Mes dainuosim

Nors ir nėra tikroji Nepriklausomybės atgavimo diena, 1991 m. Sausio 13-oji dažnam lietuviui su Laisve ir Nepriklausomybe asocijuojasi aiškiau, nei kitos atmintinos ir švęstinos datos. Galbūt todėl, kad tądien supratom, kokia yra Laisvės kaina ir buvom pakankamai stiprūs ją sumokėti. Visi, ko gero, atmintinai žino, kad tą šiurpią naktį žuvo 13 Lietuvos laisvės gynėjų (dar vienas nuo sunkių sužalojimų mirė vėliau). Visi jie tapo Lietuvos naujausios istorijos laikų didvyriais. Metams bėgant jų vardai nepasimiršo – tie, kuriems turime būti dėkingi, kad nepagailėjo savo gyvybių tam, kad mes galėtume gyventi laisvoje šalyje, pagarbiai prisimenami kasmet.

Tačiau šiemetinė Sausio 13-oji tapo dar liūdnesnė nei įprastai. Ir ne dėl vieno patriarcho marazmų – prie šito jau esam įpratę, tai jau tapo neatsiejama šios atminimo dienos minėjimų dalis. Ir ne dėl žalio jaunuolio viešų pareiškimų, kad Sausio 13-ąją reikia „šventę švęsti“ – ne pirmas, ir ne paskutinis toks, bet nieko, iš to vis tiek kada nors išaugama. Tai kas gi tokio nutiko Lietuvos žemelėj? Ogi kino teatruose buvo pristatytas pirmasis vaidybinis filmas apie Sausio 13-osios įvykius „Mes dainuosim“, režisuotas brito Roberto Mullano. Sakote, reikia tik džiaugtis bet kokiu lietuvišku filmu, o juo labiau tokiu, kuris išdrįsta kalbėti apie Sausio įvykius? Palaukite, palaukite. Jūs dar atsiimsite savo žodžius. Ir iš karto noriu įspėti, kad tolimesnė recenzijos dalis yra ne apie Sausio 13-osios įvykius ir jų dalyvius, ar šios datos svarbą Lietuvai ir Lietuvos piliečiams, o apie filmą „Mes dainuosim“.

1991 m., sausio 12, Lietuva. Po Vilnių jau važinėja Raudonosios armijos sunkioji karinė technika. Penki miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Visaginas, Medininkai. Penkios šeimos: jauna muzikos konservatorijos dėstytoja, kurios sutuoktinis jau kelias dienas yra dingęs be žinios; studentas, jo mama ir kunigas; jaunas laivų statyklos darbuotojas ir jo tėvai, paskutines nėštumo savaites skaičiuojanti Ignalinos atominės elektrinės valgyklos darbuotoja, kurios sutuoktinis studijuoja Vilniuje; širdininkas pensininkas ir jo žmona. Visose penkiose atsiranda vienas, besiveržiantis į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar Televizijos bokšto, o likę šeimynykščiai, draugai ir artimieji stengiasi visais įmanomais būdais išmušti iš galvos tokį sumanymą. Nevažiuok! Pražūsi gi! Mano pareiga tave saugoti, o kaip aš tą darysiu, jei tu stačia galva veržiesi į pražūtį? Vis tiek važiuosi? Na, bet tada ir aš kartu – visiškai vienodai (su keliom nedidelėm išimtimis) išsisprendžia visų penkių siužetinių linijų scenarijai. Visi personažai susitinka ar tik prasilenkia Vilniuje, kur naktis iš sausio 12-os į sausio 13-ą vienokiu ar kitokiu tragišku antspaudu pažymi jų visų likimus.

