Recenzija

Moteris, kuri dainuoja

Incendies

Moteris, kuri dainuoja
N-13Drama, Karinis, Mistinis

Metai:
2010 m.

Trukmė:
131 min.

Šalis:
Kanada

Režisierius:

Denis Villeneuve

Vaidina:

Lubna Azabal, Mélissa Désormeaux-Poulin, Maxim GaudetteRémy GirardAbdelghafour Elaaziz

9.2

Recenzijos autorius:
9.5
Redakcijos vertinimas:
8.2
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 10 25

Kalbėdamas apie ankstyvąją kūrybą Denis Villeneuve‘as yra labai savikritiškas. Vis tik savo debiutinį trumpametražį „REW FFWD“ jis vertina geriau nei po to sukurtus pirmuosius ilgametražius. Anot paties režisieriaus, nors ir netobulas, šis filmas talpina savyje gryną energiją – energiją, kurią D. Villeneuve‘as vėliau atrado tik kurdamas „Moterį, kuri dainuoja“ (pranc. „Incendies“, 2010 m.). Šis filmas jam tapo savotišku kokybiniu lūžiu – jis buvo pastebėtas ne tik gimtojoje Kanadoje ar tarptautiniuose festivaliuose, bet atkreipė į save paties Sapnų fabriko dėmesį. Juosta buvo nominuota Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o po jos režisierius sulaukia ne vieno pasiūlymo imtis tokių įspūdingų projektų, apie kuriuos anksčiau tegalėjo pasvajoti nebent drąsiausiose fantazijose.

Tuo tarpu mistinė karinė drama „Moteris, kuri dainuoja“ savo laiku buvo nufilmuota už nepilnus 7 mln. JAV dolerių (palyginimui – naujausias D. Villeneuve‘o projektas „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“) kino studijai atsiėjo 150 mln. JAV dolerių. „Moteris, kuri dainuoja“ nufilmuota per 40 dienų, 15 iš jų – Jordanijoje, likusias – Kanadoje. Filmas sukurtas pagal Libano rašytojo Wajdi Mouawado pjesę tokiu pačiu pavadinimu. Savo ruožtu W. Mouwadą įkvėpė libaniečių kovotojos Souha Bechara kai kurios gyvenimo detalės (prie šios temos dar grįšime). D. Villeneuve‘as praleido penkerius metus rašydamas scenarijų. Ir nors jis buvo pats sau davęs asmeninį pažadą, kad vėlesni jo filmai bus geresni už „Moterį, kuri dainuoja“, vis tik emocine prasme, net ir pačiam D. Villeneuve‘ui pranokti savęs po šio filmo nepavyksta. Bet apie viską iš eilės.

Trumpai apie filmo siužetą

Kanadiečiai dvyniai Žana (akt. Mélissa Désormeaux-Poulain) ir Simonas (akt. Maxim Gadette) Marvanai, netikėtai mirus jų motinai Naval (akt. Lubna Azabal), apsilanko pas notarą Žaną Lebelį (akt. Rémy Girard) – buvusį motinos darbdavį, patikėtinį ir bičiulį – tam, kad išgirstų paskutinę velionės valią. Tačiau paskelbtas testamentas dvynius sukrečia – Naval atsisako būti deramai palaidota tol, kol dvyniai nesuras savo brolio, apie kurį iki šiol nieko nežinojo, bei tėvo, kurį manė esant žuvusį, ir neįteiks jiems Naval laiškų. Sukrėstas Simonas yra linkęs priešintis tokiems keistiems testamente išdėstytiems motinos prašymams ir ketina nepaisyti jos valios, tačiau Žana, kuriai patikėta surasti jųdviejų tėvą, leidžiasi į mamos gimtinę – neįvardijamą Artimųjų Rytų šalį, kur, eidama jos praeities pėdomis, bando užčiuopti tiesos grūdus ir taip pamažu rekonstruoti ne tik mamos gyvenimą, apie kurį jiedu su Simonu nieko nežinojo, bet ir sudėlioti savos tapatybės mozaiką – viskas stos į vietas tik teisingai išsprendus matematinį paradoksą.

Filmas, kuris atima žadą

Po „Moters, kuri dainuoja“ D. Villeneuve‘as jau sukūrė ne vieną tikrai neblogą filmą. Tačiau, ko gero, nė vieno tokio, kuris savo skaudžia tiesa taip beatodairiškai vožtų pačioje pabaigoje, kad žiūrovus paliktų tik be žado gaikčioti.

