„Paskutinė misija“
Sylvester‘is Stallone, frančizės siela ir prodiuseris, surinkęs veiksmo filmų žvaigždžių paradą, trečią kartą pristato nenuilstamo veiksmo ir humoro kupiną juostą. Šį kartą juostą ryžosi sukurti Patrickas Hudges‘as, žinomas iš 2010 metais sukurtos dramos „Sunkios kalvos“ bei krūvos efektingų trumpametražių filmų.
Kino veteranas su savo naujuoju protežė kviečia visus senosios mokyklos veiksmo filmų gerbėjus trečią kartą pasimėgauti kietų vyrukų reginiu ir kartu su jais patirti nostalgiją tiems laikams, kai kino ekranuose karaliavo raumeningų kolosų gvardija.
Apie ką mes čia…
Prieš daugelį metų, Barnis Rosas kartu su savo geriausiu bičiuliu Konradu Stounbenksu įkūrė samdinių būrį „Nesunaikinami“, kurie ilgus metus klestėjo ir padėdavo įvairiems žmonėms išsisukti iš keblių ir labai pavojingų situacijų. Vieną dieną Konradas tapo nepavaldus ir galiausiai išdavė būrį. Perėjęs į skirtingą barikados pusę ir tapęs negailestingu ginklų prekeiviu, Konradas tapo „Nesunaikinamų“ taikinių, kas privertė jį pasišalinti. Praėjus daugeliui metų, jis sugrįžta pilnas neapykantos ir keršto troškimo, todėl Barniui teks sugalvoti planą kaip sustabdyti savo didžiausią priešą.
Kūrinio vidus
Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja – bet tik ne šiuo atveju. 2010 metais pasirodęs pirmasis trilogijos filmas, kurį tada režisavo pats Sylvesteris Stallone tapo tikra bomba. Filmas paliko nemažą įspūdį tiek kritikams, tiek žanro gerbėjams, tačiau didžiausią malonę jis suteikė visiems senosios mokyklos veiksmo filmų mylėtojams, kurie išaugo žiūrėdami tokius filmus kaip „Rembo“, „Terminatorius“, „Grobuonis“. Pamatę potencialą, kūrėjai po dvejų metų išleido žymiai stipresnį ir efektingesnį tęsinį, kuris tapo vienu geriausių 2012 metų veiksmo filmų, o ir finansinis potencialas tapo žymiai solidesnis už pirmtaką. Įdomiausia, kad daugelyje franšizių, skaičius „du“ reiškia kokybiškesnį reginį nei pirmtakas. Kaip pavyzdį galima paminėti „Žmogaus voro“, „Tamsaus riterio“, „Terminatoriaus“ ar „Svetimo“ antrąsias dalis, kurios savo kokybe aplenkė originalą. Deja, tačiau to negalima pasakyti apie trečiąją „Nesunaikinamų“ dalį.
Pirmiausia, tai besikartojantis serijos konceptas, kuris trečią kartą atrodo tiesiog juokingai, o kartu ir banaliai. Žinoma, kalbėti apie banalumą žiūrint tokio pobūdžio filmą irgi yra gana kvaila, tačiau nereikia pamiršti, kad net ir labiausiai nuvalkiotose temose galima surasti auksinį vidurį. Šios dalies receptas paprastas – komanda didvyrių, atsiranda blogiukas, jie bando jį sunaikinti. Žinoma, šį kartą blogiuku tampa tas, kuris kartu su pagrindiniu juostos veikėju subūrė šią samdinių komandą. Iš tiesų gana juokingas siužetinės linijos posūkis, tačiau tiek to, būta ir blogesnių vaizdų. Antra – visiškai neatsiskleidę pagrindiniai herojai. Juokingiausia yra tai, kad visi naujokai pristatyti ganėtinai įdomiai, turintys savo istoriją, galintys kažką papasakoti, tačiau per visus tris filmus apie Barnį, Lį, Gunerį, Trenčą mes sužinome labai mažai. Nauji personažai suteikė filmui žavesio ir energijos, tačiau to nepakako – jie neturi tokios charizmos kaip seni kino vilkai galintys vien savo pasirodymu sukelti šypseną ir pagarbos jausmą. Vienintelis naujas veikėjas, kuris leido tiesiog nuostabiai praleisti laiką kine žiūrint į jo pasirodymą tai – Galgas. Net pagrindinis antagonistas Konradas nebuvo pajėgus aplenkti tokio oponento.
Kaip ir ankstesniuose filmuose, didelis dėmesys skirtas aktoriams ir jų kadaise populiariems personažams. Filmo metu galima išgirsti daug juokelių apie juos pačius, kurie pašiepiančiai atspindi kiekvieno iš jų gyvenimą. Taipogi netrūksta ir veiksmo, kuris šiame filme atrodo kokybiškiau nei ankstesnėse dalyse, tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, realistiškumo čia nerasta. Vienintelis blogas veiksmo scenų „dalyvis“ – tai labai vangiai pateiktos dvikovų scenos. Prisiminus pirmuosius du filmus – tai vos ne vaikiško lygio muštynės. Labai didelę klaidą kūrėjai padarė norėdami privilioti į kiną jaunimą ir pristatė šį filmą su švelnesniu cenzu, todėl pasigedome brutalumo, kuris pasiliko pirmuose dvejuose filmuose. Gerai, kad dar nepasirodė filme vienaragis ir burtininkai, nes tada filmą būtų galima pritaikyti mažiems vaikams. Siužetinės linijos pateikimas nėra nuobodus, tačiau kai kur pernelyg užtęstas veiksmas kelis kartus privers paspoksoti į laikrodį. Filmo trukmė visgi virš dvejų valandų.
