Mistiniai trileriai nėra ypatingai plačiai plėtojama tema Holivude. Taip, tokių filmų atsiranda karts nuo karto, tačiau jie labai retai būna įtikinami ar bent kažkiek įdomūs. Kino studijos dažniausiai stengiasi imtis tokių filmų, kurie būtų kažkiek žinomi žmonėms. Tarkim, jei jie būtų kuriami pagal populiarią knygą. Naujausias pagal tokį kurpalių sukurtas filmas, atkeliaujantis į Lietuvos kino teatrus – „Paliktieji“ (angl. „Left Behind“), sukurti remiantis to paties pavadinimo Timo LaHaye ir Jerry‘io B. Jenkinso mistiniu romanu.

Turinys

Žmonės gyvena savo normalų sudėtingą gyvenimą. Vienas jų – keleivinių reisų pilotas Reifordas Stylas, savo gimtadienio „proga“ išskrendantis į reisą ir paliekantis pasveikinti atvykusią dukrą ir kelias čerpes pametusią žmoną namuose. Atrodytų – viskas normalu. Tačiau iš pasaulio akimirksniu prapuola milijonai žmonių ir nieks negali to paaiškinti. O jei dar tiksliau – pirmiausia, niekas nesugeba susivokti, kas įvyksta. Visur įsivyrauja chaosas, o tiek ore, tiek ant žemės likę žmonės bando išgyventi po katastrofiško įvykio.

Žiūrint šį „kūrinį“ kyla mintis, kad scenarijaus tiesiog nebuvo. Atrodo, kad vidury rašymo scenaristas susinervino, trenkė kompiuterį į sieną ir užriko: „Velniop, šiandien mes improvizuosim!“. Na, o jei taip nebuvo, tai studija „Stoney Lake Entertainment“ padarė didžiausią klaidą savo gyvavimo istorijoje – scenarijų nurodė rašyti pirmų (NET) trijų absurdiškai tragiškų „Paliktųjų“ dalių scenarijų autoriams Paului Lalondei ir Johnui Patusui. Už tokį „darbą“ kiekvienas jų vertas gauti po 10 kirčių spygliuotu rimbu. Dar viena klaida – leisti režisuoti filmą kaskadinių triukų koordinatoriui Vicui Armstrongui. Lyginant su juo, Michaelas Bay‘us kuria šedevrus.

Pati filmo istorija yra dar vienas didelis nesusipratimas, kurio reiktų vengti kaip karo, maro ir bado. Nerišlus pasakojimas labai retais atvejais sugeba sudominti, tačiau vidury filmo galiausiai pameta žiūrovą ir stebėtojams salėje belieka giliai dūsauti nuo absurdo pilnų scenų. Vienintelis geras dalykas viso filmo metu – žmonių išnykimo parodymas. Tos penkios minutės buvo „kažkas tokio“. Bet po tų penkių minučių prasidėjo visiškas chaosas. Filme ir pačiame istorijos pasakojime. Kas sekė po to – absurdo teatras, kuriame nebuvo nieko suprantamo. Blogiausia, kad visas šis dingimas paaiškinamas viena labai kvaila priežastimi ir tai suvokus kiekvienam prisidėjusiam prie šio filmo kūrimo norisi atkišti vidurinįjį pirštą ir gerai pamosikuot prieš nosį.

Dar vienas kvailas sprendimas – kaišioti „juokelius“ (jei taip galima pavadinti) ten, kur jie mažiausiai reikalingi ar turi prasmę. Nė viena pagal scenarijų juokinga vieta nebuvo juokinga. Nė trupučio.

Filmo metu matomi veikėjai yra dar didesnė problema. Visi jie tušti, neišraiškingi, neperteikti ir apskritai, kažkokie keisti. Įsivaizduokit, jei dingtų pusė pasaulio žmonių, viskas aplink degtų, sproginėtų ir vyktų dar bala žino kas, koks ramus būtumėt? Lyg po gero miego? Labai abejotina. Filme rodomi veikėjai atrodo kaip gerai apsirūkę ir jokios pasaulinės kataklizmos jiems per daug nerūpėtų. Na, gal vienam kitam, bet ką ten jie.

