Padarykime mažą testą, kurio dėka jūs galėsite lengvai sužinoti ar šeštasis Woody Alleno filmas yra vertas jūsų dėmesio. Taisyklės labai paprastos – jums tereikia atsakyti į klausimą: ar jums patinka neurotiška W. Alleno vaidyba, klasikinė rusų literatūra, filosofija ir lengvas sarkazmas perpintas intelektualiu ir kartais absurdišku humoru? Jeigu išsyk atsakėte, kad ne – šis filmas ne jums. Jeigu atsakėte „o dievai, tikrai taip“ – sveikinu, nes šitas filmas yra absoliučiai toks, kokį jį ką tik apibūdinome.
Apie ką mes čia
„Meilė ir mirtis“ yra nepakartojamai šmaikšti ir intelektuali komedija, kuri yra ne tik gera proga pasijuokti, bet tuo pačiu ir pabandyti pasitikrinti savo rusų literatūros žinias. Kodėl? Todėl, kad W. Allenas šitame filme atkartoja itin daug senosios, klasikinės rusų literatūros kūrėjų siužetų, kurias supratūs – o tam reikia būti perskaičius tas knygas arba bent kažką apie jas girdėjus – pasitinka dar didesnis malonumas.
Pasakojama istorija pakankamai paprasta. Veiksmas vyksta XIX a. Rusijoje, o veikėjai taip pat bemaž visi yra rusų tautybės. Čia ir sutinkame, kaip jau mums įprasta, pagrindinį vaidmenį filme atliekantį filmo autorių W. Alleną, kuris šiame filme pasivadina Borisu. Jis desperatiškai, tačiau švelniai myli savo pusseserę Sonją, kurią įkūnijo taip pat dažnai prie W. Alleno matoma Diane Keaton, tačiau jiems kartu iš pradžių būti nelemta, kadangi Borisą pašaukia į kariuomenę, o Sonja sutinka ištekėti už ryškiai už ją vyresnio vyriškio, nors iš tiesų myli Boriso brolį.
Borisui iškeliavus ruoštis neišvengiamui karui prieš Napoleoną, Sonja nenuobodžiauja ir įsivelia į nuotykius su įspūdingu skaičiumi vyrų. Vis dėlto, likimas porelę (vieno norom, kito nelabai) suveda, jie susituokia ir, keistai pasisukus įvykių eigai, Borisas su Sonja nusprendžia dėl tėvynės Rusijos pasiryžti neįtikėtinam žygdarbiui – nužudyti įsiveržėlį okupantą Napoleoną! Kelias link tikslo laukia nuotaikingas ir pilnas keistų nesusipratimų, bet nuo to tokią istoriją žiūrėti tik linksmiau.
Itin intelektuali satyra suprantantiems
Kaip minėjome aukščiau, „Meilė ir mirtis“ patiks tiems, kuriems iš principo patinka W. Alleno kūrybos braižas. O braižas yra pakankamai gerai atpažįstamas ir arba mėgiamas, arba nekenčiamas – čia jau tokia šio kūrėjo dalia. W. Allenas visada mėgo į savo filmus įtraukti filosofijos, skambių frazių, nevengė rodyti ir savo intelekto, cituoti Friedrichą Nietzschę arba Jean-Paulį Satre‘ą. Dažnai jo juostose galime pastebėti ir aliuzijų į rusų klasikinę literatūrą – štai jo filmas „Lemiamas taškas“ yra puikus dostojeviškos juostos pavyzdys, kurioje galima atrasti daug panašumų į knygą „Nusikaltimas ir bausmė“.
Tuo tarpu „Meilėje ir mirtyje“ visi paminėti autoriaus kūrybos bruožai pražysta, kaip niekur kitur ir tai yra labai malonus įspūdis. Asmeniškai, W. Alleną pradėjau žiūrėti nuo jo naujesnių juostų, iš ten ir supratau, koks yra autoriaus kūrybos stilius. Tačiau būtent „Meilė ir mirtis“ leido pamatyti nuo kur prasidėjo ši autoriaus kelionė ir kaip ji evoliucionavo. Jeigu šiame filme yra tiesioginės nuorodos į rusų autorius ir jų veikėjus – minimos tikslios pavardės, kadras į kadrą atkartojamos knygų ekranizacijos – tai vėlesniuose filmuose viskas tampa išreikšta subtiliau, reikia daugiau laiko suprasti visas paraleles. Bet nepaisant viso to, būtent „Meilė ir mirtis“ leidžia suprasti, kokio intelekto ir kokio gero humoro jausmo atstovas – tiesa, tikrai ne visiems priimtinas ir tikrai ne visada – yra šio filmo autorius.
