Prancūzija taip pat išrinko savo kandidatą į Oskarus

Prancūzija taip pat išrinko savo kandidatą į Oskarus

Atrankos komisijos nariai nusprendė – šiemet Septintojo meno tėvynę Oskarų dalybose reperezentuos Paulo Verhoeveno draminis trileris „Ji“ (pranc. „Elle“), kuriame vaidina Isabelle Hupert. Ši juosta nurungė kitas tris konkurentes: Danièlle‘s Thompson režisuotą biografinę dramą „Sezanas ir aš“ (pranc. „Cézanne et Moi“), François Ozono dramą „Francas“ (pranc. „Frantz“) ir Anne Fontaine dramą „Nekaltosios“ (pranc. „Les Innocentes“). Dabar prancūzams belieka laikyti sukryžiuotus pirštus ir viltis, kad šis bandymas visų pirma bent jau pateks tarp penkių nominantų, iš kurių vienas bus apdovanotas Oskaru kaip geriausias filmas užsienio kalba.

Nors Oskarus teikianti kino meno ir mokslo akademija gana dažnai apdovanoja kino istorijai reikšmingus filmus, tačiau to paties negalima pasakyti apie Akademijos elgesį transgresyvaus kino atžvilgiu. Ko gero tai ir yra didžiausias P. Verhoveno juostos trūkumas – tai rūgštus filmas apie netikėtą išžagintos moters reakciją. Akademijos nariams tai bus delikatus siužetas, ypač šiais metais, kadangi dar šiemet bus pristatytas gana ryškus daugelio favoritas – legendinės 1915 m. juostos „Tautos gimimas“ (angl. „The Birth of Nation“) perdirbinys – tačiau, ko gero, niekas nepamiršo, kad šio filmo režisierius ir vienas iš scenarijaus autorių buvo įsipainioję į išžaginimo bylą 1999 m.

Nors Kanuose pristatyta „Ji“ čia sukėlė sensacijas, tačiau tarptautinė kritika taip jau vienbalsiai nebuvo sužavėta. Kai kurie šio filmo oponentai jį mato kaip mizoginišką ir bandantį įsiteikti – taigi, ne pačios geriausios etiketės, lydinčios olandų kino režisieriaus pirmąjį prancūzišką filmą.

Tačiau iš kai ko taip pat galima spręsti, kad P. Verhoevenas dar slepia keletą kozirių savo rankovėje. Visų pirma – iki šiol Oskarų dalybose jis buvo labai neteisingai ignoruojamas. Jo režisuotas „Robotas policininkas“ (angl. „Robocop“, 1987 m.) gavo vieną statulėlę už specialiuosius garso efektus, o „Esminis instinktas“ (angl. „Basic Instinct“, 1992 m.) buvo nominuotas dviejose kategorijose (geriausias vaizdo montažas ir geriausia muzika). Tačiau dar niekada iki šiol šis režisierius nebuvo nominuotas už savo tiesioginį darbą. Išskyrus „Auksinių aviečių“ apdovanojimus – jo režisuota juosta „Šou merginos“ (angl. „Showgirls“, 1995 m.) 1996 m. jų pelnė net septynis (tarp jų – ir blogiausio režisieriaus).

Tačiau nuo to laiko intelektualai reabilitavo šį filmą ir P. Verhoevenas neginčytinai pasižymėjo kino istorijoje savo maištingu stiliumi, kalbant apie jo tiek amerikietiškus, tiek olandiškus filmus. Būdamas 78-erių metų amžiaus jis sugrįžta su prancūzakalbiu filmu – ir tai daro pakankamai sėkmingai – bent jau tiek, kad iškovotų teisę atstovauti Prancūzijai Holivude. Ir nors šis filmas, reikia tikėtis, nėra jo paskutinis ir dar išvysime ne vieną, kur režisieriaus eilutėje puikuosis P. Verhoeveno pavardė, sunku tikėtis, kad dar kada pasitaikys tokia proga. Atėjo laikas sukurti kažką nauja – ir, tikėkimės, kažką nauja gerąja prasme.

Kitas filmo „Ji“ pranašumas – solidi I. Huppert vaidyba, už kurią ji taip pat nusipelno Oskaro nominacijos (galbūt jai ir pavyks tai pasiekti!). Dviem prizais geriausios aktorės kategorijoje Kanų kino festivalyje įvertinta I. Huppert dažnai atneša sėkmę tiems filmams, kuriuose vaidina. Jos pavardę galima rasti ir Michaelio Hanekes dramos „Meilė“ (pranc. „Amour“, 2012 m.), įvertinto Oskaru kaip geriausias užsienio filmas, titruose.

Deja, nepaisant savo pripažinimo visame pasaulyje, I. Huppert kaip geriausia aktorė nėra nė karto nominuota Oskarui, o iš penkiolikos Cezario nominacijų laimėjo tik vieną kartą. Taigi šiemet yra kaip tik puiki proga ištaisyti šią klaidą ir atiduoti duoklę aktorei, kuri labai smarkiai įkvėpė vieną didžiausių šių metų netekčių – scenaristą ir režisierių Michaelą Cimino.

Jei Akademijos nariai nebus per daug nejautrūs (kaip kad dažniausiai būna – kad ir pernai metais, kai kilo „per daug baltų Oskarų“ polemika), gali būti, kad Prancūzija, praėjus dvidešimt penkeriems metams po Régis‘o Wargnier „Indokinijos“ (pranc. „Indochine“, 1992 m.) laimėjimo, pagaliau iškovos Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles