Recenzija

Paryžius gali palaukti

Paris Can Wait

Paryžius gali palaukti
N-13Drama, Komedija, Romantinis

Metai:
2016 m.

Trukmė:
92 min.

Šalis:
Japonija, JAV

Režisierius:

Eleanor Coppola

Vaidina:

Diane Lane, Arnaud Viard, Alec BaldwinElise Tielrooy

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

6.5

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
5.8
Lankytojų vertinimas:
8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 10 15

Jums trisdešimt ir manot, kad per vėlu stoti į universitetą ir studijuoti naują dalyką? Jums keturiasdešimt ir manot, kad per vėlu kraustytis į kitą šalį? Jums penkiasdešimt ir manot, kad per vėlu keisti darbą? Jums šešiasdešimt, ir manot, kad per vėlu keisti gyvenamąją vietą? Jums septyniasdešimt ir manot, kad per vėlu keliauti? Eleonoros Coppolos, kuriai šiemet suėjo 81-eri metai ir kuri dabar pristato savo debiutinį ilgametražį filmą pavyzdys rodo priešingai. Žinoma, čia yra situaciją itin lengvinanti aplinkybė – garsi pavardė ir šeiminiai ryšiai (Eleonoros sutuoktinis – legendinis Holivudo režisierius Francis Fordas Coppola, dukra – Sofia Coppola šiemet tapo tik antrąja moterimi per visą istoriją, kurios filmas Kanuose buvo apdovanotas už geriausią režisūrą). Ir, žinoma, E. Coppola kino srityje nebuvo visiška naujokė – pirmieji jos (dokumentiniai) bandymai pasirodė dar 1991 m. Žinoma, garsaus Coppolų klano įtakos šiuo atveju nuneigti neįmanoma, bet, matyt, E. Coppolai iki pilnos laimės gyvenime trūko pačios sukurto ilgametražio filmo. Tad taip atsirado „Paryžius gali palaukti“ (pranc. „Bonjour, Anne“, 2016 m.).

Trumpai apie filmo siužetą

Amerikietė Ana (akt. Diane Lane) lydi savo sutuoktinį Maiklą (akt. Alec Baldwin) į verslo kelionę Europoje. Maiklas yra sėkmingas, tačiau labai užimtas filmų prodiuseris, tad jo mobilusis telefonas skamba kas 20 sekundžių. Pasibaigus 58-ajam Kanų kino festivaliui pora ketina keliauti į Budapeštą, bet dėl sveikatos problemų (skaudančių ausų) Anai patariama atsisakyti kelionės lėktuvu. Tačiau paslaugus Maiklo kolega – žavus ir galantiškas prancūzas Žakas (akt. Arnaud Viard) pats ketina automobiliu iš Kanų grįžti į Paryžių, tad pasisiūlo ten nuvežti ir Aną. Kadangi Maiklas ir Ana, šiaip ar taip po kelių dienų turėtų ten susitikti, Ana priima Žako pasiūlymą, o Maiklas, per nuolatinius telefono skambučius net dorai neatsisveikinęs su žmona, išskrenda į Budapeštą. O Ana sėda į senutėlį Žako „Peaugot“ ir jie Prancūzijos keliais per visą šalį patraukia Paryžiaus link. Tačiau kelionė užsitęsia daug ilgiau, nei Ana numatė iš pradžių – tai vis dėl tų neišsenkančių kultūrinių ir – ypač – kulinarinių vertybių, kurių gausu ant kiekvieno kampo ir Žakas, kaip doras prancūzas, jaučia pilietinę pareigą su visomis jomis supažindinti Aną…

Klišės klišės kur dairais

„Paryžius gali palaukti“ yra lengvas, skaidrus, šviesus filmas su keliomis liūdnesnėmis natomis. Ir nors „susižiūri“ visai neblogai, akivaizdu, kad šią juostą E. Coppola kūrė tikrai ne dėl meninio pašaukimo, „skaudančios“ problematikos ir netgi ne dėl galimybės pažaisti kino priemonėmis kuriant personažų paveikslus. Tai tiesiog tvarkingas, pagal kokio nors kinematografijos vadovėlio šabloną sudėliotas filmas, kurio buvimas galbūt ir neerzina, tačiau pasaulis tikrai būtų išgyvenęs ir be jo. „Paryžius gali palaukti“ atsirado ne dėl to, kad E. Coppola turėjo ką pasakyti, bet greičiausiai jai magėjo tai padaryti – ko gero, vien jau dėl to, kad gyvenimo darbų sąraše ties eilute „sukurti filmą“ ramia sąžine galėtų pažymėti varnelę.

 „Paryžius gali palaukti“ yra tipinis kelio filmas su visomis iš to kylančiomis prielaidomis ir pasekmėmis. Na taip, kad svarbiau ne kelionės tikslas, o pati kelionė, ir net ne tai, kas per ją patiriama, pamatoma, paragaujama, sužinoma, o tai, kaip ji pakeičia pagrindinį personažą. Kitaip tariant – ne kartą tokiuose filmuose išryškėjantis moralas, kad didžiausia kelionė įvyksta ne tiek atstumo prasme, keliaujant iš taško A į tašką B (ar, kaip šiuo atveju – iš taško K į tašką P), kiek paties personažo viduje. Ir, kaip taip pat yra įprasta tokiuose filmuose, paprastai atsiranda į tą vidinę atradimų kelionę lydintis gidas – savotiškas Dantės Vergilijus.

