Jeigu kas nors man pasakytų, kad „Pagrobimas 3“ buvo nufilmuotas per vieną savaitgalį, tuo patikėti nebūtų taip sunku, kaip atrodo iš pradžių. Ir iš tikro tai būtų vienintelis logiškas paaiškinimas, dėl ko 2008 metais Luco Bessono meistriškai sukonstruota pirmoji „Pagrobimo“ dalis, stebinusi savo energija sprogstančiomis veiksmo scenos, tapo trilogija, kurios paskutiniajame filme visi veikėjai slenka nukabinę rankas, nes viskas čia atrodo tiesiog nuobodžiai ir atmestinai.
L. Bessonas nerežisavo nei antrojo, nei trečiojo „Pagrobimo“, tačiau sukūrė pastarojo scenarijų, kas iš dalies parodo jo abejotinus rašymo sugebėjimus, bet kur kas labiau pabrėžia tai, kaip nukenčia gerų režisierių neturintys filmai. Režisieriaus pareigas čia, kaip ir antrojoje dalyje, perėmė Olivier Megatonas. Jis papasakojo dar vieną istoriją apie nelaimingiausią visų laikų specialųjį agentą Brajaną Milsą (Liam Neeson), kuris po ne vieno dukros ir jos motinos pagrobimo dabar bando susitvarkyti savo gyvenimą ir tuo pačiu tapti geru tėvu. Natūralu, kad jis yra apkaltinamas neaiškia žmogžudyste ir ilgainiui yra persekiojamas tos pačios teisėsaugos, su kuria taip ilgai bendradarbiavo.
L. Neesonas, tikėkite ar ne, už pasirodymą šiame filme gavo 20 milijonų dolerių – sumą, kurios pavydėtų ir didžiausios Holivudo žvaigždės, o už tokius pinigus tarytum būtų galima priversti aktorius daryti ką tik nori. Tačiau jau pirmos scenos išduoda visos juostos nuotaiką. Pažiūrėjus į L. Neeseono akis užplūsta nepaaiškinamas liūdesys, nes į žiūrovus žvelgia abejingumas, kažkokiu būdu vertas dešimčių milijonų dolerių. Nei vienas aktorius čia net neapsimeta besidžiaugiantis grįžęs į filmą ar prie jo prisijungęs. Net ir pagal komiksus pastatytuose filmuose besirodantys geriausi mūsų dienų aktoriai sugeba išspinduliuoti šiokią tokią energiją ir pasidžiaugti tuo, kad gavo nemenką sumą už epizodinį vaidmenį. Tačiau „Pagrobimas 3“ ir veikėjams, ir kūrėjams, ir žiūrovams yra nuobodybių kratinys.
Teoriškai scenarijų galima būtų pagirti dėl to, kad jis eina nauja kryptimi. Pirmieji du filmai pasikliovė tuo, kad L. Neesonas atrodys pakankamai kietai, kas didžiąja dalimi pavyko. Dabar norėta užkabinti Brajano psichologiją ir rodyti kažką konkretaus, tačiau visi supranta, kad tai nėra tokio tipo filmas. Tai, jog Brajanas anksčiau perdėtai rūpinosi savo žmona ar dukra, buvo suprantama. Mes tų moterų nepažinojome, tačiau žiūrovams yra svarbi jų idėja ir svarba Brajano gyvenime, kas buvo pateikiama tikrai aiškiai. „Pagrobimas 3“ nori lįsti giliau ir parodyti konkrečius epizodus, dėl ko Brajanas yra toks prisirišęs prie savo gyvenimo moterų ir koks žmogus jis pats yra.
Bėda ta, kad scenarijus eina pačiu banaliausiu keliu. Dialogai čia yra ištraukti iš stalčiuose dūlančių paauglystėje parašytų užrašų, nes L. Bessonas kažkodėl galvojo, kad šešiasdešimtmečių romantika, pateikiama nesusipratusių Nicholaso Sparkso knygų veikėjų stiliumi, turėtų būti kertinis filmo pradžios elementas. Filmas šitą temą nagrinėja gal kiek mažiau nei pusvalandį, tačiau galima patikėti, kad per tą laiką kino salė jau spėja išsiskirstyti. Vienintelis teigiamas, nors veikiausiai visiškai netyčia pateiktas dalykas yra Brajano dukters Kim (Maggie Grace) santykis su tėvu. Pastarasis, bijantis prarasti dukrą dar kartą, ja perdėtai rūpinasi, o ši nuo jo bando laikyti atstumą. Panašiai kaip paaugliai gėdijasi savo tėvų, tik čia eilinį kartą yra į suaugusiųjų gyvenimus perkeliamos banalybės. Filmui judant į priekį tampa aišku, kad dukros bėgimu nuo tėvo buvo norėta parodyti begalinę jų tarpusavio meilę, kas neturi jokios logikos, bet čia yra L. Neesono filmas, taip kad su tuo reikia taikstytis.
Ir šiaip šią vietą būtų galima atleisti. Į trečią „Pagrobimą“ joks žmogus neis tikėdamasis psichologinės istorijos ir net jeigu dėl jos pateikimo aš ne vieną kartą užverčiau savo akis, pati idėja dėl ilgai besiaukojusio, bet vietos sau nerandančio žmogaus man paliko įspūdį. Juk, galų gale, viską čia tuoj atpirks nuostabus veiksmas, ar ne?
Tikrai ne. Jeigu žiūrėsime vien į veiksmą, „Pagrobimas 3“ gali būti vienas beviltiškiausių šio žanro filmų. Pradėkime vien nuo to, kad didesnio dėmesio verta pirma veiksmo scena (neskaičiuojant paprasto bėgiojimo) pasirodo daugiau nei po keturiasdešimties minučių. Žinau, nes iki to laiko ne vieną kartą žiūrėjau į laikrodį, kas yra pagrindinė užuomina, jog prieš akis bandoma išvynioti kažkokį žiovulį keliantį kratinį. Veiksmo scenų kiekis yra itin mažas – jeigu skaičiuosime visiškai atmestinai, jų yra penkios, nors tokio biudžeto filmui būdingų jų yra tik dvi. Ir net jos pačios yra sukonstruotos su stebėtinu atmestinumu, kai galima spėti nusižiovauti per tą laiką, kol netgi sunkvežimis abejingai apsiverčia ore, ir tokia yra visa veiksmo scena.
Padėties negelbėja net tas pats L. Neesonas. Man smagu, kad jis per paskutinius dešimt metų atrado savo nišą, ir kaip aktorius jis tikrai yra nusipelnęs didžiulių pinigų ir šlovės. Tačiau „Pagrobimas 3“ yra filmas, kuris parodo, kad jam jau lyg ir laikas lipti nuo scenos ar bent jau rinktis kitokius vaidmenis. Be kelių rankų užlaužimų ar pasmaugimų čia nėra nieko, kas primintų tuos rimtus L. Neesono triukus. Visa pagarba jam, kad galėjo taip nesunkiai susirinkti dvidešimt milijonų, kadangi nieko rimto jis čia tiesiog nedarė. Net ir nebėgiojo, nes akis kraujuoti verčiančio montažo dėka nereikia būti specialistu, kad suprastum, jog visose scenose, kuriose iš nugaros yra filmuojamas bėgantis L. Neesonas, ten iš tikrųjų vaidina jo dublis. Tikrai, didžioji šito chaoso dalis atrodė kaip animaciniuose serialuose pateikiama veiksmo filmų parodija.
Net ne ta linksmoji parodija, bet ta, kurios metu ne vienas žmogus paklaus „kada visas šitas dalykas baigsis?“ Nežinau, ar buvo daug žmonių, kurie po 2008 metais pasirodžiusios pirmosios dalies galvojo, kad trečioji atrodys būtent taip nuobodžiai, tačiau vaizdas yra tikrai kraupus. Vienas iš nedaugelio teigiamų filmo neoriginalumo šalutinių efektų yra tai, kad jame vaidino Forestas Whitakeris, įkūnijęs L. Neesoną gaudantį detektyvą. Paviršutiniškas dialogas (kuris yra neregėto kvailumo, liepiantis veikėjams iškart pasakyti visus jiems rūpimus atsakymus ir neleidžiantis jiems to suprasti) jam neleido padaryti nieko įsimintino, tačiau buvo galima pajausti tą F. Whitakerį, kuris vaidino penktajame serialo „Skydas“ (angl. „The Shield“) sezone ir ten pateikė vieną kraupiausių veikėjų televizijos istorijoje.
Čia jis prie to priartėja tik labai iš tolo ir iš karto yra sutramdomas, nes „Pagrobimas 3“ nėra eksperimentuojantis filmas. Tai trečdalis psichologinio, trečdalis veiksmo, trečdalis nuotykių filmo, ir kiekvieną jų O. Megatonas įgyvendina su stebėtinu atmestinumu, nes žino, kad šito dalyko daugiau tęsti nereikės, o pasiaiškinti dėl savo veiksmų niekas nekvies. Visi žiūrovai tiesiog saldžiai dvi valandas pamiegos patogiose kino teatrų kėdėse ir džiaugsis nebent tuo, kad karjerą veiksmo filmuose baigiančiam aktoriui atnešė dešimtis milijonų dolerių.
