Recenzija

Nuolankioji

A Gentle Creature

Nuolankioji
N-16Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
143 min.

Šalis:
Prancūzija, Rusija, Ukraina

Režisierius:

Sergei Loznitsa

Vaidina:

Vasilina MakovtsevaValeriu AndriutãLiya AkhedzhakovaSergey KolesovViktor Nemets

Platintojas:
Garsų Pasaulio Įrašai

6.6

Recenzijos autorius:
6.7
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Titas Juocys

Paskelbta:

2017 12 01

Ukrainiečių režisieriaus Sergėjaus Loznicos kino naujoku nepavadinsi – jis filmus kuria nuo 1996 metų. Per šį laiką režisierius sukūrė 17 dokumentinių filmų, iš kurių žinomiausi „Blokada“ ir „Maidanas“. Tuo tarpu vaidybinių filmų arsenalas kol kas kuklesnis, tačiau jau spėtas pripažinti – „Mano laimė“ ir „Rūke“ (2012 m. Kanuose apdovanotas FIPRECI prizu). Režisieriaus vaidybiniai filmai išsiskiria tuo, jog vaizduojamas stilius panašus į dokumentinio filmo ir tai ypač smarkiai jaučiasi naujausiame filme „Nuolankioji“. Tik šį kartą, kaip niekad, nenatūraliai atrodo selektyviai pasirenkama aplinka – vien skurdo, smurto ir abejingumo užtvindyta Rusija, nepaliekant vietos tam, kas šviesu. Nepaisant to, smagu, jog prie šio filmo kūrimo prisidėjo ir keletas lietuviškų pavardžių ir Lietuvos kino centras.

Apie siužetą

Pateiksiu tai, kas buvo žinoma iš filmo anonso, pristatomojo teksto ir kūrėjų komentarų prieš patiems atsiduriant kino salėje. Jauna moteris (Nuolankioji) gauna siuntinį iš kalėjime kalinčio vyro. Siuntinys lygiai toks pat, kokį jam siuntė pati moteris – nepraplėštas, o ant jo užrašyta, jog siuntinys grąžinamas siuntėjui. Moteris NETURI KITOS IŠEITIES, kaip tik vykti į tolimą Rusijos užkampį ir išsiaiškinti, kas nutiko vyrui ir kodėl siuntinys grąžinamas. „Tai kafkiška kelionė po šiuolaikinės Rusijos pasąmonę, pilną žiaurumo, absurdo ir vidinių prieštaravimų“ – S. Loznica. Visu tuo naudosiuosi kaip naratyvu, lygindamas, ką patyriau ir pamačiau kino salėje, bei kaip tai interpretuoju.

Dar truputį apie kontekstą

Filmas dalyvavo Kanų konkursinėje programoje, vertinimų buvo įvairių, tačiau daugiau ar mažiau sulaukė pasisekimo. Bėda ta, jog bent man asmeniškai tai ne visada tampa rodikliu, pažyminčiu puikų kiną. Kanų filmas dažniausiai turi savo braižą – jis lėtesnis, jis gliaudo (arba bent įsivaizduoja) skausmingas ir sudėtingas problemas (o kartais tik vaizduoja, jog tai daro).  Mano akyse jis lyg dar ne visai patyręs cirko akrobatas, einantis lynu – lyg ir užspaudžia vienu metu žadą, bet niekada nežinai, ar pasieks lyno galą, t. y. ar išlaikys tavo dėmesį iki galo, ar netikėtai ners žemyn ir pasirodymas baigtas. Jeigu mėgstate tokius filmus beveik be išimčių, aplenkite šią apžvalgą ir nekreipdami dėmesio džiaukitės dar vienu puikiu Jūsų akims reginiu, o jei, kaip ir aš, kas kartą bijote nusivylimo ir jis po peržiūrų nėra retas – pradedam.

