Kokio šiaudo griebtumėtės, jeigu pradingtų Jūsų dukra? Žinoma, bet kokio! Būtent dėl šios priežasties ponas Galo (vaid. J.K. Simmons) vieną rytą atsiranda prie jos vaikino Martino (vaid. Emile Hirsch) durų. Kaip paaiškėja, jie jau kurį laiką išsiskyrę, o sunerimęs tėvas niekaip negali iki jos prisikasti. Tad jis paprašo buvusiojo pagalbos ieškant dukros po Džinei (vaid. Analeigh Tipton) pažįstamas vietas.
Taigi siužetiškai šis filmas apie brandų alfa tėvą ir skystuolišką „tofu iš pakelio valgantį“ jo dukros buvusįjį, kurie bendromis – tiksliau, labiau tėvo negu jo – pastangomis bandos išsiaiškinti, kur dingo Džinė. Visa problema, kad tų pastangų čia tiesiog neįmanoma pajausti. Viskas, ką jie daro šiame filme – tai važinėja ir šnekasi. Apie Džinę. Ir santykius. Tiek jos su ex, tiek ir su tėvu. Rodosi, visa siužeto idėja, tai sukurti vizualinį paveikslą, kodėl Džinė yra vienokia ar kitokia, kas filmo pabaigoje neturi jokios realios reikšmės.
Porelė nuvažiuoja į vieną vietą, paklausia ar niekas nematė jo dukros, nuvažiuoja į kitą vietą – daro tą patį. O procese aptarinėja kas ir kodėl jiems nepasisekė santyiuose. Nepaisant keletos vietelių, kur J.K. Simmonso agresyvaus pobūdžio personažas lyg ant dervos plunksnas mėto sąmojus jos ex ir porą kartų stilingai užvažiuoja kažkam į akį – tai viskas, ką Jūs čia rasite įdomaus. Atvirai, tai man pasirodė, kad geriausia, kas buvo šiame filme, buvo sudėta į treilerį. Tad jeigu Jūs jį matėte – galite sakyti, jog matėte ir patį filmą.
Kalbant apie scenarijų, jis toks pat medinis, kaip ir siužetas: dialogai pakankamai nuobodūs, daugiausiai analizuojantys Džinę tiek tėvo, tiek ją tebemylinčio ex akimis. Gyvenimo sočiai atsižiūrėjęs tėvas savo patirtimi bando pasidalinti su lėkštu bestuburiu, kuris visiškai nelaiko gyvenimo savo rankose. Tad, ko gero, vienintelis dalykas, kas buvo padaryta šiame filme tikrai gerai, tai sukurtas ryškus kontrastas tarp pono Galo ir Martino.
Aktorių atžvilgiu, tai J.K. Simmonsas tikrai puikiai tinka tokio pobūdžio filmuose, kur reikia kažką kaip reikiant patraukti per dantį ar savo šiurkščiu charakteriu įpūsti motyvacijos (kad ir filmas „Whiplash“ geriausias to įrodymas). Bet dėl būtent šito filmo jautėsi, jog čia jo potencialas tiesiog švaistomas, nors jo personažas ir realiai galėtų būti viena priežasčių pamatyti šitą filmą. Nors ir Emile Hirsch‘as čia atliko pakankamai gerą vaidmenį, nes jo įkūnytas gyvenimo perlaužtas personažas tikrai sukėlė pyktį ir liūdesį dėl to, kaip jis leidžiasi nešamas pasroviui.
Reziumuojant galiu pasakyti, jog pakankamai sunku rašyti apie šį filmą, nes čia, atvirai…nėra apie ką rašyti! Jis monotoniškas, nuobodus ir visiškai neišprovokuojantis. Jeigu režisierius ir turėjo kažkokią gilesnę filmo idėją, tai jos visiškai nerealizavo, kaip ir nerealizavo J.K. Simmonso potencialo. Tad ramia širdimi galite investuoti savo lėšas į kokį nors prasmingesnį projektą.
