Šerlokas Holmsas turbūt yra vienas labiausiai ekranizuojamų knygų veikėjų visoje kino istorijoje. Dabar suskaičiuojama apie 50 skirtingų šio veikėjų perkėlimų į kino ir televizijos ekranus. Įdomu ir tai, kad kiekvieno režisieriaus vizija, nors ir remiasi originaliais Artūro Konano Doilio kūriniais, yra kažkiek kitokia, savita ir įdomi. Tą patį galima pasakyti ir apie britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘io Šerloką, kuris tikrai buvo išskirtinis, neįprastas ir tuo sužavėjo milijonus kino žiūrovų. Tad šįkart apžvelkime 2009 metais pristatytą ir dviem Oskarams nominuotą „Šerloką Holmsą“.
Turinys
Galiausiai sulaikę okultizmu užsiimantį „juodąjį magą“ Lordą Blekvudą, legendinis seklys Šerlokas Holmsas ir jo pagalbininkas ir partneris daktaras Vatsonas gali užbaigti dar vieną sėkmingai ištirtą bylą. Tačiau neilgai trukus Blekvudas prisikelia iš kapo ir ima tęsti savo žmogžudysčių virtinę, tad Šerlokas ir vėl turi pradėti medžioklę. Bandydamas išsisukti nuo naujosios partnerio sužadėtinės ir buko Skotlandjardo viršininko, legendinis detektyvas turi atrasti naujų įkalčių, kurie jį įtrauks į painų žmogžudysčių, apgavysčių ir juodosios magijos tinklą.
Taip jau dažniausiai nutinka, kad beveik visi G. Ritchie‘io filmai nėra labai jau sėkmingi. Finansine prasme. Jie dažniausiai atsiperka, bet labai daug pelno neatneša, kad ir kokie geri bebūtų. Tačiau „Šerlokas Holmsas“ yra tikra išimtis. Ir ne be reikalo. Visiškai naują žanrą apsiėmęs, bet savo tipišką stilistiką išlaikęs kino kūrėjas sugebėjo iš visiems gerai žinomos istorijos išspausti tai, ko niekas nesitikėjo. Dėl to visi žiūrovai ėmė plūsti į kino sales .
Dažniausiai pats savo filmams scenarijus rašantis G. Ritchie‘is šįkart šį darbą perleido kitiems, net penkiems žmonėms, bet faktas, jog jų tarpe buvo Simonas Kinbergas, prisidėjo prie tikrai puikių dialogų. Bet tuo pačiu neliko ir tų standartinių, tik G. Ritchie‘ui tipiškų pokalbių, kurie žavėjo nuo pat pirmo jo filmo „Lok, stok arba šauk“. Kita vertus, tokiam filmui gal ir nereikia keiksmažodžių, ypatingai dėl to, kad veiksmas vyksta prieš keletą amžių.
Filmo siužetinė linija taip pat labai intriguojanti. Kai jau vieną esi tikras, kad viskas išsisprendė, ji staiga pakrypsta kita vaga ir dar labiau įtraukia į ekrane vykstantį veiksmą. Per dvi valandas trunkančią juostą nėra nė vienos akimirkos, kada būtų galima atsikvėpti. Ne visada vyrauja veiksmas, bet tarpus tarp jo užpildo šmaikštūs dialogai. Svarbiausia, kad filmas gvildena ne tik vieną esminę liniją, kuri yra tiesiog nusikaltėlio gaudymas, bet atsižvelgiama ir į gilesnes problemas. Viena esminių – draugystės santykis tarp dviejų geriausių draugų ir kaip santykiuose atsiradusi moteris dalinai varo pleištą į draugų gyvenimą. Yra ir dar viena, sudėtingos meilės istorija, kurią užkabina karts nuo karto filme pasirodanti tarptautinė nusikaltėlė Šerloko simpatija.
Kas šiame filme išlieka labai tipiška režisieriui, tai muštynės ir jų pateikimas. Labai stilingai atrodančios kovos, kurios parodytos taip įdomiai, jog kaskart visas paaiškinimas tampa labai svarbia detale, be kurios kažko labai trūksta. Tuo pačiu režisierius įveda taisyklę, kad filme bus paaiškinti bent du susirėmimai ir tai atrodo labai įdomiai. Smūgiai atrodo tokie tikri, kad atrodo, jog filme kiekvienas kirtis yra tikras ir neimituotas, nes žmonių raumenys sulėtintai juda be galo tikrai.
Šiame filme taip pat nemažai mozaikų ir suktų užduočių, kurias režisierius leidžia žiūrovams spręsti iki pat paaiškinimo. Tai prisideda ir prie visų okultizmo apraiškų ir tariamos magijos naudojimo, kuri papildo visas užduotis.
