Išgyvenimo dramos nėra labai dažnas stilius kinuose, o kai bent kažkiek įsimintinas tokio tipo filmas pasirodo, jis ilgam nugula mūsų atminties kloduose. Tiesa, dažniausiai tokie filmai pasakoja istorijas apie į ekstremalias situacijas pakliuvusius žmones, kurie kažkur įstringa dėl ekstremalių situacijų ir turi peržengti savo galimybių ribas, kad išliktų gyvi. Tuo tarpu yra tokių išgyvenimo dramų, kuriose nėra jokių ekstremalių situacijų ar gamtos išdaigų. Kaip reikia išgyventi, kai turi tik galutinį tikslą, o niekur kitur nesi laukiamas, nieko su savimi neturi, o kelionė yra ilga ir beprotiškai sudėtinga? Tokius klausimus užduoda režisierius Paulas Feigas su savo drama „Aš – Deividas“.

Turinys

Dvylikametis Deividas pabėga iš komunistų koncentracijos stovyklos Bulgarijoje, krepšelyje su savimi turėdamas tik kompasą, duonos kepalėlį ir užantspauduotą laišką, kurį jis, pagal gautas instrukcijas, turi pristatyti į Kopenhagą. Deividas pirmąsyk pakliūna į laisvą pasaulį ir pradeda kelionę per Europą. Jo nuotykis pilnas atradimų ir naujų patirčių, Deividas išmoksta šypsotis ir po truputį praranda įgimtą žmonių baimę, ima pasitikėti ir galiausiai išmoksta mylėti. Bet iki galutinio tikslo jam tenka patirti labai daug.

Jeigu dabar kas nors pamini vardą Paulas Feigas, daugumai į galva ateina viena pagrindinė mintis – komedijos. Būtent su šiuo žanru dabar jau asocijuojasi režisierius, tačiau savo karjerą jis pradėjo ne nuo juokingų pasakojimų, o nuo dramų. „Aš – Deividas“ yra antrasis jo filmas, tačiau pirmasis gerai įvertintas. Režisieriaus eksperimentai niekad nebuvo labai prasti, gal tik „Nelydimi nepilnamečiai“, bet sunki berniuko kelionė per Europą buvo tikrai stiprus ir išgyvenimų kupinas filmas.

Filmo siužetas yra gana paprastas, tačiau šis paprastumas tikrai neerzina. Nuo pirmų minučių mes žinome, koks yra berniuko tikslas ir kokia sudėtinga kelionė jo laukia. Žiūrovui leidžiama po truputį įsijausti į veiksmą ir su dideliu jauduliu stebėti kiekvieną žingsnį, sergant už vaiko išlikimą.

Visa istorija yra papildoma atsiminimais iš praeities, kurie užpildo istorijos spragas ir leidžia suvokti, kodėl berniukui taip sunku pasikliauti aplinkiniais. Būtent prisiminimais yra papasakojamas gana trumpas, tačiau daug skausmingų išgyvenimų kupinas berniuko gyvenimas. Šie išgyvenimai sukelia didelę užuojautą vaikui, kuris be aukštos tvoros ir spygliuotos vielos nematė nieko, tik smurtą, žudymus ir kitus koncentracijų stovykloms būdingus siaubus. Nenuostabu, kad visos kelionės metu jį lydi draugas Johanesas, nors iš tiesų šalia jo ir nėra. Sukta, taip.

Filmo veikėjai gerai išplėtojami, ypatingai dėl to, kad jų nėra labai daug. Jei tiksliau, tai veikėjų labai nemažai, tačiau patys esminiai, kuriems ekrane skiriama daugiausiai laiko, yra ryškūs ir kupini jausmų. Jie moko Deividą elementarių gyvenimo tiesų, poelgių ir padeda prisitaikyti prie visai kitokio pasaulio, nei jis yra pratęs matyti.

Juostoje ypatingai gražiai rodomi Europos kraštovaizdžiai. Labiausiai žavi pagrindinė šalis, kurioje berniukas patiria daugiausiai nuotykių. Italija yra pasakiško grožio ir neapsakomų kraštovaizdžių šalis, o tai režisierius su savo komanda pabrėžia tikrai smarkiai. Jei Bulgariją matėme tik naktį ir kupiną siaubo, tai po ilgos kelionės į krantą išlipęs vaikas pamato ryto saulės nušviestą nuostabaus grožio Italijos pakrantę. Tikrai labai pasistengta su gamtos vaizdų parodymu.

Techninė pusė

Filmo kūrėjai tikrai pasistengė su garso takeliu, kuris labai sustiprina juostos metu kylančias emocijas. Galbūt muzika ir nėra tokia stipri, kad priverstų ašaroti, tačiau ji taip gerai užpildo visą pasakojimą, kad jai likti abejingam tikrai sunku.

Kaip jau minėta anksčiau, kinematografija tikrai gera ir puikiai pristato aplinkas, kuriose veikia berniukas. Lygiai taip pat gerai yra parodomi ir kitos aplinkos – turtingų žmonių namai ar pagyvenusios močiutės sodyba Šveicarijoje. Filmo montažas tiek garse, tiek vaizde yra atlikta sąlyginai kokybiškai. Sąlyginai todėl, kad vaizdo montažas vietomis tikrai šlubuoja. Vaizdai persijungia labai netikėtai, o scenų sukarpymas kartais tikrai grubus.

Aktoriai

Pagrindinė filmo žvaigždė Benas Tibberis pradžioje žiūrisi labai sunkiai. Galbūt todėl, kad retas vaikas sugeba gerai perteikti savo vaidmenis. Taigi, filmo pradžioje reikėjo priprasti prie jo tuščio veido. Galbūt todėl, kad pradžioj nežinoma, kodėl jis toks tuščias. Galiausiai, sekant istoriją, jis pasirodo tikrai gerai ir perteikia kiekvieną emociją – baimę, skausmą, netikėtą šypseną ar meilę žmogui.

Kadangi Benas ekrane buvo rodomas daugiausiai, kiti aktoriai buvo mažai matomi. Tiesa, galima paminėti geriausią Deivido draugą suvaidinusį Jimą Caviezelį, kuris lydėjo jį visos kelionės metu. Vaidmuo nebuvo stebuklingas, tačiau labai įtikinamai atliktas. Aktorius gerai įkūnijo ilgai stovykloje buvusį žmogų, kuris jau susitaikė su mirtimi ir laukė, kada ji atkeliaus, tačiau visomis išgalėmis stengėsi apsaugoti vaiką nuo tokios lemties. Dar vieną stiprią veikėją įkūnijo Joan Plowright. Ji buvo toks jautrus žmogus, kuris tiesiog spinduliuoja gerumu ir visą gėrį perduoda vaikui, nepasitikinčiam pasauliu. Labai gerai atliktas vaidmuo, kuris gali ir suvirpinti širdies stygas.

Filme vaidmenis taip pat atliko Maria Bonnevie, Francesco De Vito, Lucy Russel ir pats režisierius Paulas Feigas.

Verdiktas

„Aš – Deividas“ yra labai jautri vieno vaiko išgyvenimo drama, kuri nuo pat pirmų minučių griebia žiūrovą už jausmų ir su kiekviena minute stiprina juos. Nekasdienis pasakojimas taip įtraukia į istoriją, kad sunku nejausti gailesčio pagrindiniam veikėjui, nuo pat vaikystės gyvenusiam siaubingiausioje aplinkoje. Režisierius puikiai atskleidžia jauno žmogaus portretą ir kiekvieną akimirką verčia mąstyti, kokie dar iššūkiai laukia jauno keliautojo.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles