Manote, kad tik Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija priima, švelniai tariant, keistokus įsakymus? Visai be reikalo – originalių minčių gimsta ir kitų šalių valdžios atstovams. Tad jei iki šiol prancūziško kino neįsivaizdavote be personažų rankose smilkstančios cigaretės, labai tikėtina, kad jau gana greitai šis įvaizdis bus pradėtas išgyvendinti. O gal dar ne?
Naktį iš lapkričio 16 į 17-ąją Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrei Agnès Buzyn buvo pateikta senatorės interpeliacija tabako klausimu:
„Reikia išlipti iš piniginės (…), ypač atkreipiant dėmesį į kultūrines paskatas rūkyti. Manau, kad, pavyzdžiui, kinas teisina rūkymo praktiką. „Lyga prieš vėžį“ savo tyrime nurodė, kad 70-yje procentų naujų prancūziškų filmų galima pamatyti bent vieną rūkantį asmenį. Tai daugiau mažiau subanalina tabako vartojimą, jei neskatina, ypač vaikų ir paauglių, kurie yra pirmieji filmų ir serialų vartotojai, ypač internete, atžvilgiu. Turi būti peržiūrėti sprendimai, kurie vestų į tikrą prevencijos politiką, nepamirštant ir šio tipo reklamos, skatinančios tabako vartojimą “.
Atsakydama Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrė, pritarė senatorės pozicijai, pažadėjo „imtis griežtų veiksmų“, kurie bus pristatyti naujame kovos su tabako vartojimu projekte ir pareiškė nesuprantanti „kuo prancūziškam kinui cigaretė yra tokia svarbi“. Pasiūlymų, kuriuos pateikė Prancūzijos senatas, esmė yra ta, kad būtų atkreiptas dėmesys į tai, kaip tabako vartojimas yra reprezentuojamas „socialinėje rinkodaroje, socialiniuose tinkluose, denormalizuojant tabako vartojimą visuomenės, o ypač – pačių jauniausių jos narių – akyse “.
Tačiau ši iniciatyva uždrausti rodyti rūkalius prancūzų filmuose sukėlė nemenką debatą. Jei draudžiama rodyti rūkalus, galbūt tada reikėtų uždrausti ir itin žiaurius filmus? Tokiu atveju, pvz. Gasparo Noé „Nesugrąžinamas laikas“ (pranc. „Irreversible“, 2002 m.) atsidurtų už įstatymo ribų. O kaip scenos, kuriose filmų personažai vartoja narkotikus, ar jos gali paskatinti ir žiūrovus daryti tą patį? Pavydžiui, Jano Kouneno filme „14,99 euro“ (pranc. „99 franc“, 2007 m.). O ką daryti su kariniais filmais? Arba su užsienietiškais? Ar jiems taip pat bus taikomos tokios pačios taisyklės? Tai tik keletas klausimų kūrybinės laisvės tema, kylančių iš iniciatyvos ištrinti cigaretes iš prancūziško kino.
„Kinas neturi atspindėti tokios visuomenės, kokią ją nori matyti valdžia. Tai yra realybė, daugybė žmonių rūko. Kova su tabako vartojimu negali būti vykdoma nužudant kūrybinę laisvę“, pareiškė Frédéricas Goldsmithas, Prancūzijos kino prodiuserių sąjungos, vienijančios daugiau kaip 200 narių, deleguotasis atstovas.
Organizacijos „Unifrance“, atsakingos už prancūziško kino sklaidą užsienio šalyse, vadovui Serge’ui Toubianai ši idėja yra „visuomenės sveikatos politikos fiasko patvirtinimas“: „Jei įstatymiškai įteisintume, kad kino ekrane galima ar negalima rūkyti, ką tuomet tektų daryti su kitais? Kinas – tai menas, malonumas, o ne cigarečių propagandos priemonė“.
Reaguodama į šiuos pareiškimus, šį antradienį (lapkričio 21 d.) Prancūzijos sveikatos ministrė savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje jau švelnino ankstesnę poziciją: „Niekada nei skatinau, nei kėliau klausimą dėl cigarečių uždraudimo kine. […] Kūrybos laisvė turi būti garantuota.“
Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai kažkam užkliūva rūkalų rodymas kine. Dar 2012 m. „Lyga prieš vėžį“ pasaulinės dienos be tabako proga publikavo tyrimą, kuriame buvo nurodyti 180 prancūziškų filmų, kuriuose tabako vartojimas rodomas kaip pozityvus dalykas. O 2009 m. Paryžiaus viešojo transporto kompanija RATP atsisakė reklamuoti filmą „Koko prieš Chanel“ (pranc. „Coco avant Chanel“), dėl to, kad jo plakatui panaudota nuotrauka, kurioje aktorė Audrey Tautou laiko cigaretę. Arba Jacqueso Tati pypkė, kuri iškėlė klausimą, dėl vadinamojo Evino įstatymo laikymosi.
2007 m. JAV daugelis kino studijų pasidavė Amerikos cenzūros komitetui. Dėl šios priežasties tokios kino studijos kaip „Universal“, „Disney“, „Miramax“ ar „Touchstone“ jau dabar riboja cigarečių rodymą ekrane.
