Praeitą penktadienį Briuselio filmų festivalis pakvietė prancūzų režisierių Cédricą Klapischą vesti išskirtinę meistriškumo pamoką. Tuo pačiu metu kino salėse pradėtas rodyti naujas šio režisieriaus filmas „Svaiginanti Burgundija“ (pranc. „Ce qui nous lie“). C. Klapischas pasidalijo savo mintimis apie sau įprastą darbo manierą, apie savo pašaukimo ištakas ir savo požiūriu į Europos bei pasaulio kino ateitį.
Iš kur kyla noras kuri kiną?
Cedric Klapisch: Iš pradžių, aš buvau aistringai susižavėjęs fotografija. Mano tėvas ir mano senelis tą taip pat mėgo. Paraleliai, būdamas 14 – 15 metų amžiaus aš pradėjau labai dažnai vaikščioti į kiną. Keletą kartų pabandžiau „Femis“ akademiją, mokiausi kino fakultete, galiausiai studijavau Niujorko kino mokykloje. Vykdamas ten, aš vis dar nebuvau apsisprendęs, kuo labiau noriu būti – operatoriumi ar režisieriumi, bet tada, kai pabandžiau rašyti scenarijus, galiausiai apsisprendžiau tapti režisieriumi.
Pas jus (Prancūzijoje) scenarijus tėra gairės, svarbiausia – veiksmas, kaip kad yra ir amerikiečių filmuose…
Rašyti scenarijus mokiausi JAV. Tačiau savo disertaciją rašiau prancūzų kalba! Mokėjau analizuoti tekstus, filmus, tačiau norint rašyti, neužtenka tų pačių smegenų dalių, kaip ir analizuojant. Tai buvo tas pats, kas išmokti užsienio kalbą. Mano pasakojimų idėjos būdavo per daug poetiškos ir niekam neįdomios. Kankinausi gal metus, kol po truputį išmokau save išreikšti šia „užsienio kalba“, išmokau sukurti naratyvo konstrukciją ir vadovauti aktoriams.
Kine daug kas keičiasi. Vietoj to, kad kovotume su tais pokyčiais, mes galime prie jų prisijungti. „Europudingas“ (pranc. „L‘Auberge Espagnole“, 2002 m.) buvo viena pirmųjų juostų, nufilmuota HD kokybe. Iš pradžių visi sakė, kad tai bus blogiau nei 35 mm formatas, bet dabar visi sako: „Išspauskime viską, ką galime!”. Naudojau pagreitinimus, padalytą ekraną, vaizdų sluoksniavimą. Nusprendžiau naudoti skaitmeninį vaizdo formatą. Neigiamą energiją panaudojame taip, kad paverstume ją į ką nors pozityvaus.
Laisvė yra mano kūrybinio proceso šerdis, todėl ne be reikalo aš pats prodiusuoju savo filmus. Aš esu daugiau režisierius nei scenaristas, ir tai aš iš tiesų supratau dirbdamas su serialu „Dix pour cent“, gir tai paaiškėjo gana juokingai. Labai kankinausi su savo pirmuoju filmu „Visiškai niekas“ (pranc. „Riens du tout“, 1992 m.). Man visiškai nepavyko jo įgyvendinti taip, kaip svajojau. Tik kurdamas „Kiekvienas ieško savo katės“ (pranc. „Chacun cherche son chat“, 1996 m.) nusprendžiau nustoti svajoti apie savo filmus, kol jie nebus baigti.
Kaip jūs įsivaizduojate kino evoliuciją šiame „Netflix“ amžiuje?
Manau, kad viskas įsisuks dar greičiau ir dar žiauriau. Prancūzų kino istorijoje yra du didingi momentai. Pirmiausia, 1946 m. atsirado CNC (Centre national du cinéma et de l‘image animée – Nacionalinis kino ir animuotų vaizdų centras) su [pirmojo Prancūzijos kultūros reikalų ministro] Malraux protekcija. Tai išgelbėjo prancūzų kiną – buvo nustatytas išankstinis įplaukų ir paramos fondų mechanizmas. Mes visi esame šio politinio išradimo vaikai. Amerikiečiai mano, kad valstybė duoda pinigų prancūziškam kinui, tačiau jie klysta, kadangi pagal šią sistemą, kinas pats save finansuoja!
Kitas staigus posūkis įvyko devintajame XX a. dešimtmetyje kartu su Jacku Langu, kai buvo sukurta „Canal +“ televizija. Kadangi televizija kėsinosi tapti kino priešu, jis sukūrė dekoderį ir specifinę transliacijų erdvę, jungiančią kiną ir televiziją, ir šiai erdvei buvo panaudoti naujausi kino išradimai. Tai antrą kartą išgelbėjo prancūzų kiną.
Šie politiniai sprendimai yra svarbūs. Manau, kad atsidūrėme naujame permainų laikotarpyje. Jei nebus imtasi politiniu lygmeniu svarstyti aspektų, susijusių su naujomis platformomis, tokiomis kaip „Netflix“, „Google“, „Amazon“ – tiesiu taikumu nuriedėsime į bedugnę. Reikia sukurti įpareigojimus interneto paslaugų tiekėjams. Jie negali visą laiką veikti prieš kiną. Anksčiau jie leido piratavimą, tačiau dabar, kai jie patys tapo prodiuseriais, į šiuos dalykus pradėjo žiūrėti kiek kitaip… Tai pasikeitimų laikas, todėl turi būti priimtas stiprus politinis aktas. Ir tai negali būti tik nacionalinio lygio teisės aktas, bet bent jau galiojantis visos Europos mastu.
