris. Kai ateina metas emocinei akimirkai ir žiūrovas lyg ir turėtų pradėti sriūbauti ar lieti ašaras, viskas kaip ir atrodo per daug pritempta ir neįdomu. Kai ekrane rodomų veikėjų mirtys dar bandomos sustiprinti jautria epine muzika, o reakcija būna nulinė, tai reiškia, kad kažkas smarkiai susimovė.

Kaip jau minėjau, filme trūko veiksmo. Bene 80 proc. filmo yra grynai tušti pokalbiai arba vaikščiojimai iš vieno kampo į kitą. Nėra bent trumpų akimirkų, kurios sugebėtų išjudinti, išblaškyti ir pravaikyti apėmusį snaudulį. Kartais reikia pasinaudoti R. Scotto principu ir istoriniame filme parodyti bent tris didesnes kovas.

Techninė pusė

Garso takelis filme visai neblogai atitinka rodomą atmosferą. Tam buvo parinkta teisinga, epinė muzika. Deja, bet tai gali pastebėti tik užkietėjęs šios muzikos gerbėjas. Kodėl? Nes epinė muzika yra skirta sustiprinti visiems rodomiems vaizdams. Kiek stiprus gali būti stikliuko kilnojimas ar šnairavimas iš už kampo…

Specialieji efektai taip pat badė akis. Kai žiūri grynai B kategorijos filmą ir matai kompiuterines pilis – viskas tvarkoj. Nieko per daug nesitiki, biudžetai nėra dideli, o ir rezultatas nebūna toks nuviliantis. Tuo tarpu čia jautėsi didelės ambicijos, bet kokioje nors pilyje užkurti daug laužų su derva arba žaliomis lazdyno šakomis buvo per daug didelė prabanga. Matyt. Dirbtinės liepsnos yra tikrai siaubingas dalykas, kurio dabar pro akis nepraleidžia niekas. Lygiai taip pat juokingai atrodo ir kompiuterinės pilys iš paukščio skrydžio.

Kas tikrai gerai šiame filme – dekoracijos ir kostiumai. Visas filmas tiesiog alsuoja prabanga, kilnumu ir auksu. Be galo gražūs veikėjų apdarai, sukurti iš šilko ir padabinti kokiais nors skirtingais elementais, tikrai traukiančiais akis. Iki smulkiausių detalių išdirbti ir kovos įrankiai, todėl kiekvieno kardo ar kirvio kirtis atrodo labai gražiai. Matyti kraują, tekantį išgraviruotu plienu, yra savotiškas malonumas.

Operatoriaus darbas yra irgi visai neblogas. Jis nėra aukščiausios kokybės, bet vidutinybę pralipa. Gerai perteiktos kovos scenos, aiškiai matoma, kas su kuo susiremia ašmenimis. Nėra siaubingų mūšio scenų, kuriose nuo lyg per žemės drebėjimą besipurtančios kameros baigia suvimdyti.

Montažas taip pat nėra iš blogųjų. Kažko ypatingo išskirti nelabai įmanoma, bet didelių minusų taip pat nebuvo pastebėta. Vos poroje vietų matėsi neteisingai sukarpytos scenos, kurių pasekmė – daiktai, pakeitę savo vietas. Garso montažas filme geras.

Aktoriai

Kartais sunku suvokti, kodėl išties geri aktoriai sutinka vaidinti gana silpnuose filmuose. Šiame filme yra du tokie, kurie, atrodytų, jau gali rinktis iš jiems siūlomų scenarijų, bet kažkodėl to nedaro. Tai žiūrovų labai mėgstamas Morganas Freemanas, kuris pastaruoju metu tiesiog vaidina. Nesvarbu kur, kaip, ką, bet vaidina. Ir tai tik labiau erzina, nes jo vaidmenys vis menkėja, o kokybė darosi vis prastesnė. Čia jo pasirodymas buvo gana trumpas ir ne itin įsimenantis.

Dar vienas žinomesnis aktorius – Clive’as Owenas. Jam išties tinka vaidinti riterį. Tuo galėjome įsitikinti „Karaliuje Arture“. Galima tik sakyti, kad iš jo silpnai sukurto vaidmens aktorius išspaudė viską, ką tik buvo įmanoma. Nors apie jį buvo sukamasi labai daug, mažai kas buvo papasakota, todėl galiausiai veikėjas buvo visiškai neįdomus. Ir aktorius sugebėjo šiek tiek sudominti. Toli gražu nuo aktorystės aukštumų, bet žiūrėti dar galima.

Iš antraplanių vaidmenų kiek išskirtinesnis buvo norvegas Akselis Hennie‘is ir Cliffas Curtisas. Jie gana neblogai atliko savo vaidmenis, o A. Hennie’is sugebėjo pasiekti blogiečiui dažnai priskiriamą, bet neįgyvendinamą rezultatą – per visą filmą kilo žiauri neapykanta tam bjauriam pasipūtusiam padarui. Ir tai yra gerai.

Likę aktoriai buvo mažai išskirtiniai, todėl jų veikėjų mirtis ar išgyvenimas kaip ir buvo neįdomūs.

Verdiktas

„Paskutiniai riteriai“ parodo istoriją, kuri galėtų ir likti paskutine. Tai per daug ištęstas, nelabai įdomus ir tiesiog baisiai nuobodus filmas su prastai apgalvota strategija, per mažai kovų ir silpnai pristatomais veikėjais. Nors specialieji efektai ir rėžia akį, bet dekoracijos ir operatoriaus darbas sugeba šiek tiek kilstelti filmo kokybę. Ir nors filmo pabaiga ir nėra jau tokia prasta, dėl per ilgo ir per detalaus pasakojimo išlieka tikimybė tos pabaigos ir nesulaukti.