Šiuo atveju tuo gidu tampa Žakas, kuris čia vaizduojamas kaip tipinis stereotipinis prancūzas a la beretė – bagetė – ir cigaretė (na gerai, beretės jam trūksta, bet kiti du komponentai pasireiškia labai akivaizdžiai). Būtinai daug rūkantis (kas duoda pretekstą Anai (mhm, amerikietei) pamoralizuoti apie sveiką gyvenseną), būtinai prastas mechanikas, nieko neraukiantis, kas dedasi po automobilio kapotu, būtinai gurmanas, būtinai charmant, galantiškas ir, žinoma, romantiškas. Toks, kuris nežiniukei Anai atveria ne tik Prancūzijos kultūrinio ir kulinarinio paveldo lobynus, bet ir įžiebia joie de vivre kibirkštį, kuri jos akyse yra gerokai priblėsusi.

Na ir personažų santykiai plėtojasi taip, kad nereikia būti dideliu orakulu, kad galėtum nuspėti, kurlink daugmaž tai nuves. Iš amžinai užsiėmusio vyro dėmesio nesulaukianti Ana ir galantiškas Žakas kartu keliaujantys į Paryžių vienu automobiliu, vakarieniaujantys (ką ten vakarieniaujantys – Žakas savo apetitu ir gurmaniškais polinkiais tikrai nenusileidžia hobitams!) prabangiuose restoranuose – tai daugiau nei pakankamai užuominų, kad galėtumėte pasidaryti beveik teisingas prielaidas. O kad jos būtų teisingos, reikia nepamiršti vienos smulkmenos – Žakas – laisvamanis prancūzas, o Ana – puritonė amerikietė. Kaip ir viskas tuo pasakyta.

Turistinis ir kulinarinis (ne Michelin) gidas po Prancūziją

Šią juostą galima žiūrėti ir matyti ne tik kaip kelio filmą, bet ir kaip savotišką turistinį gidą po Prancūziją. Turistinį ir kulinarinį, nes personažai vienas kitam pažers ne tik įdomiosios istorijos faktų iš serijos „Ar žinai, kad…“, o pasisotinę kultūriniais ir istoriniais reginiais jie suskumba pasirūpinti ir gomurio malonumais.

Iš esmės kulinarinius filmus galima skirstyti į dvi grupes – informaciniai (dažniausiai – dokumentiniai) ir tokie, kurie primena, kad maistas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. „Paryžius gali palaukti“ neabejotinai priskirtas antrajam tipui. Jis ne tik primena, bet Žako asmeniu netgi primygtinai tikina, kad svarbiausia – kokybiškas geras maistas, o visa kita gali palaukti. Tad su personažais ne tik lankysitės prabangiuose restoranuose, bet dalyvausite ir prancūziškuose piknikuose – dar vienas priminimas, kad genialumas kartais slypi paprastuose dalykuose.

Galvas kaišiojantys praeities šešėliai

Žiūrint šį filmą neapleidžia jausmas, kad E. Coppola norėjo sukurti tvarkingą, teisingą juostą, su privalomais elementais. Pastangos pastangomis, intencijos intencijomis, tačiau žiūrim, ką turim. Taigi, režisierė stengiasi savo personažams sukurti jei ne gilumo, tai bent jau šiokio tokio daugiasluoksniškumo (jei tą palaikį antrą sluoksnį iš viso galima taip pavadinti). Tačiau to nepakanka, nes tasai kartais galvą nedrąsiai iškišantis antras sluoksnis atrodo, ne, ne tiek kad nereikalingas, kiek dirbtinokai pritemptas.

Ana yra tokia moteris, kokia greičiausiai rizikuoja tapti Viki iš Woody‘io Alleno juostos „Viki, Kristina, Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“). Pavyzdinga žmona ir mama, ne itin sėkmingai pabandžiusi save realizuoti verslo srityje. Savo vyrui ji yra reikalinga kaip oras, tačiau jų santykis yra greičiau kaip išnaudotojo ir išnaudojamo, nei dviejų vienas kitą mylinčių žmonių. O kur dar tos savininkiškos gaidelės Maiklo balse, kai jis beveik įsakmiai sako: „Ar girdi, aš tave myliu“. Gal todėl ir Žako užduotas klausimas „Ar esi laiminga?“ Anai pasirodo per sudėtingas atsakyti „Taip“ ar „Ne“ (lygiai kaip kad Inesa nesugeba atsakyti į savo tėvo užduotą analogišką klausimą filme „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“, 2016 m.)). Ji pati lyg ir myli savo vyrą, tačiau nėra tikra, ar galėtų būti su juo visiškai atvira, ar jis nenuvertintų jos talentų ir naujų pomėgių. Tad tiesą sakant, nelabai aišku, dėl ko ji jo laikosi įsikibusi. Galbūt iš inercijos, nes galantiškai jai asistuojantis ir komplimentus saujom žarstantis Žakas atrodo daug labiau vertas jos dėmesio.