Filmas pasibaigia taip, jog galima tikėtis tęsinio, tačiau pasibaigus juostai supranti, kad tai itin sunkus atvejis, nes žinai, kad pratęsimas gali ir neišvysti dienos šviesos. Visi puikiai žinome, kad juosta buvo nutekinta į internetą likus trims savaitėms iki pasaulinės premjeros, o tai leido kūrėjams atsisveikinti su dešimtimis milijonų. Kas benutiktų, reikia palinkėti senukams sveikatos ir filmo kūrėjams komercinės sėkmės, nes visgi jos tikrai prireiks norint atmušti devyniasdešimt milijonų kainavusį biudžetą.
Techninė juostos pusė
Muzikinė filmo palyda kaip ir ankstesniuose filmuose itin kokybiška bei sugebanti perteikti veiksmo scenų efektingumą, todėl garso takelis šioje dalyje tikrai pavykęs. Taip pat galima paminėti ir gerai sukurtas bei tinkamai parinktas dainas, pritaikytas švelnesnio turinio scenoms, kurios atitraukė nuo papildomo nuobodulio stebint veikėjų pokalbių scenas. Tarp žinomų muzikinių gabalų galima išgirsti tokias dainas kaip grupės „Linkin Park“ „A Light That Never Comes“ ar Taddy Porter „Fire in the Street“.
Kameros darbas šiame filme nedžiugina taip, kaip tas buvo antrame filme – keliose filmo scenose matomas visiškas chaosas ir tiesioginis nesusipratimas. Efektingai nufilmuotos veiksmo scenos galiausiai virsta antrarūše makalyne. Vienintelis malonus operatoriaus triumfas juostoje – tai puikiai išreiškiami vietovių peizažai ir panoramos.
Specialiųjų efektų netrūksta, tačiau jie pristatyti tokiu būdu, kad žiūrovas galėtų pasijusti it devintame dešimtmetyje, kai tokie filmai karaliavo kino salėse. Taipogi netrūksta ir puikaus pirotechnikos šou, kuris, kaip ir ankstesniuose filmuose, turi nemažai įtakos bendram filmo fonui.
Bežiūrint šį filmą kino salėje galime pagirti garsą – jausmas, lyg žiūrėtum prieš dvidešimt metų kokį nors „Terminatorių“. Puikus nostalgijos kupinas jausmas. Juostos montažo darbai pernelyg vėjavaikiški. Labai greiti perėjimai iš vienos scenos prie kitos sukelia šiokį tokį diskomfortą, ypač kai bandai įsijausti į rodomą vaizdą. Scenos sulipdytos itin greitai, o tai ir pasireiškė galiausiai prasta juostos kokybe bei silpnu siužetinės linijos vystymųsi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šį sykį S. Stallone sukvietė dar didesnį būrį aktorių, kurie savo buvimu filmui pridavė taip reikalingos charizmos. Ypač malonu, kad juostą papildė tokie kino grandai kaip Harrisonas Fordas bei Melas Gibsonas. Nors jų vaidyba ir nebuvo pernelyg įsimintina, bet vien jų pasirodymas ekrane sukėlė tikras ovacijas.
Kaip ir ankstesnėse dalyse, pagrindinį vaidmenį čia atlieka pats Sylvesteris Stallone, kuris jau trečią kartą pateikia save visiškai kitame amplua. Pradžioje buvo barzdelė, po to ūsai, dabar išvis be jokio plaukelio ant veido. Aktorius visomis jėgomis stengiasi išlaikyti puikią formą ir kiekviename iš šios serijos filmų demonstruoja savo fizinius sugebėjimus. Iš tiesų, pagarbos vertas darbas.
Jasonas Stathamas, Dolphas Lundgrenas, Terry Crewsas, Jetas Li bei Randy‘is Couture kaip ir pirmame, taip ir trečiame filme vaidina tokius pat veikėjus – jiems tereikia pasirodyti kino ekrane. Užtat neseniai į laisvę išėjęs Wesley‘is Snipesas atidirbo už kiekvieną savo honoraro dolerį. Tą patį galima pasakyti ir apie Antonio Banderasą, kurio suvaidintas Galgas tapo pačiu ryškiausiu juostos veikėju. Arnoldas Schwarzeneggeris gavo didesnį vaidmenį nei prieš tai buvusiame filme, tačiau jo užsidegimas jau nebėra toks pat. Tereikia sulaukti naujos „Terminatoriaus“ dalies ir galiausiai pasižiūrėti ar jis vis dar turi potencialo.
Naujokų tarpe galima pamatyti „Saulėlydžio“ žvaigždę Kellaną Lutzą, kovotoją Rondą Rousey bei boksininką Victorą Ortizą. Visi jie ne tik, kad nusileido „pensininkams“ charizma, tačiau jų vaidybą būtų galima sutapanti su mediniu Kristen Stewart atlikimu kiekviename filme.
Verdiktas
„Nesunaikinami 3“ – palyginus su nuostabia antrąja dalimi, tai ne toks efektingas ir brutalus veiksmo trileris kaip buvo galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis savyje puikų kozirį – legendinių veiksmo filmų aktorių armiją, kurie savo charizma uždengia visas paliktas filmo spragas.
