Kartais turi pereiti tamsą, kad pasveiktum. Kartais tamsa tampa gydančiu eliksyru. Kartais ėjimas per tamsą atveda į palengvėjimą. Būtent tokiu filmu meksikiečių režisieriui Guillermo del Toro tapo jo kūrinys „Pano labirintas“ (isp. „El laberinto del fauno“, 2006 m.). Tokiu pačiu gydančiu kaip ir „Velnio stuburas“ (isp. „El espinozo del diablo“, 2001 m.) ar naujausias jo darbas „Vandens forma“ (angl. „The Shape of Water, 2017 m.). Ir nors jis neatsižada savo holivudinės kūrybos, sakydamas, kad jį vienodai reprezentuoja tiek „Pragaro vaikis“ (angl. „Hellboy“), tiek jo ispanakalbiai filmai, vis tik šiuodvi juostos – „Velnio stuburas“ ir „Pano labirintas“ jo filmografijoje užima ypatingą vietą. Pats režisierius neslepia, kad tai ne tik susiję, bet net ir giminiški filmai. „Velnio stuburas“ yra tarsi vyresnysis brolis „sesutei“ „Pano labirintui“, abu filmai yra vienas kito veidrodinis atspindys. Be to, tai filmai iš trilogijos, per kurią ryškiai eina kruvina Ispanijos pilietinio ir rezistencinio karo linija. Tiesa, bent kol kas apie kokį nors postūmį kuriant trečiąjį filmą negirdėti.

Trumpai apie filmo siužetą

1944-ieji metai, po Ispanijos pilietinio karo praėję penkeri metai, tačiau tebevyksta partizaninis pasipriešinimas fašistiniam Franciso Franco režimui. Vienuolikmetė Ofelija (akt. Ivana Baquero) kartu su besilaukiančia ir smarkiai negaluojančia mama Karmen (akt. Ariadna Gil) vyksta pas savo patėvį – falangistų kapitoną Vidalį (akt. Segi López). Senas dvaras, iš visų pusių apsuptas miško, yra paverstas ir į fašistų, medžiojančių guerillas (ispanų partizanus), būstinę. Švelni, mėgstanti skaityti pasakų knygas ir vis prisimenanti savo tikrąjį tėvą Ofelija valdingajam Vidaliui iš karto pajunta instinktyvią antipatiją, nors jos mama tikisi, kad ilgainiui jų santykiai pasikeis. Savo ruožtu Vidalis nuo pat pirmųjų atvykimo akimirkų iš karto aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad kompromisai ar dialogas nėra įmanomas. Vis tik Ofelija netrunka pajusti, kad šiuose namuose yra žmogus, kuriuo ji gali pasitikėti – tai sumani Vidalio namų prižiūrėtoja Mersedes (akt. Maribel Verdú), kuri, kaip paaiškėja, pati turi savų paslapčių ir savų priežasčių nekęsti Vidalio. Be to, Ofelijos dėmesį iš karto patraukia prie pat dvaro esantis keistas statinys – senas akmeninis labirintas, papuoštas senovinių dievybių bareljefais. Naktį viena tų būtybių atgyja ir jos kviečiama Ofelija įžengia į labirintą…

Daugialypė simbolika

Galbūt iš aukščiau pateikto aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad „Pano labirintas“ yra pasaka vaikams apie mažą mergaitę ir jos nuotykius fantazijos šalyje. Jokiu būdu! Kai Meksikoje į šį filmą pradėjo eiti tėvai su mažais vaikais, kino teatrams teko išklijuoti pranešimus, įspėjančius apie žiaurų turinį.

Ir iš tiesų – G. del Toro dvidešimt metų brandintas kūrinys yra tamsi, skaudi ir žiauri istorija. Tiesa, nevengiama ir pasakos elementų, kurie čia surizgę kartu su kita gausia ir įvairialype simbolika.