Techninė pusė

Pradėkime nuo garso takelio. Viešbučio laukiamuosiuose skamba geresnė muzika, nei šiame filme. Visos juostos metu grojusios muzikinės kompozicijos skambėjo it būtų paimtos iš 30 metų senumo karuselių ir pritaikytos „veiksmui“. Kartais šį „platų“ garsų spektrą pakeisdavo gana įprastas lietuviškas garso takelis – šniokšiantis vėjas. Vienu žodžiu – tragedija.

Specialieji efektai filme yra tokie pigūs, kad net prieš 20 metų sukurti filmai atrodė geriau. Kartais turint mažą biudžetą reikia tiesiog vengt didelių sprogimų ir kažkokių ypatingų scenų, kurios turėtų atrodyti gerai, bet atrodo lyg būtų ištrauktos iš karvės pasturgalio.

Vienintelis kažkiek geresnis, nors tikrai ne stebuklingas, yra operatoriaus darbas. Vietomis scenų filmavimo sprendimai pasiteisino ir sukūrė visai neblogą efektą, tačiau visos kitos kūrimo klaidos tiesiog užgožė bent kažkiek pridėtinės vertės filmui teikiantį techninį aspektą.

Apie montažą išvis nesinori kalbėti. Vietomis jautėsi, lyg dalis juostos buvo nukirpta ir kažkur nukišta. Tiesiog pritrūkdavo scenos pabaigos. Tada veiksmas tęsdavosi toliau ir visai kitur. O tada, lietuviškas ištiktukas, pyst ir viskas grįždavo prie senesnės scenos. Ir galiausiai – astronominis reiškinys! Lyg kūrėjai sakytų: „Stebėkit ir grožėkitės, ubagai, nes dangaus kūnų iš taip arti dar ilgai nematysit.“ Ir vėl grįžtama prie kažkurios iš scenų. Būtent tokie siaubingi sprendimai maždaug 80 procentų filmo rodymo laiko kėlė neapykantą kūrėjams ir priversdavo giliai atsidusti.

Aktoriai

Dar viena filmo problema (kurių ir šiaip jau visas kalnas) – aktoriai. Geriausiai, suprantama, pasirodė Oskaro laureatas Nicholas Cage‘as. Bet čia lyginant su kitais juostoje pasirodančiais žmonėmis, kurių pavadinti aktoriais net liežuvis nesiverčia. Čia N. Cage‘as buvo itin blankus, akivaizdžiai nepersistengė ir nieko gero neišspaudė.

Dar vienas aktorius, pusėtinai suvaidinęs savo veikėją, buvo Chadas Michaelas Murray‘us. Dar jaunas vaikinas neparodė visiškai nieko stebuklingo, bet vienintelis jo herojus per visą filmo rodymo laiką sugebėjo neužknisti. O tai yra gerai.

Pagrindinį moterišką vaidmenį juostoje atlikusi ir N. Cage‘o dukrą įkūnijusi Cassi Thomson vaidino lygiai taip pat prastai, kaip ir kiti. Kartais, kai nebūdavo stengiamasi išlaužti kažko labai įmantraus, ji atrodydavo gana įtikinamai. Bet tai buvo tik filmo pradžioje. Prasidėjus krokodilo ašaroms, visas įtikinamumas prapuolė.
Visi kiti aktoriai tiesiog neverti paminėjimo, nes taip prastai pasirodę žmonės savo karjeras pratęs nebent dešimtarūšiuose filmuose, vietoj algos gaudami Kinijoje vaikų iš degtukų surinktus telefonus.

Verdiktas

„Paliktieji“ – turbūt pats prasčiausias šių metų Holivudo filmas, pasiekęs Lietuvą. Tragiška vaidyba, scenarijaus stoka, kvaila ir chaotiška siužetinė linija ir absurdiškas montažas erzino iki pat peržiūros pabaigos. Tai yra vienas pavyzdžių, kokių filmų kurti negalima. Juosta neverta ne tik už ją mokamų pinigų, bet ir gaištamo laiko, kuris būtų vertingiau išnaudotas skaičiuojant ant šaligatvio gulinčius medžių lapus.