„Moteris, kuri dainuoja“ yra pribloškianti istorija, kurioje susipina žiaurumas ir kerštas. Siužeto vingiai iš lėto, vieną po kito nulupa vis skaudesnės ir vis labiau šokiruojančios tiesos, kurią sužino dvyniai, sluoksnį. Ir ta tiesa, kuri lieka nulupus paskutinįjį, smogia taip, kad per mažai nepasirodo.

Filmas kalba ne tik apie vienos šeimos tragediją. Čia susipina ir aklas karo žiaurumas, ir meilės skatinamas kerštas, ir nesuvokiamas nežmoniškumas. Kita vertus, filmas kalba apie nepaprastą asmenybės stiprumą ir begalinę meilę. Meilę, stipresnę už neapykantą, meilę, suteikiančią jėgų atleisti tai, kas neatleidžiama.

Sirakūzų konjunkcija ir graikų mitai

Filmo pradžioje sužinome, kad Žana yra matematikė – profesoriaus asistentė universitete. Paskaitoje ji pristato vadinamąją Sirakūzų konjunkciją: 1 + 1 = 1. Būtent šio matematinio paradokso sprendimas tampa viso filmo raktu. Tiesa, jį galima aiškinti bent keliais skirtingais būdais. Galiausiai – pati Sirakūzų konjunkcija per visą matematikos istoriją taip ir nebuvo paaiškinta. Galutinio, vienprasmiško, aiškaus ir konkretaus atsakymo nėra ir pačioje filmo pabaigoje –jį galima tik daugmaž nujausti.

Filmo siužeto vingiuose taip pat galima įžvelgti šiokį tokį Senovės graikų mitų aidą. Gal ir ne visiškai pažodinį, tačiau ir pats D. Villeneuve‘as jį įvardija, kaip šio filmo sudėtinę dalį.

Netikrais faktais paremta istorija

Tiesą sakant, niekada nesupratau ir iki šiol nesuprantu, kodėl etiketė „paremtas tikrais faktais“ kai kurių žmonių akyse įžiebia entuziazmo ugneles ir filmui suteikia papildomos pridėtinės vertės. Visų pirma, tos tikrovės paprastai filme lieka ne tiek jau ir daug – t. y. dažnai ne daugiau, nei bet kuriame kitame nuo pradžios iki pabaigos išgalvotame filme. Antra – tarp filmo gerumo ir tikrovės procento jo siužete nėra absoliučiai jokios koreliacijos. Tad vien nuo to, kad filmas pastatytas remiantis tikra istorija/ tikrais įvykiais/ tikrais faktais, pats filmas netampa nė per milimetrą geresnis už tuos, kurie yra grynos fantazijos vaisiai. Ir vice versa.

Kažkodėl, kai kalbama apie šį filmą, dažnai mėgstama lipdyti ta jau minėta „tikrų faktų“ etiketė – lyg nuo to ir taip geras filmas dar galėtų kaip nors kokybiškai pagerėti.

Iš tiesų, kaip jau minėjau anksčiau, pats filmas pastatytas pagal teatro pjesę. O pačią pjesę šiek tiek įkvėpė Souhos Becharos gyvenimas. Tačiau filmas jokiu būdu nėra nei biografinis, nei „pagal tikrus faktus“. Panašumų su tikrove čia tik tiek, kad iš krikščionių ortodoksų šeimos kilusi libanietė S. Bechara apsimetusi mokytoja ir įgavusi pasitikėjimą nušovė Pietų Libano kariuomenės generolą Antoine‘ą Lahdą, o vėliau buvo dešimtmetį kalinama slaptame Khiamo kalėjime. Tačiau čia visi panašumai ir baigiasi – šiuo metu penkiasdešimtmetė S. Bechara, į laisvę išėjusi 1998 m., yra gyva ir sveika, apie savo gyvenimą pasakoja autobiografinėje knygoje.

Žinoma, neišgalvotas ir pilietinis karas, 1975 m. balandžio 23 d. įsiplieskęs tarp krikščionių falangistų ir palestiniečių, ir trukęs iki pat 1990 m. Tačiau filme Naval gimtoji šalis niekada konkrečiai nėra įvardijama, minimi išgalvoti vietovardžiai.

Filmo personažai, aktoriai ir techniniai dalykai

Gal nuskambės kiek paradoksaliai, tačiau iš esmės šis filmas turi vieną vienintelį personažą – moterį, kuri dainuoja. Tai Naval, kurios gyvenimo istorija rekonstruojama dviem būdais –tiesiogiai nusikeliant į filmo praeities laiką arba kitiems veikėjams aiškinantis ir galiausiai atskleidžiant  iki šiol nežinotas detales iš kurių pamažu ryškėja visas paveikslas.

