Déjà vu (pranc. vert. jau mačiau) – tai reiškinys, kuris, ko gero, jau yra puikiai pažįstamas ir patirtas tikrai ne vieno žmogaus. Trumpai tariant, tai fenomenas, kai Jūsų smegenys esamąja akimirką – pvz. patiriamą situaciją, girdimą istoriją, matomą vaizdą – traktuoja kaip patiriamą jau ne pirmą kartą, nors iš tikrųjų – viskas vyksta pirmąjį kartą. Nebent, Jūs viso to tikrai neprisimenate dėl tam tikrų aplinkybių… na, bet čia susirinkome ne aptarinėti žmogaus psichologijos aspektų.
Kita vertus, šis filmas būtent ir laikosi ant siužetinės déjà vu ašies, kadangi čia mergina, vardu Try, savo gimtadienio dieną, nubudusi po siautulingo vakarėlio, net nesuuodžia, kad būtent šiandien jos ypatingoji diena bus visiškai kitokia, nes šiandien ji mirs… Vėl. Ir vėl. Ir vėl. Ir tai kartosis tol, kol ji galiausiai neišsiaiškins, kas ją per misteriškai besikartojančią šiandieną kasdien iš naujo nužudo.
Siužetas, arba „Groundhog day“ meets „Prom night“
Neklauskite, kodėl žiūrėdamas šį filmą galvoje būtent vieną įdomiausių kinematografinių projektų sujungiau su… vienu pačiu baisiausiai skysčiausiu. Trumpai tariant, „Švilpiko diena“ (orig. „Groundhog day“) yra istorija apie toje pačioje dienoje užstrigusį orų pranešėją, tik čia jį lanko komedinės situacijos, o siaubingai prastoje „Išleistuvių naktyje“ (orig. „Prom night“), kaip ir galite įsivaizduoti, vienai amerikiečių fėjai visą išleistuvių nakties stebuklingumą sugadina kaukėtas žudikas, kuris kėsinasi į ją , ir, pakeliui, į jos draugus. Tad prašau. Turite istoriją, kai besikartojančioje dienoje kaukėtas žudikas, galiausiai, vėl ir vėl nužudo socialiai išskirtinę merginą per svarbiausią jos dieną.
Bet kai, kaip pavyzdį, paimate vieną labai gerą filmą ir vieną siaubingai lėkštą – iš jų idėjiškai gaunasi toks… per viduriuką (turiu patikslinti, jog mano paminėtuose filmuose nėra jokios režisieriaus siužetinės pozicijos – juos naudoju grynai aš, jog vizualizuočiau esminius šio filmo bruožus). Tad „Happy death day“ – būtent toks ir yra. Filmas per viduriuką. Čia, santykinai inovatyvioje siužetinėje plotmėje, vystosi pakankamai įdomi istorija, kurią, bent jau mano, kaip europiečio, akimis, galiausiai uždusina amerikietiškas studentijos koktumas. Tačiau atmetus patį jos faktorių, istorija surėdyta visai neblogai: filme visai subtiliai sukurta įtampos nuotaika, puikiai realizuotas pasimetimas dėl keistai besikartojančios dienos ir tas nesuvokiamas apsipratimas su kasdien išgyvenimu mirties patyrimu (ring ring… „Edge of Tomorrow“ calling…) Tad filmas tikrai išlaiko dėmesį ir neleidžia per daug pasiklysti įvykiuose, bet ir neliepia per daug atleisti vadžių. Ir, kas paminėtina, visai maloniai nustebina su pabaiga.
Techniškumai, scenarijus ir kitos subtilybės
Juokauju. Tikrai norėčiau pasakyti, kad čia yra kažkas verto paminėti, tačiau… ne. Filmas techniškai tikrai niekaip neišsiskiria, kaip kad ir scenariškai: jeigu kokia nors gilesnė vizualinė prasmė jame ir slypi, tai nebent pačiame siužete. Tik tiek. Scenariniu atžvilgiu filmas buvo realizuotas taip, kad žodžiai paprasčiausiai atliktų informacinę funkciją. Aktorių funkcija taipogi visiškai neutrali – nors pagrindinė aktorė ir rodėsi, jog tikrai stengiasi įsikūnyti į visiškai pasimetusios veikėjos vaidmenį, studentiška atmosfera tiesiog viską per daug amerikietiškai supyragino. Tad ir siaubo faktorius čia liko kiek užguitas, ir komedinė ambicija buvo tiesiog per prėska.
Nevyniojant visko per daug į vatą…
Kaip čia bežvelgtum, šis filmas kinematografiškai kažkaip vis tiek sugeba palikti susidomėjimą. Jame, be įdomesnio siužeto, kaip ir daugiau nėra nieko, kas galėtų ilgiau išlaikyti prikaustytą dėmesį, bet, kita vertus, pats siužetas čia tampa ganėtinai stabilia platforma, ant kurios pakankamai tvirtai laikosi ir kitos – silpnesnės -filmo detalės. Trumpai tariant, jeigu domina filmas, kuris turi atitinka pakankamai kriterijų, kad glaustųsi po siaubo žanro skėčiu, bet yra pakankamai lengvas, kad neišnarintų smegenų – šis projektas būtų tinkamiausias Jūsų pasirinkimas.