Analizuodami filmą aptiksime tiek pasakų, tiek pagoniškosios mitologijos, tiek krikščionybės simbolių. Ir visi jie per metaforas kritiką nukreipia į karą bei katalikų bažnyčią. Kita vertus, G. del Toro pamini gal dešimt rašytojų, padariusių įtaką „Pano labirintui“ ir vienaip ar kitaip jaučiamų filme. Kai ką galima pagauti iš frazės (pvz. pažodinė citata iš  Charleso Dickenso Deivido Koperfyldo“), kai kas atsispindi kūrinio stilistikoje, detalėse (pvz. Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“).

Panas, Faunas ar satyras?

Fantastiškoje požemių karalystėje Ofelija sutinka Paną – iš Senovės graikų mitologijos žinomą būtybę – pusiau žmogų, pusiau ožį. Vis tik čia reikėtų šiokio tokio patikslinimo. Lietuvoje, kaip, beje ir JAV bei Didžiojoje Britanijoje, ši mitinė būtybė, pasirodanti filme, įvardijama kaip Panas. Savo ruožtu originaliame ispaniškame pavadinime (ir visomis kitomis kalbomis) yra ne Panas, o Faunas (romėniškas Pano atitikmuo). Atrodytų, nedidelis skirtumas, nevienoda to paties vardo rašyba. Ir vis dėl to net ir pats režisierius šį skirtumą pastebi ir pabrėžia, kad jei vietoj Fauno būtų Panas, mažai mergaitei ten nebūtų ką veikti.

Vis tik vien režisieriaus žodžiu čia neišeina pasikliauti, kadangi filmo audinyje yra išlikusių prieštaringų detalių. Galbūt taip yra todėl, kad pirminė „Pano labirinto“ idėja buvo dar tamsesnė – tai turėjo būti pasakojimas apie ištekėjusią suaugusią nėščią moterį, kuri labirinte sutikusi Fauną jį įsimyli ir sutinka paaukoti savo kūdikį, kad visi trys – ji pati, jos vaikas ir Faunas – galėtų gyventi pomirtinėje požemių karalystėje.

Didžioji painiava kyla dėl panašaus šių dievų vaizdavimo. Tiek Faunas, tiek Panas, tiek satyrai vaizduojami kaip pusiau žmonės, pusiau ožiai, be to, panais/ faunais vadinami ir Pano/ Fauno vaikai – dvylika ožiškų būtybių (satyrai). Tai laukų, miškų, ganyklų ir gyvulių dievybės. G. del Toro savo filmo Fauną laiko „nei geru, nei blogu – tiesiog tokiu, kokia yra gamta“, kas rodytų, jog iš tiesų kalbama apie vieną iš satyrų – tiesiog gamtišką dvaselę. Panas Ofelijai tampa savotišku piemeniu – vedliu, kuris žada jai padėti susigrąžinti ankstesnį pavidalą. Tačiau ši detalė pasitarnauja ir Pano (galingesnio rango dievybės) versijai – Pano vardas, kilęs iš žodžių „pa-on“, reiškia būtent piemenį, kerdžių.

Yra ir daugiau požymių, kad kalbama ne apie nekaltą gamtos dvaselę. G. del Toro Panas atitinka ir kitus Pano/ Fauno požymius – jis buvo laikomas klastinga dvasia, valgančia vaikus, užtraukiančia ligas, sukeliančia košmarus – viso to atitikmenis (tik nebūtinai pažodine prasme) randame ir filme. Vėlgi, ko gero, neatsitiktinai Panas Ofelijai duoda mandragoros – augalo, kuris sapnuoja, kad yra žmogus, šaknį – augalo, kuris nuo seno garsėja dėl savo nuodingumo ir haliucinogeninio poveikio. Be to, jis Ofelijai pasirodo tik naktį – pats G. del Toro pasakoja, kad šis personažas atsirado iš jo vaikystės prisiminimų apie sąmoningus sapnus, kuriuose Panas kas vakarą atsiskirdavo nuo didžiulio sieninio laikrodžio.