Taigi visi kiti personažai – ypač veikiantys filmo esamuoju laiku – pasitarnauja tik tam, kad atskleistų Naval istoriją – arba (veikiantys būtajame) – tam, kad ją kurtų. Apie juos pačius nežinome nieko ar beveik nieko – nebent tik tiek, kad Simonas yra impulsyvesnis, karštakošiškesnis už savo seserį. Paradoksalu, tačiau apie trumpiau šmėkštelinčius Naval praeities žmones iš tų trumpų akimirkų sužinome netgi daugiau – pvz., kad brolis yra bukai, fanatiškai konservatyvus ir žiaurus, o močiutė – ko gero, vienintelis Naval artimas žmogus, priešingai – progresyvi ir suprantanti išsilavinimo būtinybę. Kita vertus – tai nėra taip jau ir svarbu. Šio filmo tikslas – ne vienodai išplėtoti personažus, o papasakoti istoriją ir ja sukrėsti žiūrovus.

Tad ir apie aktorių darbą daug kalbėti nėra ko. Nebent būtų galima paminėti marokiečių ir ispanų kilmės belgų aktorę Lubną Azabal. Trisdešimtmetė L. Azabal D. Villeneuve‘ui pasirodė esanti aštuoniolikos, todėl filme galėjo savo personažą įkūnyti visais amžiaus etapais. L. Azabal pasirodymas šiame filme įvertintas Kanados kino ir televizijos apdovanojimu Genie.

Tačiau ligi pat šiol pasąmonėj kirba klausimas: o tai kur ta jėga? Personažų, išskyrus vieną, praktiškai nėra; intriga sumegzta ir išlaikyta iki galo – gerai, įdomi ir sudėtinga istorija – puiku. Tačiau kuo šis filmas smogia taip, kad atsigaivelėti prireikia kelių dienų?

Be visų jau išvardytų elementų šis filmas daug ką pasiekia įspūdinga vizualine puse. Dėmesys detalėms, lėtas kameros judesys, apgalvotas žaidimas spalvomis ir tonais, Artimųjų Rytų gamtos vaizdai, stambių planų kaita, o tam tikrais momentais – beveik siurrealistinės, realybės absurdiškumą hiperbolizuojančios kompozicijos – visa tai susilydo į vientisą, aukštos kokybės meninį kūrinį. Montažas čia panaudojamas iki pabaigos išlaikant filmo intrigą, kai kas pakartojama, primenama – tik antrą kartą tų pačių vaizdų prasmė jau visai kita. Garso montažas atliktas nepriekaištingai. Garso takelis minimalus – pačioje pradžioje skambantis grupės „Radiohead“ kūrinys „You and Whose Army?“ yra griežčiausia ir aštriausia šio filmo muzikinė kompozicija. Vėliau suskamba tik liūdnos švelnios instrumentinės melodijos – bet ir tai, vos kelis kartus. Tačiau šiam filmui tyla netrukdo.

Reziumė

„Moteris, kuri dainuoja“ – nepaprastai stiprus filmas, be gailesčio kertantis žiūrovams pačioje pabaigoje ir ilgam paliekantis be žado. Sudėtinga, nenuspėjama pagrindinės veikėjos Naval Marvan istorija tampa savotiška detektyvine mįsle, kurią žingsnis po žingsnio žiūrovai atskleidžia ir išgyvena kartu su jos vaikais Žana ir Simonu, beveik nuo pat kelionės pradžios įsitikinančiais, kad kartais geriau nežinoti visos tiesos. Tačiau D. Villeneuve‘as priverčia sužinoti ją visą, keldamas universalius meilės, nežmoniškumo, karo absurdiškumo klausimus. „Moteris, kuri dainuoja“ – tai filmas, kuris sukrečia, supurto iki pat gelmių, ir kartu su atskleista visa tiesa pasilieka ilgam laikui.

9.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
10
Režisūra:
10
Kinematografija:
9
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Markas rašo:

    2017 10 27 - 08:19


    Tai tikrai vienas labiausiai sukrečiančių filmų, kurį esu matęs. Įdomiai žiūrisi, tačiau psichologiškai labai prislegiantis ir įsirėžia į atminti labai labai ilgam, ko gero visam gyvenimui.