Jeigu reikėtų išrinkti geriausią režisieriaus Roberto Mulligano pilnametražį filmą, juo neabejotinai taptų 1962 m. sukurta drama „Nežudyk strazdo giesmininko“. Filmo siužetas parašytas remiantis to paties pavadinimo amerikiečių rašytojos Harper Lee knyga. Amerikos kino institutas 2006 m. šį filmą pripažino kaip antrą labiausiai įkvepiantį kino istorijoje, tiesiai po Franko Capros magiškojo „Tas nuostabus gyvenimas“ (angl. „It‘s a Wonderful Life“). Ne veltui juosta laimėjo net tris Oskarus – už geriausią pagrindinį aktorių, adaptuotą scenarijų bei meninę režisūrą (dekoracijas) juodai baltame kine.
Filmo siužetinė linija
Filmo veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, viename mažame miestelyje, esančiame pietinėje JAV dalyje. Miestas pasidalijęs tarsi į dvi respublikas, kuriose perskirtos gyvena „aukštesnė“ ir „žemesnė“ žmonių klasės. Susisluoksniavimas pagrįstas vien tik rasiniais įsitikimais, kurie pasireiškia kaip tikrų tikriausia neracionali diskriminacija. Tokiomis socialinėmis aplinkybėmis autoritetingas advokatas Atikas Finčas (akt. Gregory Peck) apsiima išspręsti sudėtingą seksualinės prievartos bylą. Juodaodis darbininkas Tomas (Brock Peters) yra apkaltinamas pretenzingos kaimo gyventojos žiauriu išžaginimu. Bylos nagrinėjimo metu aiškiai matome šališką tiek prisiekusiųjų, tiek teisėjo nusiteikimą. Atrodo, kad sprendimas aiškus jau prieš teismo posėdį. Atikas Finčas išdrįsta paprieštarauti tuometinėms nuostatoms ir drąsiai stoja ginti savo klientą.
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Po filmo premjeros pats Gregory Peckas paskelbė, kad būtent šis darbas jam patiko labiausiai iš visų, kuriuose teko filmuotis. Žiūrint juostą galima tai aiškiai pajausti. Galima pamanyti, kad net pats vaidmuo buvo sukurtas jam asmeniškai, nes būtent kritiško, pasitikinčio savimi advokato ir griežto tėvo vaidmuo, atrodo, tinka net jo išvaizdai. Racionalų protą, kaip visuomet, papildo įdomūs kostiumų dizainerių sprendimai. Ne veltui aktorius ilgai buvo laikomas vienu stilingiausių vyrų. Nuo pat filmo pradžios formuojamas sėkmingo advokato, autoriteto vaizdas išlaikomas iki pat finalo. Jaučiasi, kad aktorius į šį vaidmenį įdėjo nemažai savęs. Pavyzdžiui, finalinė teismo posėdžio kalba buvo nufilmuota iš pirmo karto (o taip būna labai retai), kas parodo, kad vaidmuo tikrai buvo artimas ir svarbus jam pačiam. Bet vis vien labiausiai žavėjo ir stebino tai, kad aktorius sugebėjo viso filmo metu įtikinamai išlaikyti savo pozicijas ir jas išreikšti ne tiek žodžiais, kiek savo laikysena, elgesiu.
Brockas Petersas taip pat gali pasigirti netrumpa filmografija, tačiau, neminint šio filmo, jį prisimintume tikriausiai tik iš „Žvaigždžių kelio“ (angl. „Star Trek“). Nederėtų nuvertinti pastarojo filmo, tačiau kino klasikos mėgėjai tikriausiai išvis apie jį nieko nežinotų, jeigu ne ši 1962 m. juosta. Įsimintiniausia ir labiausiai leidžianti aktoriui atsiskleisti buvo paskutinė teismo posėdžio scena, kurioje būtent jo vaidyba iš esmės kėlė įtampą ir intrigą. Nors siužete nenumatyta, bet aktoriaus akyse vienu metu galime išvysti net ašaras, kas vėlgi parodo, kiek daug savęs aktoriai įdėjo į šį filmą. Vien žiūrint į B. Petersą galima pajausti visame filme brandintą nesantaiką tarp skirtingų rasių, beviltiškumą žinant, kad esi menkesnis už kitus ir skaudų mėginimą susitaikyti su tokia situacija. Fiziškai stipresnis už statistinį baltaodį vyras pavaizduojamas kaip visiškai bejėgis prieš miestelio nuostatas. Jeigu ne B. Petersas, tai abejoju, ar filmas būtų išvis palikęs tokį stiprų įspūdį.
Kalbant apie patį siužetą, jame persipina kelios istorijos, kurias pasakoja Atiko Finčo duktė – Skout. Nors vaikiškų draugysčių ir šeimos santykių raida dažnai yra gerokai svarbesni dalykai kasdieniame gyvenime, filme labiau koncentruotąsi į socialinrs laikmečio problemas. Kaip jau minėjau, miestas pasidalijęs į dvi dalis, kurių viena turi ryškų galios pranašumą prieš kitą. Juodaodžiai iki pat šių dienų vis dar yra diskriminuojami, nors sakome, kad jie oficialiai išsikovojo lygias teises. Įsivaizduokime, kas tada dėjosi laikmečiu, kai jie dar buvo atvirai laikomi žemesnės klasės atstovais. Visi nusikaltimai, nesėkmės filme priskiriamos būtent šiai rasei ir šie žmonės laikomi vertais tik darbininkų vaidmenų. Net teismo procese aiškiai matome, kad sprendimas priimtas gerokai anksčiau nei buvo įmanoma susidaryti adekvačią nuomonę apie įvykį. Regis, patys žeminamieji jau irgi nuleidžia rankas ir priima „blogiukų“ vaidmenį. Paliečiamos moralės normos, visuomenės vertybės ir kyla klausimas – kaip žmonės ramia sąžine gali suversti visą gyvenimo purvą ant visai nekalto žmogaus vien dėl to, kad jis gimė kitoks nei jie? Akcento skirtumai, drabužiai, manieros dar labiau sustiprina šį nelygybės įvaizdį. Žiūrint filmą neišvengiamai kyla pasipiktinimas vaizduojama situacija, nes tuo pačiu metu suvoki, kad filmas tėra iliustracija to, kas tuo laikmečiu realiai vyko ne tik JAV, bet ir kitose šalyse.
Kalbant apie filmo garso takelį, jis tikrai nebuvo įsimintinas ir atliko tik foninės muzikos vaidmenį. Nebuvo išnaudota galimybė stiprinti tam tikras siužeto detales. Neskaitant įžanginės ir užsklandos kompozicijų, filmo eigoje muzikos net nelabai ir reikėtų – toks jausmas, kad ji buvo kuriama tik todėl, kad visi filmai „privalo“ turėti vienokį ar kitokį garso takelį.
Bendras filmo vaizdas
„Nežudyk strazdo giesmininko“ tikrai gali būti laikomas vienu geriausiu kino klasikos kūrinių, labai taikliai iliustruojančiu XX a. vidurio socialines ir politines aktualijas bei visuomenės moralinius standartus. Stipri rasinė diskriminacija, vedanti į visiškus elgesio kraštutinumus, žaidimus su kitų žmonių gyvenimais, privers susimąstyti ne vieną žiūrovą, kuriam bent kiek rūpi tai, ką šiandien esame įpratę vadinti Teisingumu ir Lygybe.