Be to, tikėta, kad Panas/ Faunas kaip inujas ar inkubas suvedžioja moteris – apsireiškęs kaip vyriškos lyties demonas, jis santykiaudavo su miegančiomis moterimis, lytinio akto metu iš jų iščiulpdamas visą energiją ir arba nužudydamas, arba palikdamas visai silpnas. Kritinė Ofelijos mamos Karmen būklė taip pat tinka šiai (Pano) teorijai. Panas (kaip dievybė) taip pat siejamas su pranašystėmis – o atvertusi jo dovanotą tuščią knygą Ofelija išvysta tai, kas jos laukia. Be to, viena iš dviejų galimų labirinto centre esančio obelisko (portalo) bareljefo interpretacijų taipogi siejama su ateities nuspėjimu.

…bet pirma tris darbus duosiu padaryti

Be gausios pagoniškos mitologijos, prie kurios dar teks trumpai grįžti, „Pano labirintas“ nestokoja ir stebuklinėms pasakoms būdingų elementų. Juosta pradedama užkadriniu pasakojimu apie požemių karalystės princesę Moaną, ir jos tėvą karalių, laukiantį jos sugrįžtančios. Ofelija didžiulius vabzdžius, skraidančius aplink ją nuo pat atvykimo į Vidalio dvarą, vadina fėjomis – vėliau jos įgauna ir žmogiškesnį pavidalą. Tik jei tikitės kažko panašaus į Piterio Peno Din Dilin, tai teks nusivilti – fėjos čia nėra gražios.

Panas Ofelijai skiria išbandymą – liepia atlikti tris darbus – vėlgi, tiek išbandymas, tiek magiškas skaičius yra dažnas stebuklinių pasakų elementas. Ir sunku pasakyti, ar tik ne jis pats visus tris kartus ir apsireiškia skirtingais pavidalais.

Be to, antrojo išbandymo sąlyga – nieko nevalgyti ir nieko negerti, taipogi dažnai sutinkama pasakose. O kuo tokie draudimai paprastai baigiasi – jei skaitėte jas, tikrai nesunkiai nuspėsite.

Šiurpusis karo ir krikščionybės veidas

Kaip ir „Velnio stubure“ G. del Toro kalba metaforomis. Tik jei ankstesniame filme iš esmės netiesiogiai išsakyta kritika buvo nukreipta į karo žiaurumą, beprasmiškumą ir nužmogėjimą, tai „Pano labirinte“ G. del Toro vienu šūviu nušauna du zuikius, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų šio filmo kontekste.

Iš japonų mitologijos pasiskolintas šiurpusis blyškiaveidis monstras, kurio akys yra jo delnuose, sėdi prie gausaus vaišių stalo, tačiau ryja vaikus (ir kitas po ranka (t. y. po akim) pasitaikiusias gyvas būtybes). Šis įspūdingas epizodas įgyja netgi trigubą prasmę – visų pirmą jį galima suprasti kaip tiesioginę kritiką karui ir jo beatodairiškumui, suluošinusiam ne vieno vaiko likimą. Antra, subtilesnė kritika nukreipta į katalikų bažnyčią. G. del Toro šia scena sugeba sukritikuoti tiek katalikų Bažnyčios godumą (puota bado metu), tiek po sutanos klostėmis vis dar dangstomą seksualinį vaikų išnaudojimą. Galiausiai vėl grįžkime prie Pano – tiek jį, tiek blyškiaveidį monstrą, kuris sugebėjo įvaryti šiurpo net pačiam siaubo karaliui Stevenui Kingui (kas asmeniškai pačiam G. del Toro tapo didžiausiu pripažinimu ir įvertinimu), vaidina makiažo meistrų neatpažįstamai pakeistas amerikiečių aktorius Dougas Jones‘sas. Grįžkime prie Pano, kaip dievybės, grobiančios ir ryjančios vaikus, apibūdinimo. Ir dar kartą pagalvokime, ar tik ne pats Panas skirtingais pavidalais nedalyvavo Ofelijai skirtose užduotyse. Jei ši interpretacija teisinga, tuomet, paradoksalu, tačiau pagoniška būtybė savo inkarnacijomis (vienas trijuose asmenyse) visiškai susilieja su krikščionybe.

Krikščionybės simbolika

Kaip kad J. R. R. Tolkienas neigė „Žiedų valdovo“ paralelę su Biblija, taip ir G. del Toro, kurio santykis su religija nuo pat vaikystės buvo, švelniai tariant, komplikuotas, neigia galimas krikščioniškas sąsajas. Ir vis dėl to – kaip sako jis pats, „kartą tapęs krikščioniu, toks ir liksi“. Tad nieko keisto, kad geras jo draugas – kitas meksikiečių režisierius Alejandro González Iñárritu – „Pano labirintą“ laiko labai krikščionišku filmu.

Paralelės akivaizdžios. Kaip ir „Velnio stubure“ čia randame nekalto atpirkimo motyvą. Ofelijai siūlomas sostas „šalia jos tėvo“. O dar vienas simbolis vėl kartu sujungia tiek krikščionybę, tiek pagoniškus mitus.

Labirinto vingiai

Žymiausi senovės labirintai buvo Graikijoje ir Kretoje, jie minimi Senovės Graikijos mitologijoje. „Labirinto“ pirmas sandas, kilęs nuo žodžio „labirus“, reiškiančio dvigalvį mikėnišką kirvelį, kuris simbolizuoja – taip, ne ką kitą, kaip dviragį gyvį. Todėl filme ant labirinto vartų ir sienų neatsitiktinai matome Pano bareljefus.

Tačiau labirintai buvo piešiami ir ant krikščionių bažnyčių grindų. Labirinto centro link einąs tikintysis pasiekia apsivalymą nuo nuodėmių ir galiausiai atranda savąją Jeruzalę. Vėlgi perleidus per šį filtrą „Pano labirintą“ A. G. Iñárritu teiginys apie krikščionišką filmą atrodo visiškai pagrįstas.

Personažai ir aktoriai

Nuo šių giluminių interpretacijų grįžkime prie kiek konkretesnių ir akivaizdesnių dalykų – filmo personažų ir juos įkūnijusių aktorių.

Pagrindinė „Pano labirinto“ veikėja yra nedidelė mergaitė Ofelija. Vis tik pats personažas simbolizuoja stiprią, teisingą, moralinių principų nepaminančią, neprisitaikėlišką asmenybę. Kiekviena Ofelijai skirta užduotis yra susijusi su nepaklusnumu – sugebėjimu pasipriešinti primetamai svetimai valiai. G. del Toro buvo praradęs viltį rasti tinkamą aktorę, tačiau išvydęs Ivaną Baquero netgi sutiko keleriais metais pasendinti personažą. Ir neapsiriko – jaunoji I. Baquero Ofeliją vaidina visiškai įtikinamai.

Savo ruožtu pagrindinis antagonistas taip pat aiškus nuo pat filmo pradžios. Falangistų (fašistų) kapitonas Vidalis simbolizuoja visišką ir absoliutų blogį. Tai personažas, neturintis nei vienos teigiamos savybės – net tėviškus jausmus jis reiškia per narcistišką ir egoistišką prizmę. Priešingai nei jį „Velnio stubure“ atitinkantis Chacintas, Vidalis neturi absoliučiai nieko, kas galėtų nors šiek tiek jį pateisinti. Beatodairiškas, valdingas, žiaurus – tokį jo portretą visiškai sėkmingai sukūrė Sergi Lópezas.

Svarbią poziciją užima Mersedes personažas – per ją, ko gero, geriausiai perteikiamas laikmečio kontekstas ir tuometinis žmonių pasiryžimas rizikuoti viskuo. Kaip ir Ofelija – Mersedes yra stipri asmenybė, sumaniai laviruojanti didžiausio pavojaus sąlygomis. Ją suvaidinusiai Maribel Verdú taip pat nėra ko prikišti.

