Naujiena

Mirė legendinis prancūzų aktorius Jeanas Rochefortas

Viktė Džiaugytė. 2017 10 10

Mirė legendinis prancūzų aktorius Jeanas Rochefortas

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį užgeso legendinio prancūzų aktoriaus Jeano Rocheforto gyvybė. Garbiajam kino veteranui, kurio pavardė figūruoja daugybėje klasikinių prancūziškų komedijų, buvo 87-eri.

J. Rochefortas, kaip viena populiariausių prancūziško kino figūrų, iškilo šeštajame dešimtmetyje. Puikiai jausdamasis bet kuriame – tiek komiškame, tiek dramatiškame – amplua šis bretonišką šaltumą įvaldęs aktorius žinojo kaip savo pusėn palenkti daugybę sineastų – visų pirma tuo, kad garsėjo savo universalumu bei savo aistra kino amatui.

Būsimasis aktorius gimė 1930 m. Kalbant apie jo išsilavinimą, jis buvo pakankamai prastas, tačiau aštuoniolikmetis J. Rochefortas susidomėjo teatru ir pradėjo lankyti kursus Paryžiaus Blanche gatvėje esančioje konservatorijoje. Vėliau studijas tęsė Nacionalinėje dramos meno konservatorijoje

Čia jis 1949 m. sutiko ateities kolegas Jeaną–Pierre‘ą Mareille‘į ir Jean‘ą–Paulį Belmondo (su pirmuoju J. Rochefortas vėliau vaidino Bartrando Tavernier istorinėje karinėje dramoje „Teprasideda šventė“ (pranc. „Que la fête commence“, 1975 m.), su antruoju – Phillipe‘o de Brocos nuotykių komedijoje „Vieno kino vargai Kinijoje“ (pranc. „Les Tribulations d’un chinois en Chine“, 1965 m.), pagal Jules’o Verne’o knygą). Baigęs konservatoriją, tačiau nesugebėjęs laimėti konkurso, J. Rochefortas 1953 m. savo aktoriaus karjerą visų pirma pradėjo „Fontaine“ teatro scenoje, o vėliau išvyko atlikti savo karinės tarnybos.  Po jos 1955 m. J. Rochefortas žengė savo pirmuosius kuklius žingsnius kine – debiutu tapo nedidelis pasirodymas Georges‘o Lampino komedijoje „Susitikimas Paryžiuje“ (pranc. „Rencontre à Paris“, 1956 m.). Tolesnę kino aktoriaus karjerą plėtojo istoriniuose ir dramininiuose filmuose (ką atitinkamai liudija tokios juostos „Geležinė kaukė“ (pranc. „Le Masque de fer“, 1962 m.) ir „Duonos nešėja“ (pranc. „La Porteuse de pain“, 1963 m.). Tačiau per pirmąjį karjeros dešimtmetį jį patraukė ir nuotykių filmai – J. Rochefortas kartu su Michèle Mercièr vaidino istorinėje nuotykių dramoje „Anželika, angelų markizė“ (pranc.. „Angélique marquise des anges“, 1964 m.) ir jos tęsiniuose, su J. P. Belmondo pasirodė P. de Brocos režisuotoje juostoje „Kartušas“ (pranc. „Cartouche“, 1962 m.).

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje J. Rochefortas pradėjo specializuotis komedijos žanre. Dirbdamas su garsiais režisieriais, tokiais kaip jau minėtas P. de Borca ar Yves‘as Robert‘as, J. Rochefortas vaidino rafinuotus suvedžiotojus, pavyzdžiui filme „Kavalierius“ (pranc. „Le Cavaleur“, 1979 m.). Jis smarkiai išpopuliarėjo su filmu „Net ir drambliai apgaudinėja“ (pranc. „Un elephant, ça trompe enormement“, 1976 m.) ir jo tęsinyje „Mes visi keliausim į rojų“ (pranc. „Nous irons tous au paradis“, 1977 m.). Už abato Diuboi vaidmenį filme „Teprasideda šventė“ 1976 m. J. Rochefortas buvo apdovanotas Cezariu kaip geriausias antraplanis aktorius. Kitais metais aktorius padarė išimtį savo, kaip komiko karjeroje, suvaidinęs dramoje „Krabas būgnininkas“ (pranc. „Le Crabe tambour“) – nauja patirtis neliko nepastebėta ir buvo apvainikuota sėkme – už kapitono vaidmenį šioje juostoje J. Rošefortas buvo dar kartą apdovanotas Cezariu – šįkart geriausio pagrindinio aktoriaus kategorijoje.

Hyperaktyvus aktorius, tapęs gyva savo profesijos legenda, beldėsi į visas duris ir bandė įvairias komedijos atmainas. Pavyzdžiui, komedijoje „Ūsuočius“ (pranc. „Le Moustachu“, 1987 m.) labiausiai išnaudojamos jo fizinės savybės, tačiau tai – tik vienas iš daugelio jo  atsiskleidimo būdų. Taip pat jis vaidino kriminalinėse dramose, tokiose kaip „Reikia užmušti Birgitą Has“ (pranc. „Il faut tuer Birgit Haas“, 1981 m.), dramose, tokiose kaip „Aš esu pilies valdovas“ (pranc. „Je suis le seigneur du chateau“, 1989 m.) ir net siaubo komedijoje „Frankenšteinas 90“ (pranc. „Frankenstein 90“, 1984 m.) – J. Rochefortas išbandė viską!

Dešimto XX a. dešimtmečio pradžioje aktoriaus karjera ir toliau išliko pakankamai intensyvi. J. Rochefortas ir toliau tęsė savo „kūrybinį meilės romaną“ su režisieriumi Y. Robert‘u („Puota maro metu“/ pranc. „Le Bal des casse-pieds“, 1992 m.) bei pradėjo vėliau labai vaisingu tapusį bendradarbiavimą su Patrice‘u Leconte‘u – J. Rochefortas nusifilmavo romantinėje komiškoje dramoje „Kirpėjos vyras“ (pranc. „Le mari de la coiffeuse“, 1990 m.), komedijoje „Tango“ (1993 m.) ir komiškoje romantinėje dramoje „Juokinga!“ (pranc. „Ridicule!“, 1996 m.). Pierre‘o Salvadori režisuota kriminalinė komiška drama „Judantis taikinys“ (pranc. „Cible émouvante“, 1993 m.) ir jau minėto P. Leconte‘o komedija „Didieji kunigaikščiai“ (pranc. „Les grands ducs“, 1996 m.) pagaliau leido J. Rochefortui pasirodyti ir iš jautriosios pusės – čia J. Rochefortas leidžiasi į metų naštos apmąstymus. Tačiau jam pačiam amžius netapo kliūtis reguliariai kelti klausimus ir išdrįsti eiti iki galo: Francis‘o Veberio komedijoje „Uždarasis“ (pranc. „Le placard“, 2001 m.) J. Rochefortui teko generalinio direktoriaus, susiduriančio su vieno iš savo darbuotojų galimu homoseksualumu, vaidmuo. Be to, jis įkūnijo kardinolą Mazarinį Bernie‘io Bonvoisino nuotykių komedijoje „Blanša“ (pranc. „Blanche“, 2002 m.). O 2004 m. jis „paskolino“ savo su niekuo nesupainiojamą balsą vienam iš animacinio filmo „Robotai“ (angl. „Robots“) personažų.

Bėgant metams J. Rochefortas vis labiau apsiprato su jaunąja prancūzų kino karta. Niekada iš paties savęs nevengusio pasišaipyti aktoriaus veidas 2004 m. atsidūrė ant „priešistorinės“ komedijos „Milijonas metų prieš mūsų erą“ (pranc. „RRRrrr!!!“) plakato. Vėliau jis dar vaidino Edourdo Baerio režisuotoje romantinėje nuotykių komedijoje „Akoibon“ (2005 m.). 2006 m. jo atvaizdas ir vėl puikavosi filmo plakate – šįkart tai buvo Guillaume‘o Canet trileris „Niekam nesakyk“ (pranc. „Ne le dis à personne“), o su Charlotte Rampling 2005 m. jie kartu pasirodė Antoine‘o de Caunes‘o romantinėje komedijoje „Tobulas nesutarimas“ (pranc. „Désaccord parfait“).

Likęs ištikimas savo reputacijai J. Rochefortas ir toliau nesiliovė stebinti pasirenkamais projektais – tiek dėl jų skirtingumo, tiek dėl ambicingumo. 2007 m. jį buvo galima išvysti kriminalinėje dramedijoje „Visada svajojau būti gangsteriu“ (pranc. „J‘ai toujours rêvé d‘être un gangster“) – originaliame ir išskirtiniame juodai baltame Samuelio Benchetrito filme. Tačiau jis lygiai taip pat mėgavosi savo vaidmeniu ir mažesnio pasisekimo sulaukusioje muzikinėje komedijoje „Agata Klery“ (pranc. „Agahte Cléy“), kurią režisavo Etienne‘as Chatiliez‘as. Po pasirodymo visai šeimai skirtoje komedijoje „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ (pranc. „Astérix et Obélix: au service de Sa Majesté“, 2012 m.), kur suvaidino epizodiškai pasirodantį senatorių Liucijų Fuinijų, J. Rochefortas vėl pakeitė kryptį ir dar tais pačiais metais įkūnijo skulptorių Marcą Crosą ispano Fernando Truebos režisuotoje dramoje „Menininkas ir jo modelis“ (isp. „El artista y la modelo“, 2012 m.) – šioje juostoje jis vaidino kartu su italų aktore Claudia Cardinale.

Paskutiniais gyvenimo metais J. Rochefortas garsino animacinius filmus: „Džekas ir mechaninė širdis“ (pranc. „Jack et la mécanique du coeur“, 2013 m.), „Avrilė ir keistas pasaulis“ (pranc. „Avril et le monde truqué“, 2015 m.). Smagusis komikas taip pat reiškėsi ir internete savo humoristiniais pasirodymais „Budulių literatūra“ (pranc. „Les Boloss des Belles Lettres“), kur jis literatūros klasikos kūrinius pristatydavo gyva šnekamąja kalba ir pateikdavo visiškai laisvamaniškas jų interpretacijas. 2015 m. filme J. Rochefortas suvaidino nuo Alzhaimerio kenčiantį vyrą, konfliktuojantį su savo dukra (akt. Sandrine Kiberlain). Vaidmuo šioje juostoje tapo paskutiniu J. Rocheforto karjeroje – aktorius iš anksto paskelbė apie aktyvios karjero pabaigą ir pasitraukimą į pensiją.