Iš esmės aprašymas nemelavo – minėti įvykiai vyksta ir tai yra tas paviršutinis siužetas, matomas kiekvienam, bet filmas ne apie tai, na, bent jau tikrai ne apie labai „svarbią“ kelionę į kitą Rusijos pusę vien tam, kad būtų galima paklausti, kodėl siuntinys nepriimtas.  Tai priklauso kategorijai filmų, kurie neturi dramatiškai svarbaus linijinio siužeto, kuris vestų į tam tikras atomazgas, pasaulio išgelbėjimą ar kitus baisiai svarbius filmuose vykstančius reikalus. Tai yra tiesiog tolygiai prasidedanti istorija, kuri taip pat tolygiai ir baigiasi, kažko ypatingo taip ir neišsprendus. Svarbesnis tampa emocinis užtaisas, išgyvenimai – šiuo atveju tai, ką patiria ir su kuo susiduria pagrindinė herojė savo kelionėje. Tokio žemiško ir artimo kino labai reikia, kaip atsvaros kino pompastikai, tačiau visada išlieka rizika, jog tai taps filmu apie nieką ar bent jau apie tai, ką visi puikiai žino ir supranta, bet prasmės apie tai kalbėti lyg ir nėra, naujų impulsų į diskusijas vaizduojamoms problemoms neįneš arba bus tiesiog paradinio pobūdžio. Deja, bet prie paskutiniojo apibūdinimo ir linkčiau priskirti filmą. Problema nuvalkiota, neįdomi ir begalybę sykių jau matyta tiek ekrane, tiek realybėje. Sakysite, jog reikia apie tai kalbėti, parodyti ir spręsti? Tai, prašau, išeikite į gatves ir ne tokio koncentruoto skurdo aplinkoje, bet vis tik išvysite lygiai tas pačias problemas. Gerai, kai kinas tampa atskleidimo priemone, bet blogai, kai nenorima matyti problemos realybėje, todėl bent kine apsimetame, jog ji mums rūpi, pasislėpę už ekrano, bet patogiai įsitaisę kėdėse ir gliaudydami spragėsius. Ilga teksto pradžia? Gerai, pratinkitės, nes būtent toks ir bus filmas – ištemptas be jokios priežasties.

Na, gal dar apie siužetą?

Problema, nuo kurios užsisuka filmo veiksmas šiek tiek absurdiška – grąžintas siuntinys ir jau sekančią dieną reikia lėkti į Rusijos gilumą išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Na, kadangi moteris NETURI KITOS IŠEITIES, tai kas belieka. Sąlyginė (paaiškinimas vėliau tekste) pagrindinė herojė (aktorė Vasilina Makovtseva) labai tyli, santūri moteris, kuri viso filmo metu tokia ir išliks. Jei ją, einančią gatve, pradės stumdyti, ji nuleidusi galvą eis tolyn, jei ją kvies už kampo ne geriausios „kondicijos“ vyriokas tamsiu paros metu, tai tikėtina, jog ji pernelyg neklausinėdama paseks paskui jį. Tai kartais glumina ir sukelia žiūrovui piktas emocijas: Kodėl tu neatsakai?! Kodėl tu tyli? Tačiau tai geras ženklas, signalizuojantis, jog personažas atlieka savo funkcijas. Bėda, jog uždara veikėja išliks uždara ne tik filmo aplinkoje, bet ir žiūrovui, nes apie ją žinoma minimaliai – skurdas, darbo vieta ir tai, jog vyras kali kalėjime (įvardijama už ką, bet nepatvirtinama).
Kodėl veikėją pavadinau tik sąlyginai pagrindine? Ogi todėl, kad šalia jos egzistuoja dar keletas pagrindinių veikėjų, šiek tiek neįprastų, šiek tiek nemalonių, bet jie nuolatiniai jos kompanionai, ji juos ignoruoja, bet dėl to jie nedingsta – tai skurdas, smurtas ir abejingumas. Nuo pat pirmos iki pat paskutinės minutės jie dominuoja ir pasikeisdami ar susimaišydami piešia filmo peizažą, išskyrus vieną filmo situaciją, kurioje vietą jie užleidžia siurrealizmui, nes tik tokiame kontekste jų gali nelikti, nes tik tokiame kontekste vietoj jų gali pasirodyti atjauta, supratingumas ir šiek tiek pompastikos. Tik nerealiame pasaulyje, o ne tame, kuriame vyksta filmas. Tai ne tik aplinka ir atmosfera – šie kompanionai įsikūnija į daugumą pagrindinės veikėjos sutiktų antraplanių veikėjų. Visas likęs filmo veiksmas iki nerealiojo siužeto taško ir yra veikėjos akistatos su žmonėmis, kurie įkūnija skurdą, smurtą bei abejingumą. O ir tie žmonės ne patys įdomiausi (jų dialogai realistiški, tačiau atlikimas su tokiu patosu, jog primena mokyklos vaidinimą aktų salėje). Kiekvieno tokio veiksmo pradžioje lyg ir atsiranda vilties, jog gal dabar, gal dabar viskas apvirs aukštyn kojomis, bet tai taip ir neįvyksta, viskas kartojasi. Nors tai individualu, bet nemanau, jog daug kam patiks dvi valandas ir dvidešimt minučių stebėti nemalonius jausmus keliančius vaizdus, juose nesistengiant parodyti kažko teigiamo. Taip, Nuolankioji teigiamas personažas, bet ji nespinduliuoja teigiama emocija – ji tik atsiriboja nuo supančio pasaulio ir šviesos, taip reikalingos filmui, nesuteikia. Kaip įvardijo pats režisierius – „Stoiška ir bejėgiška moteris mano filme taip ir nenusišypso“.
Paskutinis akcentas, kurį norėčiau išskirti – kalėjimo simbolis. Natūraliomis sąlygomis tai nelaimių ir kančių vieta, kuri asocijuojasi tik su neigiamu kontekstu. Filme tai apversta aukštyn kojomis – miesto, kuriame yra kalėjimas, gyventojai juo džiaugiasi – kalėjimas simbolizuoja gyvenimą, darbą, be jo miestas žlugtų. Džiaugiasi ir padoresni giminaičiai, atsikratę niekšų. Kalėjimas net patiems kaliniams it prieglobstis – prieglobstis, nuo nieko geriau nežadančio gyvenimo laisvėje. Vienas filmo veikėjų taip ir pasako – kai nusibosta, grįžta (kaliniai). O svarbiausia, jog filme egzistuoja dar vienas kalėjimas – kalėjimas, kuriame užsidariusi pagrindinė veikėja Nuolankioji, pasirinkusi ne visą pasaulio blogį jame užrakinti, bet save nuo jo – kalėjime, kurį saugo tylos siena.

