Recenzija

Noras gyventi

Breathe

Noras gyventi
N-13Drama, Romantinis, Biografinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
118 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Andy Serkis

Vaidina:

Andrew Garfield, Claire Foy, Hugh Bonneville 

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

7.5

Recenzijos autorius:
7.2
Redakcijos vertinimas:
6.1
Lankytojų vertinimas:
9.3

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 12 06

Visas įkvepiančio filmo detales turintis „Noras gyventi“ skuba parodyti savo idėjas. Vien pirmosiomis minutėmis žiūrovai yra supažindinami su tikra Robino (akt. Andrew Garfield) ir Dianos (akt. Claire Foy) meilės istorija, kas iškart parodo, kad čia nebus tradicinis romantinis filmas nuo susitikimo iki nesibaigiančios meilės. Išvykę į užsienį jiedu sužino, kad Robinas serga poliomielitu ir jis yra paralyžiuojamas, privalantis gulti į ligoninę, kad specialūs aparatai palaikytų jo gyvybę.

Tai įvyksta greitai ir skubantys filmai, ypač draminiai, visad atrodo kaip žinantys, ką daro. Vien iš „Noro gyventi“ aprašymo galima spėti, kad tai bus sentimentali ir įkvėpti bandanti istorija, o greita pradžia parodo, kad filmas tą istoriją pakreips kita linkme, parodys kažką dar nematyto, o tradicinę žanro medžiagą išnaudos kuo greičiau, kad paliktų vietos originalumui.

Vietoje to „Noras gyventi“ padaro vieną keisčiausių įmanomų dalykų. Robinas pereina visus įkvėpiančios istorijos etapus per pusę filmo, gal net trumpiau. Jis žaibiškai pereina per ligą, desperaciją ir pagalbą kitiems. Čia yra visa Robino istorija, papasakojama su pastebimu užsidegimu ir aukštesniu tempu nei būtų galima tikėtis iš tokio draminio filmo. Ta istorija yra visai įdomi, taikanti į lengvai (ir sėkmingai) išjudinamus jausmus apie užsispyrimą ir parodymą, kad žiauri liga nereiškia gyvenimo pabaigos, tiesiog struktūriškai siužetas yra nelogiškas ir papasakojamas pernelyg greitai.

Vėliau filmas tiesiog plūduriuoja. Papasakojęs istoriją, kurios žiūrovai ir tikėjosi, jis užkamšo laiką scenomis, kuriose pagrindiniai jausmai yra per daug ryškūs, neturintys jokio argumentavimo ar įtampos nežinant, kaip baigsis filmas. Veikėjai liūdi, yra įkvėpti, juokiasi ir verkia, bet tai neatsiranda dėl įdomių dialogų ar įvykių, o tiesiog dėl to, kad jie kalba dideliais žodžiais apie gyvenimą ir murkdosi tuose pačiuose jausmuose, kuriuos sukūrė filmo pradžia. Kartais atrodo, kad filmas atsigauna. Jis priartėja prie rizikingesnių temų, tokių kaip eutanazija ar Robino noras, kad Diana būtų laiminga ir be jo, tačiau siužetas nuo jų atsitraukia kaip įmanoma greičiau, kad tik nepaverstų filmo kažkuo kitu nei tuščiai įkvėpiančia istorija, kuri po daugybės dar tuštesnių scenų atima bet kokį efektą, kurį sukūrė jos pradžia.

Kaip ir kaskart panašiuose filmuose, juos dažniausiai gelbėja aktoriai, savo pasirodymais sugebantys paslėpti silpnai išplėtotus veikėjus. A. Garfieldas ir C. Foy yra sukurti tokio tipo vaidmenims, labiau vaidinantys savo kūnu ir išraiškomis nei aktyviais dialogais, o šiame filme būtent to ir reikia. Jiems tiesiog nepasisekė, kad jų veikėjai yra nelabai įdomūs: A. Garfieldo personažas išsisemia po keliolikos minučių, o C. Foy yra tradicinė to personažo žmona, kuri jį turi palaikyti ir vienoje draminėje scenoje pasipasakoti apie savo patiriamus sunkumus, bet šiaip filmas ja nesidomi. Iš veikėjų pusės porą kartų yra paliečiama įdomi detalė, kuri galėtų paversti šitą istoriją įdomesne: kartu jie abu yra kur kas įdomesni nei atskirai. Jų iš dalies komiškas ar neprotingas, bet ilgainiui žavintis pasiryžimas neklausyti kitų patarimų ir priversti kitus kažkaip elgtis ignoruojant jų jausmus, yra tarp smagiausių filmo detalių, net jeigu jų yra mažai. Ryškiausia jų pasirodo dar filmo pradžioje, kuomet Robinas ir Diana priverčia daktarus leisti jiems su visais reikalingais prietaisais keliauti namo, ir daktarai greitai supranta, kad ginčytis su jais yra beviltiška. Filmas tai parodo dar porą kartų, tik tai, kad abu veikėjai kažkiek izoliuoja save nuo pasaulio, neleidžia to panaudoti dažniau.

Žinant šios istorijos užkulisius galima geriau suprasti, dėl ko „Noras gyventi“ yra mažai rizikuojantis, kartais pernelyg savo veikėjus garbinantis filmas. Tai yra aktoriaus Andy Serkiso režisūrinis debiutas. „Noras gyventi“ yra tikra, medicinos pasauliui didelę įtaką padariusi istorija apie jo gero draugo ir šio filmo prodiuserio Jonathano Cavendisho tėvus. Dėl to ir logiška į juostą žiūrėti kaip į norą pagerbti filmo kūrėjams brangius žmones, net jeigu tas noras galėjo sutrukdyti rizikavimui sukurti aštresnę istoriją, kuri šiame filme tikrai slypėjo.

Bendrai pažiūrėti čia yra į ką. „Noro gyventi“ pradžia nuteikia filmui, kurį išties turėtų kažkas sukurti (greitai judanti įkvėpianti istorija, kurioje veiksmams skiriama daugiau laiko nei jausmams, bet vietos atsiranda abiems), o vizualiai filmas taip pat yra gražus; kinematografas Robertas Richardsonas ir pasirodyti norintis A. Serkisas sukuria gal nelabai natūraliai atrodančias, bet gražias scenas, naudodami įdomų apšvietimą ir dramoje retai matomus sulėtintus kadrus. Taip kad ilgainiui suvokti „Norą gyventi“ kaip visai sėkmingą eksperimentą – režisūrinį bandymą ir dovaną tėvams – yra nesunku. Visgi kaip filmas jis galėjo būti žymiai geresnis.

7.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D