Prie ko čia ta Rusija?
O prie to, kad W. Allenui pirmiausiai visada imponavo rusų autoriai – ir tai jau daug kartų yra minima šiame tekste. Filme jaučiama didelė F. Dostojevskio, Levo Tolstojaus (iš čia ir aliuzija į L. Tolstojaus knygos „Karas ir taika“ pavadinimą), Ivano Turgenevo, Aleksandro Puškino ir kitų autorių įtaka. Tačiau pati filmo atsiradimo istorija tikrai nebuvo natūrali ir organiška meilės išraiška šiems autoriams. Pasirodo, kad W. Allenas šio filmo scenarijų parašė visai ne specialiai, o labiau į kampą spaudžiamas griežto laiko limito. Tuo metu autorius rašė scenarijų kitam filmui apie porelę, kuri bando išspręsti žmogžudystę Njujorke, tačiau užstrigo kūrybiniuose labirintuose. Belaužydamas galvą dėl filmo pabaigos, W. Allenui už akies užkliuvo jo turima knyga apie rusų literatūrą. Ją pavartęs, rašytojas gavo neįtikėtiną įkvėpimą ir parašė scenarijų, kuriame apsčiai daug senosios rusų literatūros tropų, taip pat meiliai pašiepiami ir kai kurie europietiško kino kūrėjai – tarp jų net ir Ingmaras Bergmanas.
Aktorių vaidyba ir personažai
Per daug neišsiplėtojant apie personažus, iš kurių čia ryškiausi jau minėti W. Alleno ir D. Keaton pusbroliai-pirma-sutuoktiniai-vėliau, galima tik pabrėžti, kad abu veikėjai yra pakankamai gerai išplėtoti ta prasme, kad yra vaizduojami, kaip nestereotipiški filmų apie vaizduojama erą veikėjai. W. Alleno personažas yra bailys, liesas ir visai nedidvyriškai besielgiantis tūlas pilietis (visiškai priešingybė tikriems macho rusams iš to laikotarpio), o D. Keaton vaizduojama Sonja yra drąsi, seksualine prasme išsilaisvinusi ir protinga moteris, dažna manipuliatorė, kartais atrodanti pavargusi nuo ją sukančių banalybių apie romantinę meilę ir tai, kaip vienas myli antrą, antras myli trečią, o tas trečias myli ketvirtą.
Žavi ir tai, kad abu veikėjai dažnai apsikeičia itin intelektualiomis ir filosofinėmis frazėmis, kurios šiaip yra itin sunkiai suprantamos – tai tik dar labiau švelniai pašiepia hiperbolizuotą to laikotarpio intelektualų pomėgį kalbėti apie transendensines tiesas ir rodyti savo intelektualinius sugebėjimus bet kokiose temose ir bet kokiomis progomis. Bet kam ir šiais laikais nėra lengva to išvengti?
Kitus veikėjus, rodytus juostoje, minėti net nelabai verta – jie labai epizodiški ir nepernelyg ryškūs. Didesnių kino pasaulio žvaigždžių taip pat nematyti.
Pavaidinkime, kad suprantame techniką
Iš techninės pusės juosta yra paprasta ir niekuo perdiem neįspūdinga. Viskas nufilmuota netgi pakankamai banaliai ir nepersistengiant – didelių, pompastiškų scenų čia nėra, kamera juda tradicine trajektorija, tad per daug nestebina. Garso takelis irgi pakankamai stereotipiškai „alenniškas“ – klasikinė muzika, puikiai papildanti scenas. Iš esmės, prie technikos prisikabinti nelabai ir yra dėl ko, nes visą filmo gėrį užpildo geras turinys.
Summa summarum
Apibendrinant – jeigu recenzijos pradžioje atsakėte į testinį klausimą teigiamai, filmas jums tikrai patiks. Juosta yra geras pavyzdys to, ką galima pavadinti W. Alleno stiliumi, nes čia sudėta itin daug autoriaus asmenybės bei kūrybos bruožų, kuriuos taip mielai (bet kartais ir visai ne) sutiksime ir kitose, vėlesnėse jo juostuose. Na, o jeigu į klausimą atsakėte neigiamai, mes vis tiek norėtume parekomenduoti pasižiūrėti šį filmą bent jau savišvietai ir geresniam supratimui, kodėl jums nepatinka W. Allenas.