Techninė pusė

Filme dominuoja tamsesni potėpiai – ypač uždaroje aplinkoje, atviresnė aplinka įgauna šviesos, tačiau ji nebūna ryški. Apipavidalinimas vertas pagyrimo – aplinka pateikta taip, jog ne iš karto galima suprasti, kokiame laikmetyje vyksta veiksmas. Lyg ir dabartis, tačiau nesi tikras, kol nepamatai mobilaus telefono ar kito modernaus daikto, o tai filmo siužete pateikiama ne iškart. Kamera sugeba išgauti įdomius kadrus, tačiau tuos kadrus neįprastai ilgai užtęsia. Filmo metu nuolat kartojasi situacija, kuomet veiksme nebelieka pagrindinės veikėjos, o kartais ir nė vieno kito, tačiau rodomas tas pats vaizdas. Jeigu pirmuosius kartus lauki ko nors netikėto, tai po antrojo tai sukelia tik nusivylimo bangą ir nesupratimą, kam visa tai. Jeigu tokiu būdu norima žiūrovą įtraukti gilyn, kad jis geriau pajustų atmosferą, turiu nuliūdinti – žiūrovas galvos apie bet ką, tik ne apie tai, kas čia yra, ir žiūrės bet kur, tik ne į tą patį kadrą, trunkantį dešimt ar ilgiau sekundžių. Be šių scenų sutrumpėtų ir pats filmas, nedrastiškai, bet turint omenyje trukmės teikiamą minusą filmui, yra pernelyg aplaidu nesutrumpinti jo menkaverčiais kadrais. Garsas neišskirtinis, tačiau savo funkciją atlieka gerai. Filme didžiąją dalį muzikinio takelio sudarė diagetinė muzika ir garsai, girdimi filmo veikėjams. Traukinys, riedantis bėgiais, šuns lojimas, aplinkinių žmonių kalbos triukšmas – tai tapo pagrindiniu muzikiniu takeliu. Labiausiai įsiminė girtuokliavimo bute scena, kurios metu buvo šaukiama, dainuojama, cypiama ir garsas buvo toks, lyg sėdėtum tame kambaryje, o girti aplinkiniai iš tiesų tau šauktų į ausį. Nemalonus jausmas ir norisi išeiti iš to „kambario“, bet tai yra gerai.

Pabaiga su dar žiupsneliu siužeto

Filmo kūrėjai, nepanorę nukirsti bereikšmių kadrų, patys nusikirto sau ranką. Kad ir kaip būtų gaila, bet negaliu rekomenduoti daugiau nei dvi valandas trunkančio filmo, kuriame nieko neįvyksta, kuris nepasiūlo nieko naujo, o matomos problemos neįtikina ir kartais atrodo tik kaip pigus įrankis kontekstui sukurti. Juolab, jog filme sunku atrasti teigiamą blyksnį, todėl tai padaryti pasiryžtum pats, tikėdamas, jog vis tik Nuolankioji kartą nusišypso filme, tik mes to nematome. Tebūnie ji tai padaro dar pačioje pradžioje mums atsukusi nugarą ir glostydama bei kalbindama savo šunį. Fiat lux!

6.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
6.8
Kinematografija:
7.2
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
6.4
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D