Ne ką mažiau svarbus filmo akcentas yra patys veikėjai, kurie labai gerai išplėtojami. Na, bent jau esminiai. Šerlokas – gyvenimo paslapčių ir chaoso galvoje kamuojamas aukšto intelekto žmogus, kuris nesugeba įsitvirtinti normalioje visuomenėje. Vatsonas – smalsumo ir ištikimybės vedamas buvęs karo veteranas, kuriam kaip tik svarbu rasti savo vietą aukštesniame socialiniame sluoksnyje. Nepaisant to, jis iki pat galo nelieka abejingas bet kuriam žmogui, kuriam reikia pagalbos. Šiek tiek atskleidžiami ir kitų veikėjų portretai, tačiau labiausiai akcentuojami šie du.
Techninė pusė
Net nereikia sudvejoti, kad bet kuris G. Ritchie‘io filmas turės puikų garso takelį. Ne išimtis ir „Šerlokas Holmsas“, nes jame esanti muzika tiesiog tobulai pritaikyta prie visko. Šiek tiek mįslinga, kelianti virpulį ir įtampą veiksmo scenų metu. Viskas pritaikyta konkrečiai šiam filmui. Ir svarbiausia – grynai šiam filmui sukurta teminė kompozicija, kuri lydi viso filmo metu, o dabar, ją išgirdus, kyla tik viena asociacija, susijusi su šiuo filmu.
Turbūt nenuostabu, kad G. Ritchie‘is taip šlovinamas dėl savo akies smulkioms detalėms. O šios detalės yra labai svarbios. Ypatingai kalbant apie dekoracijas ir aprangą filme rodomame laikmetyje. Puošnios ir išpūstos suknelės, cilindrai, monokliai ir džentelmenų lazdelės su paslėptais durklais. Viskas atrodo labai autentiška. Net ir tų pačių prasčiokių apdarai suderinti puikiausiai ir dera prie purvino Londono vaizdų.
Specialiųjų efektų šiame filme netrūksta. Jie nepasireiškia kažkokiais skraidymais, o tiesiog senojo Londono atkūrime. Kad ir kaip stilingai viskas atrodo, specialiųjų efektų buvimas filme jaučiamas, ypatingai kalbant apie pastatus, kurie dar kuriami , kaip Tower tiltas. Lygiai taip pat dirbtinumą galima įžvelgti stambesniuose planuose, kurie išryškina šiokį tokį biudžeto trūkumą.
Tiek vaizdo, tiek garso montažas filme yra tikrai geras. Ypatingai gerai tai matosi ir girdisi sulėtintose muštynių scenose, bet ir paaiškinimuose viskas atrodo labai gerai. Galbūt jis nėra puikus, bet tikrai aukštos kokybės. Nėra tokių ryškių detalių, kurios badytų akis ir trukdytų stebėti filmą. Tiesa, vietomis galima pastebėti ir kelias klaidas, ypatingai purviname Šerloko kambaryje, bet tik poroje vietų.
Aktoriai
Pagrindinį vaidmenį filme atliko Robertas Downey‘is Jaunesnysis, kuris jau buvo spėjęs atgauti savo populiarumą, pasirodžius komikso „Geležinis žmogus“ ekranizacijai. Nepaisant to, nereikia nė abejoti, kad prie jos beprotiškai išaugusios populiarumo bangos prisidėjo ir šis filmas, nes čia aktorius atskleidė tiesiog nepriekaištingus savo vaidybos sugebėjimus. Jis labai gerai įvaldė savo personažą, kuris jau dabar yra neatskiriamas nuo aktoriaus kaip pats Tonis Starkas ar Čarlis Čaplinas.
Prie Roberto prisijungia ir Jude‘as Law, kuris taip pat labai gerai atskleidė savo veikėjo portretą. Jis įtaigiai sugebėjo manipuliuoti savo veikėjo emocijomis ir būti tiesiog „užknistu“ žmogumi.
Prie šių dviejų pagrindinių aktorių prisijungė ir blogietį įkūnijęs ir, kaip visuomet, nepriekaištingai tą padaręs Markas Strongas, kuris yra tikrai dažnas svečias G. Ritchie‘io filmuose. Taip pat gerai pasirodė ir Rachel McAdams. Nors ji buvo matoma ir rečiau, bet sugebėjo pelnyti žiūrovų simpatijas.
Verdiktas
„Šerlokas Holmsas“ yra tikrasis režisieriaus G. Ritchie‘io atgimimo pavyzdys. Su ganėtinai kukliu tokiam filmui skirtu biudžetu kino kūrėjas sugebėjo sukurti labai įtraukiantį ir paslapčių kupiną nuotykį, niekaip nepaleidžiantį nuo pradžios iki galo. Smagūs dialogai, stilingai perteiktos veiksmo scenos ir smegenis lavinančios užduotys atgaivino legendinį seklį ir privertė laukti tolesnių jo nuotykių didžiuosiuose kino ekranuose.