Iki 2001 m. dokumentinius filmus kūręs britų režisierius Robertas Mullanas pristato jau antrą vaidybinį filmą apie Lietuvą ir tai, kas lietuviams brangu – 2013 m. jis debiutavo biografine drama „Laiškai Sofijai“, pasakojančia apie didžiausią Lietuvos menininką – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. 2014-ųjų m. filmas „Gitel“ apie holokaustą Lietuvos kino salėse nebuvo parodytas. Nežinia, iš kur čia ta begalinė brito meilė Lietuvai ir toks entuziastingas susidomėjimas mūsų istorija. Kita vertus, tiek žiūrint filmą „Laiškai Sofijai“, tiek dabar naująjį „Mes dainuosim“, žinantiems savo valstybės ir tautos istoriją iš karto į akis turėtų kristi, kad į istorinius įvykius, laisvai interpretuojamus filmuose, žvelgė žmogus iš šalies. Tai žvilgsnis to, kuris nežino, kaip ir kas vyko, nėra pajutęs tuo metu tvyrojusios atmosferos, nepažįstantis tų žmonių, kartu neišgyvenęs to, ką mes visi išgyvenom, o apie vaizduojamus įvykius sužinojęs tik iš antrinių šaltinių. Režisierius jau antrą kartą bando sužaisti patriotinio siužeto tematika, tačiau visiškai jos nesugeba realizuoti, nors pasirinkta medžiaga – labai plati ir paranki interpretacijoms. Ką gi, belieka atsidusus sumurmėti, kad „vis geriau negu nieko“, ir prisiminti universalią išmintį – norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada.

Filmas, neskaitant pasirinktos originalios ir visiems lietuviams aktualios tematikos (vien dėl kurios juosta turėtų surinkti nemažą auditoriją), menine prasme yra labai labai silpnas. Labai. Beveik viskas šiame filme blogai. Neskaitant jau minėtos atmestinos režisūros (kai kurie aktoriai užsimena, kad režisierius nėra labai reiklus – pvz., filmuojant „Laiškus Sofijai“ dažniausiai užtekdavo vieno dublio), filmo scenarijus, apsiribojęs personažų blaškymusi tarp Seimo rūmų ir Televizijos bokšto beieškant vieniems kitų, – nulinis, aktorių vaidyba – be prošvaisčių medinė, kuriami personažai – vienodi, paviršutiniški, neįdomūs ir neįtikinantys, dialogai – absurdiški iki negalėjimo, vaizdo montažas – televizijos publicistinės laidos lygio. Žodžiu, po filmo taip ir kyla klausimas: jie čia rimtai ar tyčiojasi? Ir, deja, nei vienas iš dviejų variantų nėra geresnis už kitą.

Scenarijus visiškai neįdomus, nuobodus ir padrikas. Gerai, sakysit, lengva kalbėti, kai mes apie Sausio 13-ąją viską žinom. T. y., žinom, kaip prasidėjo ir kuo baigėsi, todėl ir nematom intrigos. Anaiptol. Filmas nesiekė detaliai atkurti istorinių įvykių ar realių žmonių. Pasirinkti personažai, neva, turėjo parodyti, kaip šie įvykiai pakeitė įvairių žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų likimus. Bet tada jau aš drįsčiau ginčytis – ar saujelė muzikos konservatorijos studentų ir jų tėvai tinkamai atspindi tą įvairovę? Ar užuot varinėjus personažus nuo Aukščiausios Tarybos rūmų (dabartiniai Seimo rūmai) iki Televizijos bokšto ir atgal, ir vėl tuo pačiu maršrutu, tik dabar jau su kitais, nevertėjo skirtingus personažus susieti su skirtingomis vietomis ir taip plėtoti jų siužetines linijas. Galima būtų pafantazuoti ir pasiūlyti kiek kitokį personažų spektrą, pvz.: jaunimas prie Televizijos bokšto, pagyvenęs Aukščiausiosios Tarybos narys, televizijos darbuotoja (kodėl gi ne – Eglės Bučelytės prototipas?), ligoninės gydytojas, tarp šimtų atvežtų sužeistųjų randantis savo artimą žmogų? Būtų išvengta nereikalingo blaškymosi ir personažų vienodumo.

Vaizduojama situacija nė kiek neatitinka laikmečio dvasios, kai vyravo solidarumas ir patriotiškumas, kai laisvė buvo visų mintyse ir širdyse. Ar tą matome filme? Ne. Matome uždarų, susvetimėjusių, vienas kito vengiančių žmonių visuomenę. Neatspindėtas ir poreikio ginti šalies laisvę visuotinumas – atrodo, kad vykti budėti prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos – kelių pramuštgalvių vaikėzų ar vieno marazmatiško senolio užgaidos. Be to, nors detalėms ir buvo skirtas nemažas dėmesys, vis tik pasitaikė anachronizmų – to, ko tik tik iš Sovietų sąjungos gniaužtų išsivadavusioje Lietuvoje 1991 m. dar tikrai nebuvo.

Kitas labai kliūvantis dalykas – akivaizdu, kad scenarijų rašė pats režisierius. T. y. scenarijus greičiausiai buvo rašomas anglų kalba, o tik paskui pažodžiui, nepasikonsultavus su kalbos specialistais, verčiamas į lietuvių kalbą. Kodėl kyla toks įtarimas? Filmo personažai kalba taip, kaip mes paprastai nekalbame. Tiesioginėm literatūrinėm frazėm, anglų kalbai būdingom formuluotėm. Na kada paskutinį kartą kam nors sakėt „Ar tu proto netekai?“? Ir laikmetis visai čia ne prie ko. Dirbtinės kalbos įspūdį dar labiau sustiprina kalbėjimas lozungais, nenatūraliomis frazėmis, kurios nieko neįtikina.

Metant dar vieną akmenį į scenaristo daržą, reikia pridurti, kad kai kurios scenos pritemptos ir absurdiškos, o kartais pasileidžiama į tokį saldų banalumą, kad net šleikštu. Na, vienai veikėjai prasideda sąrėmiai (bet juk dar visos dvi savaitės iki nėštumo pabaigos!), o šalia rymantis senolis leidžiasi pasakoti apie savo tremtį Sibire ir tris partizanus brolius.

Neįtikina ir vaidyba. Nors lietuvių aktoriai ypač dažnai sulaukia pastabų dėl nenatūralios, perspaustos, teatrinės vaidybos, kuri gal ir tinkama teatro scenai, bet tik ne kino ekranui, tačiau akivaizdu, kad jokių išvadų iš to nedaroma: kritikai loja, o tragiškos vaidybos karavanas važiuoja toliau. Atvirai sakant, tokios medinės vaidybos dar neteko matyti. Pranoko visus ligšiolinius lietuvių filmus. Blogiausia – kad tai taikytina visiems be išimties filme pasirodžiusiems aktoriams. Visiems. Todėl nenuostabu, kad kuriami personažai visiškai paviršutiniški, neišsiskiriantys ir vienodi. Neįtikinantys ir neįdomūs.

Filmo vaizdo montažas tinkamas tik televizijos publicistikos laidoms. Nuolat atsirandantys užrašai ir paaiškinimai, kai ir taip daugiau mažiau viskas aišku, rodo kūrėjų nepasitikėjimą žiūrovais bei nereikalingai skaldo filmą. Juostoje, beje, panaudota nemažai autentiškos archyvinės dokumentinės medžiagos. T. y. buvęs dokumentalistas R. Mullanas panaudojo panašią filmo techniką, kokią galėjome matyti čiliečių filme „Ne“ („No“, 2012 m., rež. Pablo Larraín), atkuriančiam 1988 m. Augusto Pinochetto referendumo rinkiminę kampaniją, kuomet autentiškos archyvinės medžiagos intarpai derinami su vaidybiniais epizodais. Deja, tenka pripažinti, kad būtent archyvinė dokumentika tampa įdomiausia ir paveikiausia filmo dalimi. Tačiau norint ją galima pasižiūrėti ir nebūtinai šitame filme. Garso montažas – šiaip sau. Pvz., visiškai neįmanoma suprasti, ką dainuoja operos „Pilėnai“ solistas. Dainas, kurias personažai su tūkstantine minia dainuoja prie Aukščiausiosios tarybos ir Televizijos bokšto, atlieka choras „Sakalas“ – tačiau tai ir skamba tik kaip 20 – 30 žmonių, o ne minios balsai. Nors, kita vertus, kaip atskleidė filmo prodiuseris, ir tos minios buvo ne kažin kiek – vieną dieną į masinės scenos filmavimą atėjo net… šeši žmonės.

Taigi, jei netikėjote lietuviško kino renesansu ir buvote tvirtai įsitikinę, kad lietuviškas kinas pasiekė giliausią koks tik begali būti dugną ir jau blogiau būti negali, „Mes dainuosim“ jums įrodys, kad klystate. Gali. Tad belieka šį visiškai nevykusį R. Mullano bandymą, neatleistinai neišnaudojusį dėkingos ir tikrai įdomios istorinės medžiagos, apdangstytą pseudopatriotiniais lozungais, bet visiškai neperteikiantį vaizduojamo laikotarpio tikrosios atmosferos, nurašyti į eilinių lietuviško kino nesėkmių sąrašą, bei tikėtis, kad kitais metais nei per birželio 14-ąją, nei per liepos 31-ąją, nei per rugpjūčio 23-iąją panašaus akibrokšto nesulauksime.