Vis tik jiedviem bekeliaujant išlenda ir keletas praeities detalių. Jei apie Aną sužinome kiek daugiau, tai apie Žaką tegalime tik nuspėti iš kelių nuorodų, kelių užuominų, nors vienas jo praeities šešėlis įvardijamas tiesiogiai. Kita vertus, filmas yra ne apie jį, o apie ją. Tad gal viskas ir teisinga. Neskaitant to seksistinio pabrėžtinumo, kad Ana pati savarankiškai neegzistuoja – ji yra ir tegali būti žmona ir motina. O tą jos pasyvumą ir neįgalumą dar labiau pabrėžia tai, kad ji pati niekada nesiima iniciatyvos – ji tik sėdi šalia vairuojančio Žako, o šis jai pasako, ką daryti.

Aktorių pasirodymas

Šio filmo centre atsiduria Ana, kurios vaidmenį kuria Oskaro nominantė Diane Lane. Galbūt daug kas priskirtina personažo tipažui, bet nuolat reiškiamas susižavėjimas prancūziškomis grožybėmis ir skanybėmis ilgainiui ima atrodyti dirbtinai. Kaip ir nuolatinis įkyrumas ir skundimasis. Vis tik tenka pripažinti, kad tai daugiau Anos, o ne D. Lane savybės – ji šiame vaidmenyje jaučiasi ir atrodo tvirtai, užtikrintai ir pakankamai natūraliai (kiek natūrali gali būti amerikietė, atvykusi į Prancūziją).

Jai asistuojantis prancūzas Arnaud Viardas gal ir nėra pats žinomiausias aktorius savo gimtinėje – jis nemažai filmuojasi televizijos serialuose. Vėlgi, jo vaidinamas personažas yra viena ištisa klišė, bet jis į tai įsijautė visai neblogai. Prancūzui suvaidinti gurmaną, ko gero, nėra sunkiau nei lietuviui krepšinio sirgalių.

Epizodiškai, tik pačioje filmo pradžioje šmėkšteli Alecas Baldwinas. Na toks jo ir vaidmuo – pasirodyti kaip labai labai užimtam prodiuseriui, kurio mobilusis telefonas tiesiog prilipęs prie ausies. Panašiai šmėkšteli ir Elise Tielrooy (vėlgi – daugiausia serialuose besifilmuojanti aktorė), vaidinanti Žako buvusią/ tebesamą mylimąją. Jos vaidmuo pasitarnauja ir klišės sustiprinimui, ir yra pretekstas dar vienam nuokrypiui nuo tiesaus kelionės maršruto.

Techniniai dalykai

Filme „Paryžius gali palaukti“ dominuoja skaidrios, vaiskios spalvos, fone skamba švelni romantiška muzika. Kartais pažaidžiama su šviesos atspindžiais. Kaip ir galima tikėtis, čia netrūksta vaizdingų prancūziškų kraštovaizdžių (jup, levandų laukai). Kamera iš arti fiksuoja degustuojamus patiekalus bei į taures pilamus vynus. Lėtai slenka parodydama architektūros paminklų detales. Tampa Anos fotoaparato kadrais.

Vis tik tos „nuotraukos“, sustabdyti kadrai, ar tarsi nežiniukams numetami vaizdiniai paaiškinimai ir erzina, ir rodo, kad E. Coppola nepasitiki savo žiūrovų išsilavinimu. Kita vertus, tie sustabdyti inkliuzai yra taip nevykusiai įklijuoti į filmą, kad asmuo, atsakingas už šio filmo montažą, daugiau gyvenime neturėtų būti prileidžiamas prie tokio darbo.

Kita vertus, dar keletą akmenų norisi paleisti į pačios režisierės langus. Prancūzija, kurioje visi kalba angliškai? Aha, amerikietiškame filme taip gal ir patogiau, bet ne realybėje. Ir prancūzai nėra tie, kurie iš karto prilipdytų tau pravardę (kad ir malonybinę). Ir važiuodamas link Triumfo arkos, Konkordijos aikštės niekaip nepasieksi. Na nebent apvažiuotumėt Žemės rutulį.

Reziumė

„Paryžius gali palaukti“ – tai vyresnio amžiaus auditorijai subalansuota romantiška pasaka. Ir nors galima nesunkiai nuspėti debiutuojančios aštuoniasdešimtetės režisierės intencijas, vis tik filmas, lyg ir nestokojantis privalomų elementų, taip nieko naujo ir nepasiūlo. Vis tik, jei kartais staiga prireiktų turistinio ir kulinarinio gido video formatu, galite panaudoti šį filmą šiam tikslui – gilesnio pėdsako greičiausiai nepaliks, bet bent jau pasigrožėsite Prancūzijos vaizdais ir bent jau vizualiai „paragausite“ gurmaniškų skanėstų.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
4
Režisūra:
4
Kinematografija:
7
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D