Pano personažą jau aptarėme ištisame skirsnyje. Kita vertus, Panas žiūrovams taip ir išlieka nepažinus, ir belieka tik spėlioti, kuri teorija apie jį yra teisinga. Aktoriaus D. Jones‘o persikūnijimas į jį yra tiesiog fantastiškas.

Kiti personažai yra šalutiniai, reikalingi suklijuoti istorijai. Prie tokių galima priskirti Ofelijos mamą (akt. Ariadna Gil), gydytoją Fereiro (akt. Álex Angulo), Mersedes brolį Pedro (akt. Roger Casamajor), Vidalio leitenantus (akt. Manolo Solo, César Vea), partizanus, tarnaites…

Techniniai dalykai

„Pano labirintas“ tiek turinio, tiek formos prasme yra iki mažiausių smulkmenų apgalvotas filmas – netgi detalės pasitelkiamos kurti bendrai visumai. Pavyzdžiui, rodant Ofeliją ir Vidalį sąmoningai pasirinkta skirtinga spalvų gama – Ofeliją supa šiltos spalvos ir minkštos linijos, o kai rodomas Vidalis, jo aplinka įgauna griežtą toną ir šaltesnius atspalvius.

Pano atvaizdų yra ne tik ant labirinto – akylesni žiūrovai juos pastebės ir ne tokioje mistifikuotoje aplinkoje. Anot G. del Toro, tuo buvo siekiama parodyti, kad fantastinis pasaulis yra visai šalia realiojo, ir kartais su juo net persipina.

Kaip ir „Velnio stubure“, taip ir „Pano labirinte“ panaudojama gaubiamoji kompozicija, taip tam pačiam kadrui suteikiant visai kitokios prasmės.

„Pano labirintas“ tiesiog prikausto įspūdinga scenografija ir puikiu kameros darbu. D. Jones‘o, kuris visažistų kėdėje kasdien turėdavo praleisti po penkias valandas, grimu besirūpinusių specialistų pastangos vertos atskiro apdovanojimo. Beje, būtent šiose kategorijose (scenografija, kinematografija ir grimas) „Pano labirintas“ buvo įvertintas Oskarais.

Oskarui nominuotas ir filmo garso takelis – liūdnos, žodžių nebeturinčios lopšinės, kurią Ofelijos prašoma paniūniuoja Mersedes, refrenas nuolat atsikartoja skirtingomis variacijomis.

Reziumė

„Pano labirintas“ – tamsus, sunkus, tačiau į pagijimą vedantis filmas, kuriame viskas apgalvota iki smulkiausių detalių. Čia susipina tiek stebuklinių pasakų, tiek pagonybės mitų, tiek krikščioniška simbolika, glūdinti po paviršiniu sluoksniu, kuris nukelia į partizaninio karo draskomą Ispaniją. Tai filmas, primenantis, kad per tamsą ateina nuskaidrėjimas, per drąsą nepaklusti – išsilaisvinimas. Tai vienu metu ir neapsakomai gražus kūrinys, žavintis neribota G. del Toro fantazija, tiek stipriai savo žiaurumu supurtanti juosta, ilgam įsirėžianti atmintyje. Tad jei jau „Velnio stuburas“ sugebėjo išlaikyti įtampą viso filmo metu, tai „Pano labirintas“ tiesiog prikausto, atima amą ir ilgai ilgai nepaleidžia.

9.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Evaldas / 2019 rugsėjo 17

    Tai yra geriausias visų laikų filmas. Viskas čia apgalvota iki pačių smulkiausių detalių, nieko čia pagerinti neišeitų nesugriaunant to, kas jau buvo padaryta. Jei filmas ir turi kažkokių trūkumų, kaip ne kino profesionalui jų įžvelgti bent jau man neišeina. Praktiškai bet kurį filmo kadrą galima nusifotografuoti ir įsirėminti. Siužetas traukte įtraukia nuo pirmo kadro ir nepaleidžia iki paskutinio, o aktorių vaidyba ir autentiška ispanų kalba tiesiog fiziškai priverčia išgyventi įvykius kartu su personažais. Filmas vertas kiekvieno apdovanojimo.